Keturioliktoji tarptautinė knygotyros konferencija

Prof. Domas Kaunas,

doc. Aušra Navickienė

Šiandienis knygos mokslas, vadinamas tarptautiniu bibliologijos terminu ir tautinėmis kalbomis tokiomis sąvokomis kaip lietuvių knygotyra, latvių grāmatzinātne, estų raamatuteadus, suomių kirjatiede, vokiečių Buchkunde, Buchwesen, Buchwissenschaft, rusų книговедение, ukrainiečių knyhoznawstwo, čekų knihovģda, slovakų knihoveda, lenkų księgoznawstwo ir kitais, egzistuoja jau daugiau kaip du šimtus metų. Jo ištakomis siekdamas dar XVII a., dabartinį pavidalą įgijo XX a. pradžioje, kai knygotyra tapo tarpdalykiniu humanitariniu mokslu, įvairias aspektais nagrinėjančiu knygą kaip tradicinę semantinės informacijos fiksavimo ir perdavimo laike, erdvėje formą bei procesus, susijusius su jos leidyba, gamyba, repertuaro formavimu, sklaida ir vartojimu. Tada knygotyra įsitvirtino kaip universitetinis dalykas, tapo ne tik aprašomuoju, bet ir teoriniu mokslu, išplėtė tyrimų problematiką ir subrandino tyrėjų potencialą. Prasidėjo pačios knygotyros kaip mokslo tyrimai, jos institucionalizacijos procesas, pasireiškiantis knygotyros studijų ir mokslo centrų atsiradimu, taip pat periodinių ir tęstinių knygotyros leidinių steigimu.

Rytinėje Europos dalyje XX a. pradžios knygotyra rutuliojosi perimdama pirmtakų išugdytas knygos mokslo tradicijas, svarbiausius viso pasaulio knygotyros laimėjimus bei savo kraštų humanitarinių mokslų teorines ir metodologines nuostatas. Ir nors produktyvus šio regiono šalių knygotyros raidos laikotarpis buvo palyginti trumpas, vos kelių dešimtmečių, vis dėlto ir per jį daug pasiekta kuriant savitą knygotyros teoriją ir metodologiją, terminiją, gilinantis į čionykščių tautų knygos istorijos problematiką.

Sąlygos formuotis originaliai Lietuvos knygotyros mokyklai atsirado 1918 m., paskelbus valstybės nepriklausomybę. Iš daugiau kaip pusės amžiaus nuotolio žvelgiant į tuos laikus, nuostabą kelią knygos veikėjų troškimas nugyventi dešimt gyvenimų ir atsigriebti už prarastą laiką, pasireiškęs ir knygos mokslo reikaluose. Žavi prof. Vaclovo Biržiškos ir jo bendraminčių gebėjimas ne tik ugdyti naujas Lietuvos mokslo tradicijas, bet ir priartėti prie europinių mokslo pasiekimų, kurti ambicingus knygos mokslo plėtotės planus ir juos sėkmingai realizuoti. Šio mokslo brandą akivaizdžiai liudija Bibliologijos katedros įkūrimas Vilniaus universitete 1940 metais.

Pirmasis sparčios knygotyros raidos laikotarpis Lietuvoje baigėsi Antrojo pasaulinio karo metais. Dėl neišvengiamos sovietų okupacijos dalis pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusių knygos mokslininkų pasitraukė į Vakarus, likę Lietuvoje prarado savo pozicijas, kuriam laikui nutrūko knygotyros darbų leidyba, institucijų veikla, jos dalykų dėstymas aukštosiose mokyklose. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, tik po 1970-ųjų pastebimas knygotyros atgimimas, kuris sėkmingai ėmė plėtotis po šių šalių nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.

Knygos mokslo, dažniausiai lietuvių vadinto knygų mokslu arba bibliologija, raidos savitumai nuo 1918 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, jo laimėjimų svarba šiandienos knygotyrai paskatino sutelkti jėgas ir surengti šiems klausimams nagrinėti skirtą konferenciją, kuri įvyks šių metų rugsėjo 29-30 d. Vilniaus universitete. Jos organizatoriai - Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto ir kitų Baltijos regiono šalių mokslininkai - tikisi, kad mokslo forume pavyks patikslinti XX a. pirmosios pusės atskirų šalių knygotyros mokslo raidos savitumus ir dėsningumus, knygos tyrimų mokyklų ryšius, išskirti svarbiausius jų veiklą skatinusius faktorius bei įvertinti tuos pasiekimus, kurie sovietmečiu ne tik nebuvo plėtojami, bet ir keliems dešimtmečiams išnyko iš humanitarinių mokslų, ypač iš lituanistikos, interesų lauko.

Apie tai, kas kūrė modernųjį knygos mokslą, kaip jis buvo suvokiamas kitų humanitarinių mokslų erdvėje, kokie dalykai rutuliojosi šio mokslo ribose, kokiomis kryptimis vyko knygos tyrimai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir kitais klausimais konferencijoje savo mintis dėstys 26 pranešėjai iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Ukrainos ir Vokietijos. Pranešimai arba jais remiantis parengti straipsniai bus skelbiami Vilniaus universiteto Knygotyros mokslo darbų 2007 m. tomuose.

2006-ųjų tarptautinė konferencija yra jau keturioliktoji knygotyros konferencija, įvyksianti Vilniaus universitete po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Labai svarbu, kad ji pamažu įsitvirtina kaip kelių šalių jungtinis mokslo renginys. Konferenciją palaiko valstybė ir mokslo institucijos. Dėkojame jos rėmėjams - Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijai, Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai, Šiaurės, Baltijos šalių ir Rusijos knygos, bibliotekų ir skaitymo istorijos tinklui (HIBOLIRE), vienijančiam minėtų šalių knygos, bibliotekų ir skaitymo istorikus. Be jų pagalbos šis renginys tokiu lygiu negalėtų įvykti.