Universitetų spindesys ir skurdas (2)
Pradžia Nr. 15
Apie aukštojo mokslo reformą, dėl kurios kyla tiek daug kalbų, ir, kurią kiekvienas įsivaizduoja savaip, kalbamės su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku, Aukštojo mokslo tarybos prie LR švietimo ir mokslo ministerijos pirmininku, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėju doc. dr. ANTANU KULAKAUSKU. Kodėl Lietuvoje ne kaip Amerikoje Iš pirmos pokalbio dalies supratau Jūsų požiūrį, dėl ko visos ligi šiol vykusios aukštojo mokslo reformos, o teisingiau nuo kalno riedančio girgždančio vežimo ramstymas ne itin tvirtais basliais, nedavė ir negalėjo duoti norimų rezultatų. Kalti ne konkretūs reformų darytojai, o bendras nesuvokimas, kad reforma turi būti sisteminė, mokslo ir studijų sistemoje turi lygiomis teisėmis funkcionuoti trys dedamosios, be kurių vežimas ir toliau girgždės, kryps ir sėkmingai garmės nuokalnėn. Taigi dar kartą tas tris dedamąsias įvardykime.
Reikia komponuoti trinarę sistemą, tris dedamąsias, rasti tokią dermę, kad visos trys dalys funkcionuotų. Pirma dalis: tai asocijuota mokslininkų ir dėstytojų bendruomenė, kuri būtina šios grupės interesams formuluoti ir atstovauti. Antra dalis: aukštosios mokyklos ir mokslo institutai kaip savotiška „gamybinė“ grandis. Ir trečioji: mokslo ir studijų politiką valstybėje formuojanti dalis, kurią sudaro politikai ir valdininkai, atsakingi už mokslą ir studijas, bei visuomenės, ne tik mokslininkų bendruomenės, atstovai.
Apsistokime ties pirmąja dalimi – asocijuota mokslininkų bendruomene. Tai „iš apačių“ veikianti, mokslininkus kaip bendruomenę ir interesų grupę jungianti, sistemos demokratiškumą užtikrinanti jėga?
Tai mokslininkų draugijos ir organizacijos. Lietuvos įstatymai ir teisiniai aktai tokioms organizacijoms netrukdo reikštis. Trukdo mentalitetas ir finansavimo nebuvimas. Kartais mėginama apeliuoti į tarptautinę patirtį ir stebėtis: štai JAV tokios mokslininkų organizacijos puikiausiai išsilaiko, tai kodėl ir mes tuo keliu nesekame? Tačiau, jeigu Amerikoje tokios organizacijos gali išsilaikyti iš narių mokesčių ir mecenatų indėlių, tai Lietuvoje nei tokių nario mokesčių nepavyks surinkti, nei tokių mecenatų turime.
Mentaliteto klausimo dabar negvildenkime, nes mentalitetas yra toks, koks yra, jis nėra nesikeičiantis, bet ar mes norime tą kitimą spartinti? Politikoje, kaip, beje, ir visuomenės gyvenime, visados mažuma veda į priekį, kitaip niekad nebuvo. Revoliucijos kyla, kai padėtimi nepatenkinta dauguma arba bent jau pakankamai didelė visuomenės dalis, ir kai atsiranda kas tuos nepatenkintuosius suorganizuoja veikti prieš turinčius valdžią. Revoliucija pašalina valdžią, apkaltinusi ją visomis sukeltomis blogybėmis. Jeigu neatsiranda kokia nors aiški programa veikti evoliuciškai, tai tokia revoliucija niekur neveda. Dažniausia susidaro „miksas“ iš naujos ir senos sistemos, tik pavadinamas nauju vardu.
Revoliucijos priešnuodis Reforma ir yra revoliucijos priešnuodis?
Taip, aišku. Reforma yra optimaliausia išeitis iš krizės.
Lietuvos parlamentinėms politinėms partijoms birželio 14 d. pasirašius susitarimą dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų, oficialiai buvo pranešta: Susitarimo principai atveria kelius reformos įgyvendinimo darbų pradžiai.
Ar reikia suprasti, kad mūsų politinis elitas gal net pasąmoningai pajuto gresiančios krizės požymius? Tegul ir po ilgokų svarstymų, bet šalies parlamentinės partijos pasirašė susitarimą dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų, vadinasi, pritarė reformai.
Kai kalbame apie mokslo ir studijų sferą, tai padėtis joje revoliucija negresia. Gresia, kad sistema darosi vis labiau nepajėgi tinkamai reaguoti į nuolat besikeičiančio gyvenimo iššūkius. Visi sutaria, kad pertvarka sistemoje reikalinga, bet nesutariama dėl pertvarkos būdų ir principų. Mažai kas suvokia, kad veikianti sistema turi struktūrinę ydą.
Ką turite galvoje?
Tai, apie ką jau kalbėjome – sistemoje nėra visaverčio institucionalizuoto trinariškumo. Mokslo ir studijų politikos lauke apskritai nėra minėto pirmojo dėmens. Šios srities politikos formavimą ir realizavimą reglamentuojančiuose dokumentuose nėra apibrėžtas mokslo draugijų ir mokslininkus jungiančių organizacijų vaidmuo. O tai reiškia, kad praktiškai ignoruojama LR Konstitucijos nuostata, deklaruojanti mokslo, kūrybos ir dėstymo laisvę. Ši nuostata realiame politikos procese lieka apytušte deklaracija. Sykiu tai reiškia, kad mokslininkai ir dėstytojai lieka tik šios sferos „gamybinių kolektyvų“ nariais, nesireiškia kaip savarankiška ir atskira visuomenės interesų grupė.
Primetanti savo interesus kitoms interesų grupėms?
Dalyvauti politikoje – nereiškia primesti savo interesus. Juos pirmiausia reikia suformuoti, išreikšti ir ginti. O demokratinė politika – tai skirtingų visuomenės grupių interesų derinimo menas.
Atrodo, Lietuvoje manoma, kad mokslininkų ir dėstytojų interesams atstovauja tų „gamybinių“ kolektyvų, kuriuose jie dirba, administracija, o nacionalinių mastu – administracijos vadovų asociacijos. Bet taip manyti yra klaida. Bent jau Vakarų civilizacijos, kuriai mes priklausome, erdvėje. Tai beveik tas pats, kas manyti, kad darbuotojų interesams atstovauja darbdaviai ar vadybininkai. Nors „gamybos“ organizavimas mokslo ir studijų sferoje turi savo specifiką, bet ji nėra tokia, kad galima būtų ignoruoti bendruosius vakarietiškos demokratijos principus.
Kai šios srities politikos formavime ir realizavime neveikia minėtas pirmasis dėmuo, natūralu, kad sistemoje atsiranda apraiškų, tipologiškai panašių į baudžiavinius santykius, o pati sistema negali būti racionaliai valdoma valstybės mastu. Juk natūralu, kad kiekvienas gamybinis vienetas linkęs plėstis ar bent jau išlikti, pasirodyti geriausiu, jei tik randa tam galimybių, nepriklausomai nuo to, ar tai reikalinga visos visuomenės mastu, ar ne.
Kai rūpinamasi tik savo kiemu Gerai, bet kartu ir nevisai, kai aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų vadovai rūpinasi savu kiemu, o ne visos aukštojo mokslo sistemos ar Lietuvos mokslo reikalais. Individualisto lietuvio kraujyje – rūpintis tik savo kiemu. O kai šitaip, tai labai aiški tolesnė seka: blogas departamentas, bloga ministerija, visiškai niekam tikęs seimas…
Bet taip esti ne tiek dėl vadovų, kiek dėl sistemos organizavimo ydų.
Bet ką mes girdime mūsų seniausioje ir garbingiausioje Alma Mater? Vilniaus universitetas siekia nacionalinio universiteto statuso. Vadinasi, išskirtinių teisių ir privilegijų, kurios turėtų būtų įstatymais įteisintos. Norima lygesnio tarp lygiųjų statuso.
Iš esmės taip. Be kita ko, tai reiškia, jog netikima, kad rengiama reforma normalizuos padėtį sistemoje. Turbūt manoma, kad gavęs išskirtinį statusą ir išskirtinį finansavimą, bent vienas Lietuvos universitetas greičiau atsidurs geriausių Europos universitetų šimtuke.
Kaip šį siekį vertinti?
Tai nieko bendra su demokratija neturintis siekis.
Sekundėlę. Tik ką pats sakėte, kad universitetų plėtra yra natūralus dalykas, lygiai kaip ir siekis būti geriausiu.
Normalu, kai to siekiama ir pasiekiama garbingais būdais, o ne užsitikrinus privilegijuotą padėtį.
Kitaip tariant, visų kitų šalies universitetų bendruomenes (jeigu tokios yra ) turėtų labai erzinti seniausiosios Alma Mater noras būti lygesne tarp lygių. Visi turi būti lygūs? Atleiskite, bet iš „lygių galimybių“ santvarkos mes kažkodėl nešėm kudašių kaip išmanydami.
Ne, sovietinė santvarka nebuvo lygių galimybių santvarka teisine ir politine prasme. Joje tvarka ir statusai buvo nustatomi iš viršaus. Lygios galimybės nėra lygiava.
Jeigu Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas turi nacionalinio universiteto statusą, tai visai nereiškia, kad Ukraina nėra demokratinė respublika. Gal pasekime fizikų įpročiu ir pirmiausia sutarkime dėl sąvokos „nacionalinis“.
Manau, kad Ukraina šiuo atveju nėra geras pavyzdys, o sąvoka„nacionalinis“ visoje Vakarų erdvėje šiaip jau reiškia valstybinį statusą. Tik kartais tuo pažymima valstybės-tautos reprezentavimo funkcija.
Feodalizmo epochoje būtų „karališkasis universitetas“.
Taip, jei valstybė – monarchija.
Tačiau ir mūsų dienomis geriausios laboratorijos juk siekia išskirtinio, tarkime „excellent“ centro statuso. Ir tokių centrų esama daugelyje Europos universitetų ir tame pačiame Vilniaus universitete. Jeigu gali būti tokių išskirtinių mokslo centrų, tai kodėl negalėtų būti išskirtinis universitetas?
Išskirtinis mokslo centras yra kas kita. Tai ne institucija, o programinis mokslo vienetas. Tam tikroje srityje, kur yra kelių universitetų, institutų ir verslo darbo grupė, konglomeratas. Jis gali veikti darbiniu ir laikinu pagrindu.
Žaidimo taisyklės turi būti vienodos Šitai ir kelia nepasitikėjimą: jeigu laikinas – tai gerai, o jei nuolat veikiantis, tai jau kelia nerimą.
Esmė čia ne laikas, o tai, ar yra galimybės konkuruoti lygiomis sąlygomis, ypač tarp vienodo statuso visuomeninės paskirties institucijų, kurių steigėjas yra valstybė.
O jei kalbame apie Nacionalinį muziejų, pagaliau apie nacionalinius parkus?
Šių institucijų funkcija yra susijusi su saugotino paveldo – gamtos ar kultūros – sfera. Kai tokios institucijos turi nacionalinių statusą, tai reiškia, kad joms pavesta rūpintis nacionalinę, o ne vietinę reikšmę turinčiu paveldu, reprezentuojančiu tautą-valstybę.
Ar ne tokio paties istorinio, mokslinio ir kultūrinio paveldo pavyzdys mums yra į penktą gyvavimo šimtmetį įkopęs Vilniaus universitetas?
Taip, senieji universitetai turi ir juose sukaupto paveldo saugojimo ir puoselėjimo funkciją, bet ne ši funkcija jų veikloje yra pagrindinė.
Čempiono statuso iš anksto nenorite pripažinti jokiam universitetui?
Universitetas gali būti savo srities čempionas, bet šį statusą turi išsikovoti ir nuolat patvirtinti savo laimėjimais, o ne užsitikrinti privilegijomis.
Vertinate kaip Mykolo Romerio universiteto atstovas?
Ne. Nors šiuo metu mano pagrindinis darbas yra Mykolo Romerio universitete, bet tebedėstau ir Vilniaus universitete. Apskritai per savo karjerą esu dirbęs ir Vilniaus dailės akademijoje, ir Vytauto Didžiojo universitete, o atskirus kursus dar dėsčiau ir Klaipėdos bei Šiaulių universitetuose, netgi Muzikos ir teatro akademijoje.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemickas
