Baltarusiai: savojo tapatumo paieškose
K. Kalinovskis – tautinės baltarusių idėjos pradininkas Vadinasi, būtinos valingos pastangos stengiantis baltarusių tautoje sužadinti siekį savo vaikus mokyti, ugdyti ir lavinti baltarusių kalba. Rusakalbėje aplinkoje baltarusiams nėra bent kiek didesnio poreikio vartoti savo gimtąją baltarusių kalbą.
Norėčiau priminti, kad baltarusiškas nacionalizmas turi gilias istorines šaknis, jis formavosi baltarusių tautinės idėjos kontekste XIX a. antrojoje pusėje. Reikėtų prisiminti Konstantiną Kalinovskį (Kalinauską). Jis bene pirmas prabilo apie Baltarusijos išvadavimo iš Rusijos priespaudos būtinybę ir žuvo dėl šios savo idėjos – kaip vienas 1863–1864 m. sukilimo vadovų karo lauko teismo nuteistas mirti. Buvo nužudytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniuje Lukiškių aikštėje.
K. Kalinovskis padėjo pirmąjį akmenį į baltarusių tautinės idėjos pamatą. Iš šios idėjos išsivystė ir Baltarusijos valstybingumo idėja. O antras principas – baltarusių kalbos ir kultūros kaip būtinų veiksnių tolesnėje baltarusių tautos plėtotėje. Kadangi baltarusių kalbai ir kultūrai dabartinėje Baltarusijoje vis dar neteikiama tiek reikšmės, kiek būtina, tai šias vertybes reikia susieti su baltarusiškuoju tapatumu, sugrąžinti jas į nacionalinės idėjos kontekstą.
Baltarusiams labai svarbu pajusti ir savo istorinį tapatumą. Vaclavas Lastovskis ir kai kurie kiti istorikai XX a. pradžioje buvo iškėlę idėją apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip baltarusių valstybę. Šiuo atveju nekalbu, kiek ši idėja pagrįsta istoriškai. Noriu pasakyti, kad jos pagrindu XX a. pradžioje ėmė formuotis baltarusių tautinė savimonė.
Tam tikrą analogiją būtų rasti pateikti su lietuvių tautos kilmės iš Palemono idėja, kuri Lietuvoje buvo paplitusi nuo XVI amžiaus. Nesvarbu, kiek ta idėja teisinga ar klaidinga, bet ji atliko reikšmingą vaidmenį telkiant politinę lietuvių tautą. Istorinė mitologija tam tikrais istorijos laikotarpiais gali vaidinti svarbų mobilizuojantį ir tautą konsoliduojantį vaidmenį. Bent jau baltarusius labai sutelkė. XX a. pradžioje prabilta apie baltarusių tautos skirtingumą nuo rusų tautos. Iš to sekė ir kiti principai: Baltarusijos valstybingumo siekis, baltarusių kalbos ir kultūros savitumo įtvirtinimas. Šie principai atrodė pagrįsti teoriškai ir atliko svarbų vaidmenį nacionaliniame baltarusių judėjime.
Per kalbą reiškėsi baltarusių tapatumas Bet tai XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios, kaip kad sakėte, baltarusių tautinės savivokos formavimosi idėja. O kaip yra šiandien?
Ši idėja atgimė ir buvo pradėta įgyvendinti XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai Baltarusija tapo nepriklausoma valstybė.
Pavartojote atsargų žodį „tapo“. Tuo metu, kai lietuviai, latviai ir estai kovojo dėl savo nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimo, baltarusiams tas valstybingumas nukrito iš dangaus tarsi Dievo dovana.
Apie tai rašau daugelyje savo straipsnių. Tuometinė Baltarusijos partinė nomenklatūra buvo priversta paskelbti Baltarusijos nepriklausomybę, nes nebuvo kitos išeities. Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną prieštaravimą: didelė baltarusių visuomenės dalis buvo visiškai indiferentiška nacionalinės idėjos klausimu. Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kaip Baltarusijoje vyko mitingai už nepriklausomybę. Tuo metu, kai buvo kovojama dėl nepriklausomybės ir valstybingumo paskelbimo, baltarusių opozicijos lyderiai mitinguose pabrėžtinai kalbėjo baltarusių kalba, o dauguma žmonių – rusiškai. O ką ir sakyti apie tuometinę nomenklatūrą. Taigi politinių pozicijų skirtumas reiškėsi ir per kalbą. Pačioje baltarusių tautoje per kalbą reiškėsi skirtingas baltarusio tapatumo suvokimas.
Esama nemažai ir kitų prieštaravimų, todėl ir sakau, kad baltarusių tauta savaip tyrinėtojui įdomi.
Grįžimo prie ištakų geismas O dabar atsigręžkime į Česlavui Milošui skirtą konferenciją, kurios renginiai vyko Kaune, Šeteniuose ir Kėdainiuose. Ar Gardino universitete daug dėmesio skiriate Č. Milošui? Kiek šis poetas, rašytojas, visuomenės veikėjas aktualus baltarusių tyrinėtojams?
Man ši konferencija buvo labai įdomi, nes Česlavas Milošas – svarbi XX a. literatūros figūra, diplomatas. Todėl mūsų literatūros tyrinėtojams labai svarbu dalyvauti šioje konferencijoje. Mes, baltarusiai ir lietuviai, juk esame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys. Šiandien mus skiria valstybių sienos, bet tai politinės sienos, tad jos neturėtų nuo mūsų slėpti mūsų bendros istorinės praeities. Česlavas Milošas tam tikra prasme gali būti laikomas šios mūsų istorinės praeities simboliu. Jis gyveno skirtingų kultūrų paribyje: gimė Lietuvos žemėje, priklausė lenkų kultūrai ir savo likimu rodė kultūrų sintezės pavyzdį.
Savo pranešime konferencijoje apie Milošą mėginau kalbėti kaip apie amžiną klajūną, siekusį grįžti į pirmapradį būvį, prie ištakų. Tokiu būdu jis išreiškė mūsų bendrą siekį – tai grįžimo prie ištakų geismas. Žmogus gali normaliai jaustis ir įgyvendinti savo kuriamąsias galias tik tada, kai jaučiasi esąs „namuose“. Tai ne fizine prasme, bet metaforiškai suvokiami namai. Gali būti net mitologiniai namai. Net į visą pasaulį galima žvelgti kaip į mūsų namus, bet visada yra žemėje kažkoks taškas, konkreti vieta, kuri žmogui teikia psichologinį komfortą ir kūrybinio savęs realizavimo galimybę.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Docentas Mikolajus Biaspametnas Šeteniuose prie keltiško kryžiaus
