Baltarusiai: savojo tapatumo paieškose
Šiemet sukanka 15 metų, kai tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Šiai progai patausojome Česlovui Milošui skirtos konferencijos (2006 m.) renginių metu vykusį pokalbį su Gardino Jankos Kupalos valstybinio universiteto Kultūrologijos katedros docentu Mikolajumi Biaspametnu (Mikolai Biaspamiatnych).
Savarankiškai išmoko kalbėti lietuviškai Pirmiausia asmeninio pobūdžio klausimas: kada ir kur taip gerai išmokote kalbėti lietuviškai?
Savarankiškai. Man labai patinka lietuvių kalba ir kultūra. Nors niekada negyvenau Lietuvoje, pramokau lietuvių kalbos.
Kokiu būdu?
Buvo nelengva, bet Kaune turėjau draugų. Dar sovietmečiu juos lankydavau, kartais po dieną kitą pas juos apsistodavau. Tai buvo mano savigarbos reikalas – pramokti lietuvių kalbos, nes pirmą kartą patekęs į Kauną negalėjau suprasti, ką kalba lietuviai. Buvo savotiškas iššūkis. Įsigijau lietuvių kalbos žodyną, vadovėlį, apsiginklavau pieštuku ir kaip uolus mokinys kasdien po valandą mokiausi lietuvių kalbos. Jau buvau baigęs istorijos studijas universitete, aspirantūroje Maskvoje tęsiau filosofijos studijas ir rengiausi dirbti universitete. Šiuo metu esu Gardino Jankos Kupalos Kultūrologijos katedros docentas, savo daktaro darbą apgyniau iš filosofijos.
Ar daug Jūsų kolegų universitete domisi lietuvių kalba ir kultūra?
Nesakyčiau, kad daug, bet tokių yra. Gardino universitete dirba žmonių, kurie gyveno Lietuvoje, bet persikėlė į Gardiną. Yra ir tikrų gardiniečių, kuriuos domina lietuvių kalba, literatūra ir kultūra. Pažįstu keletą žmonių, savarankiškai besimokiusių ir pramokusių lietuvių kalbos.
Dabar vis geresnės galimybės Gardino baltarusiams mokytis lietuvių kalbos, nes veikia Tėvynės draugija, o sekmadieniais iš Druskininkų atvažiuoja mokytoja, mokanti lietuvių kalbos. Visi norintieji gali lankyti pamokas. Jos nemokamos.
Atskirtis Nejau tik dėl to, kad Kaune turėjote draugų, Jums tapo įdomi lietuvių kalba ir kultūra?
Ne tik. Visada buvo jaučiama atskirtis tarp lietuvių ir baltarusių kalbų bei kultūrų. Egzistavo ir tam tikrų išankstinių prietarų siena. Man norėjosi įveikti tą atskirtį. Negalėčiau teigti, kad turėjo įtakos tik kaimynystės veiksnys, nes nežinau, ar gyvendamas kad ir Mongolijos pasienyje būčiau pamilęs mongolų kalbą ir kultūrą. Nors gal ir taip.
Kaip Jums atrodo, kodėl ta atskirtis, net tam tikra siena buvo iškilusi tarp baltarusių ir lietuvių? O gal ir dabar ne visai išnyko?
Tai nėra paprastas klausimas. Man atrodo, kad baltarusiai, kaip ir rusai, labai prastai susipažinę su Lietuvos istorija, labai menkai pažįsta visa, kas Lietuvoje vyko sovietmečiu. Todėl vyravo įsitikinimas, kad lietuviai yra nacionalistai, tad tarpusavio santykiai negalėjo būti geri.
Apie stalinizmo represijas žinau ne iš vadovėlių, bet iš savo šeimos, konkrečiau – tėvo istorijos. Todėl man nesunku suprasti lietuvius.
Ar bendradarbiaudamas su lietuviais jausdavote mūsų nacionalizmą?
Nepamenu nė vieno tokio fakto. Tiesa, reikėtų sutarti, kokia prasme kalbame apie nacionalizmą. Manęs ši sąvoka nebaugina, bet svarbu skirti kultūrinį, politinį nacionalizmą nuo šovinistinio nacionalizmo. O apskritai nacionalizmas nėra smerktinas dalykas. Pripažintas nacionalizmo problematikos tyrinėtojas anglų mokslininkas Antonis Smitas (Anthony Smith) teigia, kad nacionalizmas – veiksmų visuma, nukreipta į tautos ir jos kultūros išsaugojimą bei plėtojimą. Tai normalu. Be normalaus nacionalizmo tauta negali gyventi. Bet, kaip jau minėjau, svarbu skirti nacionalizmą ir šovinizmą.
Nacionalizmo sąvoka pradėta naudoti neigiama prasme, kai norėta visas „broliškas“ tautas sulydyti viename katile. Kadangi nacionalizmas buvo suprantamas kaip pasipriešinimas tautų sulydymui, tai jis paverstas baubu. Nacionalizmas skaldo imperijas, tad imperijų ideologai su juo negalėjo taikstytis.
Šovinizmas skatino vietinį nacionalizmą, juk jis buvo reakcija į išorinį spaudimą.
O kaip šiandien yra su baltarusiškuoju nacionalizmu?
Baltarusiai yra labai įdomi ir prieštaringa tauta. Viena vertus, tai lyg ir labai galinga nacionalinė kultūra, kuriai XX a. atstovauja rašytojas Vasilis Bykovas, Vladimiras Karatkevičius ir daugelis kitų. Antra vertus, Baltarusijos miestuose praktiškai nėra baltarusiškų mokyklų, baltarusių kalba nevyksta švietimo darbas. Ir visai ne dėl to, kad būtų draudžiama. Patys žmonės to nenori.
