Modernusis mokslas ir jėzuitai (4)

Pradžia Nr. 6, 7, 11

Su Niujorko politechnikos universiteto profesoriumi Romualdu Šviedriu toliau braidome po mokslo istorijos džiungles, šį kartą nusigavę į Aziją ir Amerikos žemyną.

XVIII a. jėzuitų mokslinė veikla labai sustiprėjo astronomijos srityje. Kiekviename šimtmetyje buvo žinomų jėzuitų mokslininkų: pavyzdžiui, XVI a. - K. Klavijus ir Kristoferis Grinbergeris (Christopher Grienberger), XVII a. Atanasijus Kircheris (Athanasius Kircher, 1602-1680 m.) ir Džonas Baptistas Ričiolis (John Baptist Riccioli, 1598-1671 m.), o XVIII a. žymiausi mokslininkai buvo astronomai ir matematikai. Pavyzdžiui, Rodžeris Džozefas Boskovičius (Roger Joseph Boscovich, 1711-1787 m.) ir Maksimiljanas Helas (Maximilian Hell, 1720-1792 m.), Džovanis Džirolamas Sacheris (Giovanni Girolamo Saccheri, 1667-1733 m.).

Keitėsi požiūris į astronomiją. Tuo metu labai paplito jėzuitų astronomijos observatorijos; jų buvo įkurta apie 30. Tada įkurta ir Vilniaus universiteto observatorija (1753 m.). Jėzuitai aktyviai tyrinėjo astronomijos reiškinius, stebėjo dangų, dalyvavo 1761 ir 1769 m. Veneros proslinkio stebėjimuose. Ir mokslinių straipsnių jėzuitai parašo daugiau būtent iš astronomijos, matematikos ir inžinerijos sričių.

Galiausiai keitėsi ir jėzuitų kritikos objektas. Jėzuitai kaip moderniojo mokslo pradininkai kovojo su daugeliu moderniojo mokslo trukdžių - astrologija, magija, alchemija, misticizmu. Jie priešinosi ir visuomenėje paplitusiems prietarams, pavyzdžiui, raganų deginimui ir vergovei. Tiesa, jėzuitų veikloje galima pastebėti ir prieštaravimų. Pietų Amerikoje, Nueva Granada provincijoje (dabartinė Kolumbija), jėzuitų plantacijose buvo vergų, o Brazilijoje jėzuitai gynė vietinius indėnus nuo Portugalijos kolonistų, tapusių stambiaisiais žemvaldžiais.

Pažymėsime, kad jėzuitai kaip tikri mokslininkai priešinosi ir kai kurioms mokslo naujovėms, kol jos buvo įrodytos. Moderniajame moksle įprasta, kad yra paskelbiamos mokslinės teorijos, ir mokslininkų pareiga - tas naujoves kritikuoti, kol jos tampa pripažintomis mokslo tiesomis. Iš pradžių jie priešinosi kopernikanizmui, bet kai neliko abejonių dėl M. Koperniko teorijų, jėzuitai su tuo susitaikė. Taip pat buvo su atomizmu, Renė Dekarto fizikos idėjomis, Izaoko Niutono dėsniais.

Priešinimuisi naujovėms yra ribaSakote, priešinosi atomizmui. Vadinasi, priešinosi materializmo idėjoms?

Galima sakyti ir taip. Mat atomizmas sukelia tam tikrų problemų teologijoje - šventoji Komunija yra duona, kuri savo formos nekeičia, bet kunigui tariant maldos žodžius, tampa Dievo kūnu (Transsubstantiation). O juk atomai nepasikeitė. Taip pat daug kas bijojo, kad mokslo pažanga atves prie ateizmo, nors tai, žinoma, netiesa. Tiesiog kiekvienas naujas mokslo proveržis, nauja paradigma priverčia daug ką permąstyti.

Kaip šią atomizmo problemą sprendė jėzuitų mokslas?

Pateiksiu pavyzdį. XVIII a. vienas žymiausių matematikų, fizikų ir filosofų buvo kroatų kilmės Rodžeris Džozefas Boskovičius (Rudjer Josip Boskovič, 1711-1787 m.), kuris sukūrė pirmąją modernią atomizmo teoriją. Įdomu, kad nei jėzuitai, nei popiežius prieš šią R. D. Boskovičiaus teoriją netarė nė žodžio. Vadinasi, problema tiesiog neiškilo. 1758 m. R. D. Boskovičius parašo knygą Gamtos filosofijos teorija (Theoria naturalis philosophiae) ir joje pavaizduoja atomą, iš kurio sklinda teigiamos ir neigiamos jėgos. Jeigu atomai priartėja labai arti vienas kito, veikia atostūmio jėgos. Pats R. D. Boskovičius aiškino popiežiui, kad reikia iš Draudžiamųjų knygų indekso išimti M. Koperniko garsųjį veikalą ir G. Galilėjaus Dialogus, nes Džeimsas Bradlis (James Bradley, 1693-1762 m.) ir kiti nepaneigiamai įrodė, kad Žemė juda, ir teigti priešingai jau nebegalima. Šių minčių autorius nebuvo ekskomunikuotas, jo knyga liko neuždrausta.

Maiklas Faradėjus (Michael Faraday, 1791-1867 m.) skaitė R. Boskovičiaus knygą, ir įvedė ‘lauko’ sąvoką. Pažymėtina, kad R. Boskovičiaus atomai nėra visai materialūs, tai labiau traukos ar atostūmio jėgų pasireiškimo veiksniai.

Daug kam neįtikoTada turėtume paaiškinti, kodėl vis dėlto jėzuitus lydėjo tokia prasta reputacija.

Nuolat kildavo teologinių ginčų su protestantais, katalikais (domininkonais ir pranciškonais). Be to, buvo politinė trintis su Prancūzijos, Portugalijos ir Ispanijos valdovais. Priešintasi jėzuitų veiklai Kinijoje, pavydėta jų turtų, nors panaikinus Jėzuitų ordiną ir konfiskavus turtą, paaiškėjo, kad jo nebuvo daug. Priešininkai manė, kad jėzuitai valdo pasaulį, nes nuolat siekia tapti valdovų patarėjais ir nuodėmklausiais.

Galima sutikti, kad yra daug būdų apjuodinti jėzuitus, bet tai nepaaiškina priežasties, kodėl šis ordinas nusipelnė ypatingos, sakykime, oponentų neapykantos. Juk ne už savo mokslinius tyrinėjimus, ne už visame pasaulyje atidarytas kolegijas ir universitetus.

Dėl viso to jėzuitai, aišku, įgijo daug naujų priešų. Jeigu popiežius nebūtų 1773 m. uždaręs ir uždraudęs Jėzuitų ordino, ko gero, tarp katalikų būtų įvykęs skilimas. Portugalai, ispanai ir prancūzai būtų atskilę nuo kitų katalikiškų kraštų - nuo vokiečių, lenkų, lietuvių. Popiežius turėjo rinktis mažesnį blogį. Kodėl Portugalijoje jėzuitų ordinas buvo uždarytas pirmiausia? 1755 m. Lisabonoje įvyko didžiulis žemės drebėjimas, po jo buvo baisus cunamis, kuris visiškai nušlavė Lisaboną. Atstatyti miestą reikėjo milžiniškų lėšų. Portugalijos karalius iš Brazilijoje gyvenusių jėzuitų pareikalavo mokėti mokesčius, bet šie nesutiko. Visuomenėje kilo daug įtarimų, iš kur jėzuitai semia savo turtus: išlaiko 700 kolegijų ir universitetų, 30 astronomijos observatorijų, keliauja po visą pasaulį. Aišku, Paragvajuje, netoli Brazilijos, turi aukso kasyklų... Taigi visose Portugalijos kolonijose Jėzuitų ordinas buvo uždarytas, bet jokių slaptų aukso kasyklų taip ir nebuvo rasta.

Protestantams jėzuitai - tai popiežiaus politikos, kuriai jie priešinosi, vykdytojai. Bet iš tikrųjų jėzuitams teko laviruoti tarp popiežiaus, Burbonų karalių arba net Portugalijos ir Ispanijos, kai 1640 m. šios valstybės atsiskyrė. Pavyzdžiui, portugalai ilgai kontroliavo kelią į Tolimuosius Rytus. Visi jėzuitai misionieriai, norintys keliauti į Kiniją ar Japoniją, pirmiausia turėjo vykti į Lisaboną, o iš ten plaukti į Goa (Indijoje) ir toliau į Makao (Macao, Kinijos pasienyje); tai Portugalijos kolonijos. Kelionės metu laivus dažnai užpuldavo olandai, kurie tuo metu kovojo su Ispanija ir Portugalija dėl nepriklausomybės. Iš maždaug 900 jėzuitų, keliavusių į misijas Tolimuosiuose Rytuose, pakeliui pusė žuvo kare tarp katalikų ir protestantų, nuo ligų, sudužus laivams. Beje, jėzuitai siekė atverti sausumos kelią į Kiniją, dalyvavo pasirašant pirmąją Kinijos ir Rusijos sutartį dėl sienos nustatymo. Sutartis pasirašyta Nerčinsko miestelyje 1689 m., bet sausumos kelias taip ir nebuvo nutiestas.

Šios kelionės į Kiniją, Japoniją, Filipinus, Pietų ir Šiaurės Ameriką jėzuitams suteikė unikalią progą padaryti daug geografinių ir botanikos atradimų. Taip pat būtent jie sudarė pirmuosius Kinijos ir kitų kraštų žemėlapius, pagrįstus astronominiais stebėjimais.

Jėzuitai - pasaulio keliautojai ir botanikaiMatyt, pats laikas prisiminti jėzuitų atradimus botanikoje, nes tai ypač platus jų mokslinių tyrinėjimų baras.

Amerikos atradimą ir keliones į Toliuosius Rytus galima prilyginti naujo mokslinio instrumento, kuris ėmė teikti visiškai naują informaciją, atradimui. Jėzuitai aktyviai dalyvavo šiame procese. Jie parašė pirmąsias knygas, skirtas Kinijos, Brazilijos, Mozambiko, Persijos ir daugelio kitų tolimų ir egzotiškų kraštų botanikai. Štai mano rankose kamelijos žiedo piešinys - kodėl gėlė pavadinta kamelija? Todėl, kad čekų kilmės jėzuitas Georgas Jozefas Kamelis (Georg Joseph Camel arba Camellus, 1661-1706 m.), kuris buvo siųstas į misiją Filipinuose, ten aptiko šią gėlę ir ją aprašė. K. Linėjus, XVIII a. augalus klasifikavęs protestantas, pagal to jėzuito pavardę ir pavadino šią gėlę kamelija. Kitos šios gėlės rūšys auga Japonijoje, Kinijoje, jas jau buvo aprašę kiti. Iš tų aprašymų duomenų sėmėsi ir Linėjus.

Panašių faktų būtų galima pateikti labai daug. Europiečių buvo atrandami nauji augalai Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje. Antai lenkų kilmės jėzuitas Michalas Piotras Boymas (Michał Piotr Boym, 1612-1659 m.) vyksta į Kiniją. Jis astronomas ir matematikas, garsėjo tuo, kad nubraižė pirmąjį Kinijos žemėlapį, parašė pirmą Kinijos florą (Flora Sinensis, 1656 m.), kuri buvo išspausdinta Vakarų Europoje.

Kitas lenkų kilmės jėzuitas Mykolas Smoguleckis (Mikolaj Smogulecki, mirė 1632 m.) kaip misionierius vyksta į Kiniją ir ten parašo pirmą Kinijoje knygą apie logaritmus.

Ką žinai apie 'činčioną´?

Amerikos žemyne jėzuitai atranda medį, kurio žievė, sumalta į miltelius, tampa nepakeičiamu vaistu nuo maliarinio drugio. Tai chininmedis (činčiona´, ispaniškai - cinchona). Pasakojama tokia šio augalo istorija. Jėzuitai pastebėjo, kad maliarija sergantys indėnai geria to augalo žievės nuovirą. Šia liga sunkiai susirgo ir ispano didiko, Peru gubernatoriaus, žmona. Jėzuitai ją išgydė to stebėtino medžio žieve.

Jėzuitai ėmė siųsti šį vaistą į Europą ir plačiai skelbti jo gydomąsias savybes. Apie tai išgirdo anglai, o tuo metu maliarija sirgo Oliveris Kromvelis (Oliver Cromwell, 1599-1658 m.), bet jis atsisakė vartoti šį vaistą. Mat jėzuitai - tai nuodytojai, todėl Kromvelis kentėjo ir mirė galbūt nuo maliarijos, bet iš jėzuitų rankų vaistų nepriėmė. Vėliau Anglijoje vienas žmogus taip pat gydėsi nuo maliarijos, bet slėpė vaistų receptą. Po jo mirties paaiškėjo, kad tai buvo chininmedis. XIX a. prancūzų chemikas Pjeras Džozefas Peletjė (Pierre Joseph Pelletier, 1788-1842 m.) ir Džozefas Bjenaimė Kaventu (Joseph Bienaimé Caventou, 1795-1877 m.) 1822 m. nustatė chinino cheminę sudėtį; šis alkaloidas ir suteikia chininmedžio žievei gydomųjų savybių. Žinoma, dabar chininmedis nenaudojamas maliarijai gydyti, nes chininas - stipriai veikiantis alkaloidas, turintis didelį šalutinį poveikį.

Maždaug po 30 metų du jėzuitai chininmedžio žieve nuo maliarijos išgydė Kinijos imperatorių. Šis atsidėkodamas pasiteiravo, kuo gali būti jiems naudingas. Jėzuitai paprašė imperatoriaus paskelbti tolerancijos ediktą, suteikiantį jiems teisę nevaržomai veikti Kinijos imperijoje. Imperatorius nedelsdamas tokį ediktą paskelbė (1692 m.). Tačiau beveik tuo pačiu metu Prancūzijos jėzuitai prašo šios šalies imperatorių Liudviką XIV, kad uždraustų jansenistų veiklą.

Dar po 30 metų, kai mirė jėzuitų išgydytasis imperatorius, į valdžią atėjo jo sūnus. Šis valdovas nebuvo palankus nei jėzuitams, nei apskritai mokslui. Tada prasidėjo jėzuitų trėmimai ir krikščionių persekiojimai, o popiežius priešinosi jėzuitų palankumui konfucianizmui, protėvių garbinimą paskelbė stabmeldyste. Žlugo viltys apkrikštyti Kinijos imperiją. Beje, dar maždaug po 30 metų, kai valdė išgydytojo imperatoriaus anūkas, jėzuitai tebedirbo Pekine, bet jau kaip specialistai - astronomai, matematikai, architektai, dailininkai ir kt.

Jėzuitai labai išplėtojo vaistininkystę. Visuose kraštuose, kuriuose turėjo misijas, jie ištyrinėjo vaistinius augalus ir aktyviai keitėsi žiniomis. Labai daug žinių jie išgavo iš vietinių žmonių (dažniausiai moterų), nes buvo įgiję jų pasitikėjimą, mokėsi iš jų. Taip pat visose jų kolegijose ir vienuolynuose buvo vaistinė ir vaistininkas. Beje, jėzuitai vargšus vaistiniais augalais gydė nemokamai ir tuo užsitraukė pasauliečių vaistininkų neapykantą. Lietuvoje ir Lenkijoje jėzuitai, pramokę vaistininkystės, dažnai išstodavo iš ordino ir užsiimdavo gydymo vaistažolėmis verslu.

Kaip europiečiai atrado ženšenįTeko girdėti, kad jėzuitai jei ir neatrado ženšenį, tai bent jau labai prisidėjo prie jo išplitimo pasaulyje ir išpopuliarinimo.

Jėzuitui Pjerui Žartu (Pierre Jartoux, 1668-1720 m.) kartu su kitais dviem jėzuitais buvo pavesta sudaryti naujus Kinijos imperijos žemėlapius. Keliaudamas po Šiaurės Kiniją ir nustatinėdamas astronomines koordinates jis labai pavargdavo. P. Žartu sužinojo, kad pakramčius vieno augalo šaknies, galima atsikratyti nuovargio. 1711 m. balandžio 12 d. jis savo laiške Kinijos jėzuitų provincijolui apie tai rašo: ‘Paragavęs šio augalo šaknies pastebėjau, kad pagreitėjo ir sustiprėjo mano pulsas. Po keturių dienų, kai vėl buvau labai pavargęs ir vos galėjau nusėdėti balne, vėl pakramčiau ženšenio šaknies. Grįžo apetitas ir pasijutau daug stipresnis’. Tame laiške jis išdėstė nuomonę, kad ženšenis gali augti ir kituose panašaus klimato kraštuose.

Šis laiškas buvo paskelbtas jėzuitų moksliniame žurnale Lettres ediffiantes. Straipsnis pastebėtas Anglijoje, išverstas į anglų kalbą, o išspausdintas žymiausiame Anglijos moksliniame žurnale Philosophical Transactions (1714 m.) nukeliavo į Kanadą. Ten straipsnį pastebėjo jėzuitas Pjeras Lafito (Pierre Lafitau, 1681-1746 m.). Jis atkreipė dėmesį, kad toje Kanados vietovėje, kur jis dirbo, klimatas labai panašus į Šiaurės Kinijos klimatą, kur buvo atrastas ženšenis. Pasiteiravo vietinių moterų, ir šios iš tiesų parodė netoliese augantį ženšenį. P. Lafito nusiuntė Kanados ženšenio Pjerui Žartu. Naujasis ženšenis labai patiko kinams, prasidėjo aktyvus jo eksportas iš Kanados. Taip pasaulis atrado ‘auksinę šaknį’.

Vienas padarė daugiau už tris ekspedicijasTaigi ne vienas tėvas jėzuitas nusipelno pasaulio garbės botaniko vardo, tik gaila, kad pasaulis tokių garbės vardų neteikia.

Kitas žymus jėzuitas Filipas Arena (Filippo Arena, 1708-1789 m.), Sicilijoje, Palermo jėzuitų kolegijoje dėstęs matematiką, taip pat buvo ir žymus botanikas. Jis tyrinėjo gėlių dauginimosi (apdulkinimo) būdus ir 1767 m. išleido knygą Praktinis gėlių prigimties ir auginimo parodymas (La natura e Coltura dei Fiori Fisicamente Esposta). Knygoje yra 65 žymaus italų dailininko nutapyti spalvoti piešiniai, kuriuose labai tiksliai pavaizduotos gėlės, jų įvairovė. Šie piešiniai ir šiandien yra neįkainojamai svarbūs botanikai. Svarbu paminėti, kad F. Arena vienas parašė tokį veikalą ir išleido jį savo lėšomis, o trys valstybės - Anglija, Prancūzija ir Ispanija - nusiuntė net 7 ekspedicijas aplink pasaulį, kuriose dalyvavo žymūs botanikai, išleido daugybę pinigų, bet nepaskelbė jokių mokslinių aprašymų, nepateikė iliustracijų. Tai pradėta publikuoti tik XX a., nors XVIII a. būtų atnešę didžiulę naudą.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas