Ekspedicija prie Grenlandijos ledynų (3)
Prof. habil. dr. Valentinas Baltrūnas
Dvi savaitės netruko prabėgti. Laimei, gražūs orai (tik dvi lietingos dienos), rytais nusekusios prieledyninės upės, išankstinis apsirūpinimas darbo instrumentais, šalmais, guminėmis kelnėmis, radijo ryšio priemonėmis leido sėkmingai užbaigti visus pradėtus darbus. O tie darbai daryti bent keliomis kryptimis.
Kaip jau minėjome, vienas svarbiausių uždavinių buvo paimti Raselo ledyno apatinės (bazalinės) dalies moreningo ledo mėginius jų sudėties tyrimui laboratorijoje. Tie mėginiai pradžioje – tai ledkirčiu prikapotas moreningo ledo pusmaišis, kurį teko tirpinti, garinti, džiovinti ir į Vilnių vežtis tik kelis kilogramus sausos nuotrupinės medžiagos granuliometrinės, mineralinės ir petrografinės sudėties nustatymui. Mėginiai buvo imami išilgai ledyninio liežuvio abiejuose jo šonuose, tikintis išsiaiškinti nuotrupinę medžiagą trupinančio „ledyninio malūno“ mechanizmą. To mechanizmo tikslesnis supratimas leistų Lietuvos ledyninių (moreninių) sluoksnių storymėse nustatyti aktyviąsias ir pasyviąsias ledynų raidos stadijas ir fazes, kurios paprastai siejamos su globaliais klimato pokyčiais.
Daug dėmesio buvo skiriamas periglacialinių, t. y. šalia ledynų buvusių procesų vyksmui ir jų pėdsakams. Be Raselo ledyno taip pat buvo stebima Lavereto ir Isunguatos ledynų aplinka. Pirmiausia tai poligoninių plyšių sistemos, atsirandančios pleišėjant uolienoms. Mat į grunto plyšius sutekėjęs šiltojo sezono vanduo vėliau šaldamas plečiasi ir dėl to maži plyšiukai virsta iki kelių metrų gylio (paprastai iki ilgamečio įšalo zonos) vientisais kyliais. Pastarieji vėliau užpildomi nuobirine ar organine (durpių) medžiaga. Žemės paviršiuje tokie poligoniniai plyšiai dažnai sudaro šešiakampes sistemas, primenančius mums žinomus korius. Lietuvoje tokie periglacialiniai kyliai dažnai aptinkami Medininkų aukštumoje ir Eišiškių plynaukštėje, kurių nedengė paskutinysis mūsų krašte svečiavęsis ledynas ir kurie patyrė atšiaurias prieledynines sąlygas. Netikėtas mums buvo eolinių (vėjo sukeltų) procesų mastas ledyno pašonėje. Čia pat, prieledyninių upių slėniuose, vos pradžiūvęs smulkus smėlis stipraus arktinio vėjo keliamas į padanges ir supustomas ant uolų, ledyno paviršiaus ar į prieledyninius ežerus. Tas pats įkyrus vėjas iki kristalinių uolienų (gneiso, granito) nuplikina kalnų šonus, išpustydamas dar nesenas pusmetrines tundrinės augalijos ir durpžemio dangas. Panašu, kad pastarasis procesas ypač suintensyvėjo pastaraisiais metais.
Didelio susidomėjimo susilaukė mūsų ekspedicijos dienomis įvykusi neįprasta gamtinė katastrofa – staigus didelio prieledyninio ežero ištekėjimas. Ekspedicijos pradžioje prieledyninis Raselo ežeras ramiai tyvuliavo įsispraudęs tarp samanomis ir berželiais keružiais apžėlusių puskilometrinių kalnų bei stačios ledyno sienos, o po savaitės mus apstulbino triskart didesnė ledo siena (apie 60 m aukščio) ir giliame duburyje telkšantys ežero likučiai. Jis išbėgo per vieną naktį po ledynu esančiu didžiuliu tuneliu žemiau įsitaisiusio gerokai mažesnio ežero link. Iš pastarojo – didele vandens banga su visais ledokšniais (ledo luitais) upės slėniu nugarmėjo žemyn upe iki pat Kangerlusuako miestelio (už 40 km). Bangos aukštį liudijo virš upės ir pratekančių ežerų, jau ant krantų palikti 0,5–4 m skersmens ledokšniai. Iš pradžių bangos aukštis siekė apie 7–10 m, ties Raselo ledyno galu – apie 5–6 m, o plačiame upės slėnyje prieš miestelį – tik 1–2 m. Toks katastrofiškas bent 50 m gylio ežero ištekėjimas greičiausiai susijęs su klimato atšilimu ir Grenlandijos ledyninio skydo bei paspartėjusiu pakraštyje tįsančių ledyninių liežuvių tirpimu. Geologų ir geomorfologų duomenimis, tokių prieledyninių ežerų ištekėjimų būta ir mūsų krašte, tik neįsivaizduotas tokio proceso mastas, trukmė ir padariniai. Todėl iš ištekėjusio Raselo prieledyninio ežero dugno nuosėdų ir iš gretimų pelkučių buvo paimti mėginiai titnaginių dumblių (diatomėjų) bei sluoksnių absoliutaus amžiaus pagal 14C nustatymui.
Būti Grenlandijoje ir nepamatyti garsiųjų ledkalnių, ko gero, būtų nuodėmė. Juk XIX a. pradžioje gamtininkai buvo įsitikinę, kad Lietuvos ir gretimų kraštų paviršius susidarė poliarinės jūros dugne, o didžiulius riedulius (akmenis) išnešiojo ir gilius ežerų duburius išvagojo plaukioję ledkalniai. Du trumpučiai pusdieniai buvo skirti jūros pakrantei ties Ilulisato miesteliu. Šioje vietovėje, UNESCO neseniai įtrauktoje į Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą, nuo ledyninio skydo iki pat pakrantės tįso 56 km ilgio gilus (apie 700 m) ir platus (6–13 km) Kangijos fiordas, grūste prigrūstas ledkalnių. Šio fiordo pradžia – tai lyg ledkalnių „gamybos“ cechas, kur nuo ledyninio skydo šlaito nuolat dundėdami į fiordo vandenį krenta atskilę ledkalniai. Ledyno slinkimo greitis ties fiordo pradžia ilgą laiką buvo apie 20 m per parą, o per pastaruosius dešimt metų net padvigubėjo. Tad padaugėjo ir virstančių žemyn ledo kalnų. Kadangi fiordo žiotyse ties jūra yra sekluma, ledkalniai savo didžiąja povandenine dalimi paprastai įstringa ir lūkuriuoja, kol iš paskos atplaukę kiti ledkalniai stumtelės juos į priekį jūros link. Įdomu tai, kad tokių intensyvaus ledkalnių susidarymo vietų nėra daug nei Grenlandijoje, nei Antarktidoje. Tai savotiškos ledyninio skydo ledo masės drenavimo arterijos, kurių atsiradimui reikia ypatingų geologinių ir glaciologinių sąlygų.
Paimtų mėginių ištyrimas laboratorijose, gautų duomenų statistinis apibendrinimas, stebėtų procesų modeliavimas leis geriau suprasti ledyninių ir prieledyninių nuosėdų susiklojimo ypatybes, nustatyti klimato kaitos indikatorius, kurie galbūt bus aptikti mūsų krašto tos pačios kilmės nuosėdose. Ekspedicijos dalyviai (Valentinas Baltrūnas, Algimantas Česnulevičius, Bronislavas Karmaza, Vaidotas Kazakauskas, Vaida Šeirienė ir Petras Šinkūnas) tikisi, kad gauti rezultatai leis patikslinti ir sukonkretinti spręstinus uždavinius kitų metų ekspedicijoje prie dabartinių ledynų. Telieka Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui nuoširdžiai padėkoti už ką tik pradėto projekto Paleoklimatas rėmimą ir sudarytą galimybę savo tyrimus išplėsti tolimojoje Grenlandijos saloje, kurioje kaip veidrodyje atsispindi mūsų krašto ledlaikio gadynės pabaiga.
Nuotraukoje: Ekspedicijos dalyviai su Lietuvos trispalve ant didžiojo Grenlandijos ledyninio skydo
