Ką tikrai parašė Konstantinas Sirvydas
Jonas KLIMAVIČIUS
Labai reikšmingų profesoriaus Romualdo Šviedrio pasakojimų apie mokslininkus jėzuitus lietuviškoje dalyje įsipynė negerų netikslumų apie jau gerai žinomus dalykus.Konstantinas Sirvydas yra ne tik žymus žodynininkas (Mokslo Lietuva, 2007 m. Nr. 14 p. 8), bet ir pirmasis lietuvių žodynininkas.
Clavis linguae Lithuanicae žinomas tik iš šio pavadinimo minėjimo senuosiuose šaltiniuose. Vienų nurodyta 1629 m., kitų – 1621 m. Spėjama, kad tai būta gramatikos, o ne žodyno.
Sirvydo pirmojo žodyno išlikęs tik vienas egzempliorius be pabaigos ir be pradžios – taigi ir be pavadinimo. Pagal vandenženklius turėjęs išeiti prieš 1620 metus. Spėjamas pavadinimas – Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum. Vardynas parengtas pagal lenkų žodynininko Nikolajaus Folkmaro (Volkmar) Dictionarium quator linguarum 1613 m. III leid. (I leid. – trium: be graikų kalbos). Kodėl šaltinio dalykišką dictionarium (žodynas) būtų keitęs į promptuarium (aruodas; spinta), priežastis gali būti lingvistiškai nereikšminga – įsigalinčio įmantriojo baroko mados vėjai (kaip ir kiek vėlesnis clavis – raktas).
Tačiau Gžegožo Knapskio (Grzegorz Knapiusz) dvilypio pavadinimo Thesaurus polonolatinograecus seu Promptuarium linguae Latinae et Graecae (1621 m.) – Sirvydo antrojo žodyno vardyno šaltinio barokiniai pavadinimai thesaurus ir promptuarium jau pakeisti – mados nepastovios!.. – akademiniu žodžiu – Dictionarium trium linguarum. Pažymėtas – irgi akademiška – autorius: auctore Constantino Szyrwid – sulenkinta forma (Sz), nors yra išlikęs lotyniškas, bet lietuvišką formą (S) liudijantis 1617 m. autografas – Constantinus Syrwid. Nurodyti metai – M.DC.XLII, pažymėtas leidimas: Tertia editio recognita & aucta. Pratarmėje Ad Studiosam Iuventutem pasakyta, kad 1631 m. (tai ir Sirvydo mirties metai) leidimo (tuo pačiu pavadinimu) visi egzemplioriai išgraibyti (suplėšyti? – distracta essent). Jų iki šiol nė vieno nerasta. Nors pratarmėje sakoma, kad 1642 m. leidime daug pataisymų, patikslinimų, gausiau sinonimų, t. y. lietuviškų atitikmenų, bet tai perdėta. Ir vėlesni leidimai – IV, V – yra recognita & aucta, bet skirtumai visai nedideli – tiek aišku, kad nevisiška kartotė. Taigi pagrindinis darbas yra 1631 m. leidimas – neaišku, ar Sirvydas jį išvydo (mirė rugpjūčio 23 d.), o kad 1628 m. jėzuitų kataloge apibūdinamas kaip „visiškai nusilpęs“, tai tikrai buvo nuo ko – ir baigiamasis žodyno darbas, ir Punktų sakymų (d. 1 – 1629 m.) rengimas. Vargu ar 1628 m. buvo nedarbingas (jo mokinio Jono Juknavičiaus pagalbos mastas sunkiai nustatomas) – juk dar nuo to laiko netrumpai gyveno.
Rengdamas šį, antrąjį, žodyną pirmuoju Sirvydas mažai naudojosi, bet vertino jį, nepaliko užmarščiai – laikė I leidimu. Taigi autoriaus valia formaliai bibliografiškai galima kalbėti apie Sirvydo vieno žodyno 5 leidimus (tik I leidimo negalima vadinti kaip kitų). Žodyno sudėties skirtumas nedidelis: I leidimo 2 tūkst. žodžių (trečdalis leidimo) nėra III leidime, o šiame – 6 tūkst. naujų. Leksikografijos istorijoje susirastų panašių perdirbtų ir dvigubai papildytų leidimų. Autoriaus (ar leidėjo) valia svarbi – tai Sirvydo autorystės akivaizdus pripažinimas: svarbiausia – chronologija, metai, pavadinimas. Leksikografiškai matant čia 2 žodynus, pirmasis (tiksliau negu senasis) vis tiek lieka be pavadinimo, tik defektinis.
Labai vertinant Sirvydo Dictionarium polonolatinum (1641) pridurtina, kad juo pasinaudota ir Georgo Elgerio žodynui Dictionarium Polono–Latino–Lottanicum (Vilnius, 1683), bet neužmirština, kad Sirvydo čia remtasi Knapskiu.
Konstantinas Sirvydas – ne tik pirmasis lietuvių žodynininkas, bet ir originalių lietuviškų pamokslų rinkinio Punktai sakymų (d. 1, 1629 m.) autorius (d. 2, 1644 m. – Jono Jaknavičiaus vertimas į lenkų kalbą). Tai irgi – kalbos duomenų šaltinis, baroko stiliaus religinės literatūros paminklas.
