Politikos greitkelyje (2)
Pabaiga, pradžia Nr. 16
Ukrainos Respublikos Nepriklausomybės dienos proga toliau kalbiname Ukrainos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių Lietuvoje BORISĄ KLIMČIUKĄ Dėkingi Estijai Neseni praėjusio pavasario įvykiai Estijoje parodė, kad Rusija nesitaiksto su savo pozicijų netektimi Baltijos valstybėse. Įtampai eskaluoti tinka įvairios dingstys, o pasaulio politikoje tai nėra naujovė. Kokia šiuo požiūriu yra Ukrainos pozicija?
Mes įdėmiai stebėjome įvykius Estijoje. Mano nuomone, paminklo žuvusiems kariams perkėlimas iš miesto centro į kapines yra normalus dalykas. Jeigu Talino miesto valdžia nusprendė, kad taip bus geriau, tai yra teisėtas sprendimas. Tuo labiau, kad Estijos valstybė su visa derama pagarba perlaidojo žuvusiųjų palaikus, perkėlė ir miesto centre stovėjusį memorialinį paminklą. Dviejų žuvusių karių palaikai pagarbiai buvo perkelti į Ukrainą, nes to pageidavo žuvusiųjų palikuonys. Mes esame dėkingi Estijos vyriausybei už įvairiapusią pagalbą, palaikų ekshumaciją ir jų perkėlimą į Ukrainą. Jokių problemų neiškilo, priešingai, viskas buvo padaryta labai civilizuotai. Negalima politikuoti prie žmonių palaikų. Galiu suprasti, kad tie žuvusieji karo meto sąlygomis buvo laidojami visur – aikštėse, skveruose, bet mūsų dienomis palaidotųjų rimties vieta turi būti kapinėse.
Unikalus paminklas Kovelyje
Ukrainoje, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais, buvo karštai diskutuojama: minėti ar neminėti gegužės 9-ąją, kaip pergalės prieš nacizmą dieną? Diskusijos peraugdavo į veteranų susidūrimus. Vis dėlto mes po truputį įprantame ir kitaminčius girdėti. Nesakau, kad jau priartėjome prie Ispanijos pavyzdžio, kur susitaikė kovojusieji priešingose stovyklose pilietinio karo metais. Dar ne vieni metai praeis, kol galutinai susitaikys kovojusieji tarybinės armijos gretose ir UPA (Ukrainskaja povstančeskaja armija – Ukrainos sukilėlių armija) gretose. Bet tarp paprastų žmonių viskas daug paprasčiau, didesnių problemų nekyla.
1995 m. Kovelyje, Volynės srities mieste, mes pastatėme unikalų paminklą Antrojo pasaulinio karo aukoms. Miesto kapinėse palaidoti Lenkijos Armijos krajovos kovotojai, vokiečių kariai, Ukrainos sukilėlių armijos kariai, karo metais nužudyti žydai. Ten skirtingoms kovotojų pusėms priklausantys brolių kapai. Tada mes ir nutarėme pastatyti perskelto Žemės rutulio formos paminklą. Daugeliu kalbų užrašas skelbia, kad šis paminklas skirtas Antrojo pasaulinio karo aukoms ir tegu šitai niekados nepasikartoja. Atidengiant paminklą greta vienas kito stovėjo tarybinės armijos veteranai, Ukrainiečių sukilėlių armijos ir Lenkijos Armijos krajovos kovotojai, taip pat Vokietijos vermachto veteranai. Visiems užteko vietos.
Kasmet prie šio paminklo galima pamatyti gėlių – žmonės nepamiršta ateiti pagerbti žuvusiųjų. Reikia tokį ar panašų paminklą pastatyti kur nors visos Europos Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti.
Žuvusieji neturi dėl ko kariauti. Skaitytojams priminsime, kad paminklas Kovelyje buvo pastatytas Jums būnant Volynės srities gubernatoriumi.
Mano paties šeimoje buvo aukų. Per Volynėje vykusias skerdynes 1943 m. mano senelį iš tėvo pusės nušovė Armijos krajovos kovotojai. Nejau ligi šiol širdyje turėčiau nešioti keršto jausmą lenkams? Būtų didžiausia nesąmonė.
Kai Ukraina bus ES narė, tikriausiai šios humaniškos idėjos apie kurias kalbame, bus įgyvendintos visos vieningos Europos mastu. Labai norisi to palinkėti.
Kol kas džiaugiuosi, kad bent dalį tų idėjų pavyko įgyvendinti ir man vadovaujant Volynės apskrities gyvenimui. Ir tol, kol Ukraina nėra ES narė, mums reikia atlikti labai daug darbų. Taip pat ir bendraujant su mūsų kaimynais.
To kelio už mus niekas kitas nenueis Kaip vertinate pačios Ukrainos vidaus padėtį?
Manęs dažnai klausia arba pašnekovo akyse matau nebylų klausimą: kas vyksta Ukrainoje? Vyksta tautinės savimonės formavimasis, demokratizacijos procesai. Tai gana „vingiuoti“ procesai, kartais žengiam tris žingsnius pirmyn ir du atgal. Bet tai mūsų tautos ir valstybės kelias, kurio niekas kitas už mus nenueis. Su gatavais receptais iš šalies čia niekas negali padėti.
Daug kas aplinkui keičiasi, ir mes patys keičiamės. Anksčiau sakydavau, kad ukrainietiško dviračio neįmanoma išrasti. Šiandien aš jau nesu įsitikinęs, kad tai absoliuti tiesa. Ukrainoje vykstantys procesai labai audringi, aktyvūs, bet svarbiausia, kad tai atviri ir vieši procesai. Dabar visos politinės partijos priverstos veikti skaidriai.
Žmonės labai kritiškai vertina mūsų politikus ir Ukrainos politiką, bet žmonės juk turi teisę vertinti ir rinktis geresnį savo ateities variantą.
Ar rasime demokratinę valstybę, kurioje žmonės kritiškai nevertintų savo politikų ir vadovų? Vargu ar tokia yra.
Michailas Žvaneckis taikliai pasakė: „Taip, mes nemylime savo vyriausybės, taip, mes nemylime savo politikų. Bet mes net neįsivaizduojame, kaip jie nemyli mūsų.“
