Mažas berniukas su dideliu batu rankose (3)

Pradžia Nr. 15

Saldaus keršto akimirkos

Paslaptingasis svečias pasirodė besąs žymus to meto kino aktorius Ivanas Mozžuchinas. Tai jis atlikdavo romantiško herojaus ir tauraus nuotykių ieškotojo vaidmenis, harcuodavo ant eiklaus žirgo, energingai mosuodavo kardu ir taikliai atsišaudydavo pistoletu. Jam buvo lemta išgelbėti gražuoles belaisves ir pelnyti jų begalinį dėkingumą. Tiesa, kartais ir jo vaidinamas herojus, šiaip jau neįveikiamas, atsidurdavo nepavydėtinose aplinkybėse, patekdavo į pasalą, nelaisvę ir patirdavo brutalių priešų kankinimus. Žodžiu, ekrane Mozžuchinas buvo toks XX a. antrosios pusės Džeimsas Bondas, kurio įvaizdį kiekvienas amžius kuria pagal savo meto herojiško įvaizdžio kanonus. Jo žingsnius lydi nesibaigiantys žygdarbiai ir iš meilės alpstančios gražuolės.

Jautresnis skaitytojas tikriausiai atkreipė dėmesį į labai neįprastą Romano mamos ir visų namiškių elgesį, kai Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo butą su mados salonu aplankė to meto herojiškojo kino žvaigždė Ivanas Mozžuchinas. Iškart pasakysime, kad ne jo aktorinė šlovė čia buvo dėta. Romano mama dėl kitko jautėsi ne savo kailyje, ir ta nuotaika bemat persidavė kitiems. Esama rimto pagrindo teigti, kad Ivanas Mozžuchinas buvo biologinis Romano tėvas, tad su visa derama pagarba jo oficialaus tėvo Leibo Kacevo atminimui žmogiškai galime suprasti ir Romano mamą, labai norėjusią sūnų jam pristatyti kuo palankiausioje šviesoje. Beje, tai tik viena iš versijų, kaip ir daugelis kitų, ji nepatikrinta.

Elegantiškasis Ivanas Mozžuchinas su rusvaplauke dama iš Vilniaus išvyko tą patį vakarą, bet jis, kaip ir dera romantiškajam herojui atlikus prakilnų husarišką mostą: visai savaitei Didžiosios Pohuliankos įnamiams paliko savo į geltoną kanarėlę panašų Packardą kartu su livrėja vilkinčiu vairuotoju. Svarbiausia, kad automobilis ir vairuotojas buvo palikti Romano mamos žiniai. Ir be žodžių turėtų būti aišku, kad šia nuostabia galimybe buvo pasinaudota su visu artistiškai mamos prigimčiai būdingu orumu.

Romano, tuo metu jau Romeno, atmintyje tie pasivažinėjimai automobiliu Vilniaus gatvėmis įstrigo kaip be galo didelis įspūdis ir malonumas. Buvo galima bent trumpam atsisveikinti su sunkiais miesto šaligatviais ir nuvažiuoti į miesto apylinkes, pasivaikščioti po lietuvišką mišką. Praėjus kone 40 metų autobiografinėje knygoje Aušros pažadas rašytojas Romenas Gari šiuos patirtus įspūdžius išplėtos su visomis smulkmenomis.

Žinoma, svarbiausia tų kone ritualinių pasivažinėjimų veikėja buvo Romano mama, kuriai net pavasario gaivalai neįstengdavo susukti galvos. Ji visados jautė tvirtą pagrindą po kojomis ir gerai skyrė, kas gyvenime svarbiausia. Kas rytą apie vienuoliktą valandą kartu su sūnumi patogiai įsitaisiusi ant Packardo sėdynės mama livrėja vilkinčiam vairuotojui nurodydavo, kokiu maršrutu važiuoti ir kokias svarbiausias Vilniaus vietas būtina aplankyti. Reikia pastebėti, kad mama rengėsi pabrėžtinai kukliai, nors ir skoningai, o Romaną išpuošdavo pačiais prašmatniausiais drabužiais. Tos išvykos su prabangiu automobiliu mamai turėjo daug gilesnę prasmę negu šiaip iškylos ar pasivaikščiojimai. Mamai tai buvo proga atsirevanšuoti savo priešams už visas patirtas nuoskaudas ir gyvenimo nesėkmes. Tų tikrų ar tariamų priešų juk apstu kiekvieno žmogaus, o ypač vienišos aktorės kelyje, kuri priversta duoną kasdieninę pelnytis darant skrybėlaites ir konkuruojant „Paryžiaus aukštos mados“ srityje.

Ištisas dvi valandas geltonspalvis Packardas su nuleistu variklio gaubtu sukdavo ratus po Vilniaus miestą. Romano mama rinkdavosi ne šiaip atsitiktines gatves, bet vietas, kurias lankydavo „padori visuomenė“. Tai buvo botanikos sodas, Rudnickio kavinė ir kitos vilniečių mėgiamos vietos. O svarbiausia, kad mama nepraleisdavo progos išdidžiai linktelėti tiems, ne itin pagarbiai ją sutikusiems dar toli gražu nesenais laikais, kai ji su skrybėlių dėžėmis po pažastimi buvo priversta eiti iš vienų namų į kitus, ir ne visur būdavo sutinkama maloniai. Dabar išmušė užtarnauto atpildo valanda: mama prabangiame automobilyje jautėsi galinti „atkeršyti“ už visas patirtas nuoskaudas ir įžeidimus. Ką ne ką, o sugėdinti priešus, tikrus ar tariamus, Romano mama mokėjo. Tomis akimirkomis triumfuodavo visa jos artistiška prigimtis.

Lietuvių gimnazija jau buvo iškraustyta į gatvę

Atidesne akimi pasižvalgykime po Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kiemą, kuris Romanui Kacevui ir kitiems ten gyvenusiems berniūkščiams tapo ta gladiatorių mokykla, kuri vėliau labai pravertė, nes gyvenimas iš kiekvieno pareikalavo didžiulių fizinių ir dvasinių jėgų. Gali atrodyti keista, kad Prancūzijos ambasadorius, Pasipriešinimo kovų dalyvis Romenas Gari praėjus 15 metų po Antrojo pasaulinio karo autobiografiniame romane aprašinės savo gyvenimo Vilniuje vaikiškus įspūdžius. Bet jie juk ir formavo jo žmogiškąsias nuostatas, gyvenimiškąją tiesos ir teisingumo sampratą.

Tad vien dėl to šis namas ir jo kiemas verti tyrinėtojų dėmesio. Priminsime, kad pagal dabartinę numeraciją tai J. Basanavičiaus 18-asis namas. Ir dabar iš gatvės į kiemą patenkama pro tuos pačius arkinius vartus. Siekdami bent šiokio tokio tikslumo pastebėsime, kad didžiulį kiemą supa dviejų gatvių – J. Basanavičiaus ir Mindaugo – namų vidiniai fasadai.

Vargu ar mažajam Romanui ir kitiems šiuose namuose gyvenusiems berniūkščiams buvo įdomu, ar jie žinojo, kad šalia esančiame turtuolio Pimenovo name, tuometinės Didžiosios Pohuliankos ir Kaukazo gatvių kampe Nr. 14/17 (dabar J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampas), Pirmojo pasaulinio karo metais veikė pirmoji lietuviška gimnazija rytų Lietuvoje. Ji įkurta 1915 m. spalio 9 d. pavadinimu Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos. Pirmuoju direktoriumi buvo Mykolas Biržiška, lietuvių kalbos mokytojas, būsimasis Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, o pamokos lietuvių kalba šiame pastate prasidėjo 1915 m. spalio 18 d. Tų pačių metų gruodžio 22 d. mokyklą perėmė Ryto draugija, ir nuo 1916 m. vasario 16-osios vadinta Ryto draugijos Vilniaus lietuvių gimnazija. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę – Pirmąja Vilniaus berniukų gimnazija. 1921 m. pabaigoje tapo Vytauto Didžiojo gimnazija. Joje dirbo lietuvių tautos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, Lietuvos prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, taip pat Jonas Vileišis, Kazys Bizauskas ir kiti Lietuvos šviesuoliai. Po Antrojo pasaulinio karo gimnazija skilo į dvi vidurines mokyklas: berniukų vidurinei buvo suteiktas Antano Vienuolio, o mergaičių – Salomėjos Nėries vardas. Šiais vardais, atgavusios statusą, gimnazijos vadinamos ir mūsų dienomis, tik dabar tai mišrios gimnazijos.

Aišku, viso to mažasis Romanas nežinojo ir negalėjo žinoti, tuo labiau, kad su mama atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo nualintą Vilnių kaimyniniame pastate lietuviškos gimnazijos jau neberado, mat lenkams užėmus Vilnių ji paprasčiausiai buvo iškraustyta į gatvę. Lietuvius priglaudė žydų visuomenės atstovai, pasiūlę pamokas vesti žydų realinėje gimnazijoje Lichanšteino name Arklių gatvėje. Jeigu tikėsime, kad miesto topografijoje niekas nedingsta, ir net jei neturi fizinės išraiškos, virsta dvasine miesto, gatvės ar kiemo gyvavimo aura. Čia virę įvykiai, kadaise gyvenę žmonės kažin kokiu mistišku būdu, matyt, veikia ir vėliau ten įsikūrusiuosius.

Visa tai priminę norime patikslinti iš revoliucijos siaubiamos Rusijos į vakarus bėgančios aktorės Ninos Borisovskajos su Romanu atvykimo į Vilnių bent apytikrę datą. Jeigu jiedu atvyko į Lenkijos užimtą Vilnių, vadinasi, tai turėjo būti po 1920 m. spalio 9-osios, kai Lietuvos kariuomenė miestą apleido. Taigi jokiu būdu ne 1917 m., kaip tvirtina mūsų pasakojimo pirmojoje dalyje minėtos enciklopedijos.