Mažas berniukas su dideliu batu rankose (3)
Romaną aplankė... romanas
Romano Kacevo, tada dar netapusio Romenu Gari, laikais Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kieme riogsojo didžiulė krūva plytų – visa, kas buvo likę iš šaudmenų fabriko, kuris čia buvo susprogdintas per lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas. Toliau stovėjo malkinė, žėlė dilgėlynas, labai tinkamas kariauti berniukams, o dar toliau kiemą supo aukšta gretimus sodus skyrusi tvora. Kieme buvo daugybė sandėliukų, kuriuose gyventojai saugojo senus baldus, vargu ar kam reikalingus, ir visokį seną šlamštą, kur buvo galima rasti įdomiausių dalykų: pigių papuošalų, teatro kostiumų, batų, dėžučių su sagomis ir medaliais, fotografijų albumų, atvirukų, lėlių, medinių arkliukų ir net carinės kariuomenės uniformų su medalių juostelėmis. Žodžiu, tikras sendaikčių turgus, kadaise čia gyvenusių žmonių negrįžtančių gyvenimų pėdsakai. Tarp visų šių įdomybių ir virė Romano ir kitų berniūkščių gyvenimai.
Kaip netrukus įsitikinsime, šiame kieme mūsų herojų ištiko įvykis, kurio niekaip negalima apeiti tylomis. Jeigu siektume šiam pasakojimui gal ir derančio kalambūro, galėtume pasakyti, kad Romaną aplankė... romanas. Tikrų tikriausias, koks tik gali ištikti romanui pasirengusį asmenį, o Romanas, kaip įsitikinsime, toks ir buvo.
Būdamas bene devynerių jis pirmą kartą įsimylėjo. O kadangi šis žaibo blyksnis jį ištiko mūsų Vilniuje ir vos nekainavo gyvybės, tai tiesiog būtina aprašyti. Tuo labiau, kad to padariniai virto svarbia gyvenimo pamoka, gal net išminties dedamąja, kuria būsimajam karo lakūnui, ambasadoriui ir rašytojui tekdavo vadovautis ne vieną gyvenimo akimirką.
Kaip pakerėti nimfą
Ši istorija nutiko Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kieme, nes kur dar būtų galėjusi nutikti, kai berniukui tik devyneri. Dar jaunesnė buvo jo likimo skirtoji pasija, kuriai tebuvo tik aštuoneri. Jos vardas – Valentine, bent taip rašė Romenas Gari, bet mes ją vadinsime įprasčiau – Valentina. Šiek tiek rizikuojame prarasti romantiškai istorijai tokio svarbaus prancūziško aromato. Mus gelbsti tarptautinis to meto Vilniaus koloritas, lietuviškai–lenkiškas–žydiškas, gal net ir gudiškas, nors pastarosios komponentės Romenas Gari romane Aušros pažadas nemini. Bet grįžkime prie Valentinos.
Nuostabi šviesiaakė brunetė, vilkinti balta suknele ir laikanti rankoje sviedinį. Romanas šią nimfą išvydo eidamas iš malkų sandėlio, kur prasideda dilgėlės, išplitusios iki kaimyninio namo sodo. Sunku aprašyti tą jaudulį, kuris ištiko Romaną: širdis ėmė plakti siaubingai, akyse aptemo, o kojos linko. Susitvardęs iškart nusprendė pakerėti tą nimfą amžiams, kad jos gyvenime neliktų vietos jokiam kitam vyriškiui. Bet Valentina nebuvo iš tų greitai paveikiamų moterų. Ji ir toliau žaidė sviediniu, regis, nė kiek nesidomėdama iš meilės tirpstančiu romeo. Tai be galo nustebino jaunąjį don žuaną, nes tai visiškai nesiderino su ligtoline jo saloninio gyvenimo patirtimi, kai alpėjančios damos, mamos klientės, tiesiog tirpte tirpo vien nuo Romano į viršų pakeltų mėlynų akių žvilgsnio.
Valentinai to akivaizdžiai nepakako, nors Romano visos moterų kerėjimo galios jau buvo išsemtos. Pajutęs visišką bejėgiškumą prieš tikrąjį grožį, Romanas atsiduso ir ištiesė kiemo nimfai tris tik ką iš kaimynų sodo nugvelbtus žalius obuolius. Valentina kaip niekur nieko paėmė obuolius ir pareiškė: „Janekas dėl manęs suvalgė visą savo pašto ženklų kolekciją.“
Štai čia ir prasidėjo. Siekdamas bet kuria kaina pralenkti konkurentą Janeką, Romanas taip pat pradėjo valgyti – viską, kas tuo metu jam pakliuvo po ranka. Suvalgė neatsargų drugelį, paskui kitą, regis, aibę drugelių. Paskui kibo į žemės kirminus, bet kadangi gražiajai nimfetei toks žygdarbis ypatingo įspūdžio nepadarė, teko praryti saują tų kirminų. Atėjo eilė vyšnioms, teisingiau vyšnioms su kauliukais ir net nelaimingam peliukui, kuris kažkokiu būdu ne laiku pasipainiojo staiga nepasotinamu Pantagriueliu virtusiam Romanui.
Bet ir tuo meniu mūsų herojus nepasitenkino. Galime tikėti, galime netikėti, bet dėl mylimosios, – bent taip tvirtina savo romane Romanas Gari, – jis įsibėgėjęs sušniojo japonišką vėduoklę, dešimt metrų virvės ir tris raudonas žuveles, ištrauktas iš Valentinos muzikos mokytojo akvariumo. Valentinos didžiadvasystė pasireiškė bent tuo, kad ji palengvino savajam Kazanovai užduotį – pati valgė vyšnių minkštimą, o kauliukus davė žygdarbiui pasiryžusiam Romanui.
Iš meilės galėjo suvalgyti batą
Vėliau dėl savo mylimų moterų Romenui Gari daug visko yra tekę padaryti. O jis jų turėjo nemažai, bet labiau nepasotinamos būtybės už Valentiną jam gyvenime neteko sutikti. Tai buvo Mesalina ir Teodora iš Bizantijos viename asmenyje. Ji bėgiojo po kiemą ir pretendentui į savo širdį rodydavo tai lapą, tai seną kamštį, tai smėlio krūvą, o šis su riterio įkvėpimu ir visišku atsidavimu puldavo vykdyti nepasotinamosios damos užgaidas. Ir dar džiaugėsi, kad buvo reikalingas, išskirtas iš daugelio kitų kiemo berniukų.
Nepasotinamajai viso to buvo maža. Ji pasišokėdama nubėgo ir netrukus grįžo su sauja sraigių. Romanas suvalgė ir sraiges. Kas dar jam beliko daryti?
Blogiausia, kad visi šie žygdarbiai mažajai Mesalinai nedarė jokio pastebimesnio poveikio, nes kai Romanas baigė kramtyti paskutinę sraigę su kiautu, žavingoji kankintoja abejingai pareiškė: „Juzekas dėl manęs suvalgė dešimt vorų…“
To jau buvo per daug. Kvepėjo akivaizdžia neištikimybe ir dar su geriausiu kiemo draugu. Gal tai buvo tą, o gal kitą kartą, tačiau apsėstas neapsakomo įniršio ir pavydo, paklaikęs iš meilės, kai dėl išrinktosios galima ryžtis bet kokiam, net beprotiškiausiam žingsniui, Romanas nusiavė guminį batą ir tarė: „Jei nori, suvalgysiu jį dėl tavęs.“
Kur nenorės, juk tai buvo tegul ir mažytė, bet moteris! Valentina pasidėjo ant žemės lanką, kuriuo žaidė, ir pasirengė stebėti, kaip dėl jos bus valgomas batas.
„Valgysi jį žalią?“ – klastingai paklausė. Romanui nieko kito neliko, kaip tesėti gal ir ne visai atsargiai duotą pažadą. Kelio atgal nebuvo. Išsitraukė kišeninį peiliuką ir pradėjo pjauti gumą mažais gabaliukais. Prarijo vieną gabalėlį, paskui kitą. Matė susižavėjusias šviesias akis, ir to Romanui pakako. Dar energingiau kramtė gumą, šiek tiek atsipūsdamas tarp gerklėje stringančių kąsnių. Gerklėje kilo šleikštulys, bet sustoti buvo neįmanoma. Tai buvo akimirka, kai Romanas pasijuto esąs tikras vyras, o vyrui pasiduoti nevalia.
Baigėsi tuo, kad Romanas ant neštuvų buvo įkeltas į greitosios pagalbos automobilį ir, motinai raudant iš sielvarto, aplinkui kuo nuoširdžiausiai pritariant mamos artimiausioms pagalbininkėms iš Naujojo Paryžiaus aukštosios mados salono, kuo iškilmingiausiai buvo išvežtas į ligoninę. Romanas sunkiai susirgo, gydytojams teko dėti daug pastangų, kol berniuką pastatė ant kojų. Užtat į namus jis grįžo aukštai iškelta galva, kaip ir turėtų jaustis pareigą atlikęs tikras didvyris, toks Ivano Mozžuchino sekėjas, tiesa, ne ekrane, bet gyvenime.
Nepamirškime, kad Romanui buvo skirtos Prancūzijos ambasadoriaus pareigos, tiesa, kol kas tik mamos svajose ir toli siekiančiuose planuose, bet kas sakė, kad mylinčios motinos žodžiams nelemta tapti kūnu?
Apkramtytas batas lydėjo jį gyvenimo klajonėse
Šis vaikystės dienų epizodas neliko be pėdsako. Antrojo pasaulinio karo metais šie Vilniaus prisiminimai Romeną Gari paskatino parašyti savo pirmąjį romaną Europietiškas auklėjimas ir kai kurias Didžiosios Drabužinės romano pastraipas. Šis vaikiškos meilės epizodas įkvėpė ir lietuvių skulptorių Romualdą Kvintą rašytoją įprasminti skulptūroje, kuri 2007 m. birželį papuošė J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampą, taigi visai netoli nuo Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo. Mažasis Romanas tvirtai spaudžia prie krūtinės jau pusiau apkramsnotą batą, o jo svajingas žvilgsnis neša jį ten, kur anapus turčiui Pimenovui priklausiusio didžiulio namo fasado buvo tas prisiminimus saugantis Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kiemas. Tačiau apie skulptūrą ir jos atidarymo iškilmes pasakosime vėliau.
Apkramsnotas guminis batas dar ilgai Romaną lydėjo jo gyvenimo klajonėse, kurių būtų per akis pakakę ir keliems piligrimams. Daugiau kaip 30 metų tas vaikiškas batas buvo šalia savininko, tarsi savotiškas talismanas iš vaikystės Vilniaus ir nuolatinės parengties simbolis: jei prireiktų vėl būtų galima įnikti į pradėtąjį krimsti batą ir įrodyti, kad niekas nepasikeitė, žmogus išlieka toks, koks yra.
O savo Mesalinai, t. y. Valentinai, buvo dėkingas už tai, kad jos dėka suprato neabejotiną tiesą: jo motinos meilė ir švelnumas, kuriuo jautėsi apgaubtas, nieko bendro neturi su tuo, kas laukė jo už namų sienų. Be to, nieko neįmanoma pasiekti, laimėti, išsikovoti ir išsaugoti vieną kartą ir visiems laikams.
Pripažinkime, kad tai reikšmingos gyvenimo pamokos, o jų Vilniuje buvo tekę patirti ir daugiau. Juk dėl Valentinos varžydamasis su beveik metais už save vyresniu, taigi ir apie moteris daugiau nutuokiančiu Janeku – savo didžiuoju konkurentu, Romanas turėjo nuolat gausinti savo narsumo ir vyriškumo įrodymus. Kad ir lenktyniaujant rogėmis nuo Vilniaus kalvų. Vieną kartą Romanas išsinarino petį šokdamas, aišku, stebint Valentinai, nuo penkių metrų aukščio tramplino į sniegą. Mat niekaip kitaip nebuvo galima įveikti Janeko, nes šis nenaudėlis buvo nepralenkiamas, mokėjo nuo kalno leistis stovėdamas ant rogių, o tokie gebėjimai jį labai išaukštino Valentinos akyse. Be to, Janekas mokėjo stulbinamai švilpti susikišęs du pirštus į burną. Net ir praėjus 40 metų, Romenu virtęs Romanas apgailestavo, kad šito meno taip ir neišmoko. Per visą gyvenimą be Janeko taip šaižiai ir galingai švilpiant girdėjo tik du asmenis – savo draugą ambasadorių Jaime de Castro ir grafienę Nelly de Vogue. Toli gražu ne paskutiniai asmenys šioje žemėje. Tai pasakytina ir apie išdykusį berniūkštį Janeką. Jis tapo žymiu Lenkijos komunistų partijos veikėju, su kuriuo ambasadoriui Romenui Gari teko susitikti Paryžiuje Lenkijos ambasados salonuose oficialaus priėmimo metu. Tai buvo praėjus kone 30 metų nuo tų laikų, kai Vilniuje abu ne juokais konkuravo dėl Valentinos.
Bus daugiau
Nuotraukoje: Mažasis Romanas Kacevas, Prancūzijoje tapsiantis Romenu Gari, žvelgia į pastatą, už kurio buvo jo gyvenamojo namo kiemas
