Universitetų dvasingumas ir pragmatiškumas (3)
Pradžia Nr. 15
Apie aukštojo mokslo reformą, kurią šiandien kiekvienas įsivaizduoja savaip, kalbamės su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku, Aukštojo mokslo tarybos prie LR švietimo ir mokslo ministerijos pirmininku, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėju doc. dr. ANTANU KULAKAUSKU. Kai filologai reikalingi tik patiems filologams Siūlau prisiminti sąvoką, kurios nemini aukštojo mokslo reforma susirūpinusios partijos ar aukštieji valdininkai. Mintyje turiu universiteto dvasią, šiaip jau gana mistišką sąvoką. Kaip Jūs ją apibūdintumėte? Tai universiteto žmones vienijantis ir bendrumą užtikrinantis jausmas?
Išties svarbu suvokti universiteto misiją. Neužtenka, kad ji būtų vien deklaruojama universiteto tinklalapyje. Ji turi tapti bent didžios dalies universitete dirbančiųjų mąstysenos dalimi, turi veikti kasdieniame gyvenime. Štai tokį universiteto žmones vienijantį bendrumo jausmą vadinčiau universiteto dvasia. Universiteto dvasios suvokimas reiškia bendrumo jausmo siekį tarp skirtingų mokslo šakų atstovų – matematikų, istorikų, ekonomistų, filologų ir kitų, o ne vien konkurencijos siekį ir skatinimą. Tik dvasia turi būti veikli – reikštis bendravimu ir bendradarbiavimu.
Kiek tos universiteto dvasios, siekių bendrumo esama mūsų universitetuose? Kad jos nėra politikų ar valdininkų retorikoje, tai nieko stebėtina. Būtų keista, jeigu ministras ar ministrė prabiltų tokiomis kategorijomis. Pagalvotume, gal tai vyskupo ar kardinolo balsas.
Universiteto dvasios nebuvimą rodo kad ir toks faktas, kad Filologijos fakultetas bankrutuoja. Tai jau ne tik fakulteto, bet ir viso universiteto bėda. Nenoriu kaltinti nei rektoriaus, nei atskirų asmenų, bet Filologijos fakulteto atsidūrimas ties bankroto riba rodo, kad universiteto dvasia šioje Alma mater išblėsusi. Žinoma, galima sakyti, kad Filologijos fakultetas pažeidė „žaidimo“ ar veiklos taisykles ir todėl smigo į duobę. Viena iš „bankroto“ priežasčių atrodo yra ta, kad fakultete per daug profesorių. Kadangi finansavimas skiriamas pagal vidutinį dėstytojų ir studentų santykį, tai profesoriams gali užtekti lėšų tik tada, kai jų bus ne daugiau kaip 10–15 proc. nuo visų dėstytojų skaičiaus. Kitaip tariant, jeigu profesorių būtų tik penki, tai fakultetas nebankrutuotų, o kai 10 ar daugiau – bankrutuojama.
Visi kalti, bet ne filologai? Ar ne jų pirma priedermė ir yra savąją Alma mater pripildyti tos universitetinės dvasios, be kurios net ir ši institucija praranda kai ką labai svarbaus, kas ją visais laikais ir prie įvairių santvarkų išskirdavo iš kitų aukštųjų mokyklų?
Nežinau ar filologai mano, kad matematikai ar fizikai kalti dėl jų apverktinos padėties. Bet universitetinė dvasia, neklestėjusi ir sovietmečiu, dabar apskritai baigia išnykti. Sovietiniais laikais niekas apie tokias problemas, su kuriomis susidūrė Vilniaus universiteto filologai net nesusimąstydavo, nes buvo griežtai nustatyta struktūra, etatų skaičius ir finansavimas: jeigu pavykdavo „pramušti“ papildomą etatą, tai jokio rūpesčio dėl jo finansavimo nekildavo. Buvo etatas – buvo ir finansavimas, išbraukdavo etatą – nuimdavo ir pinigus. Toks buvo administravimas.
O dabar etatų skaičių ir finansavimo struktūrą universitetas nustato pats. Tai jau vadybos reikalas suktis. Bet universitete reikia, kad vadybininkai jaustų ir dvasią. Deja, dvasia susigūžusi, o vadyba tokia, kokios reikia universitetams, dar negimusi. Iš esmės tai tėra tik administravimas.
Universiteto daromi „daiktai“ Yra apie ką pagalvoti. Ar Jums neatrodo, kad jeigu žmogui to dvasingumo neduota, tai nieko nepadarysi, iš tuščio į kiaurą neįliesi. Panašiai kaip su gabumais ir talentu. Žmogui duota arba ne.
Reikia, kad universitetuose būtų erdvė, kurioje bendrautų skirtingų disciplinų žmonės, taip pat ir tie, kurie atlieka vadybos funkcijas. Jeigu vadybininkai įsivaizduoja atliekantys botago funkciją, tai jie bus tik įrankiai, vykdantys gamybos užduotis. O gamyba yra daikto padarymas.
Bet universitete daromi „daiktai“ yra ypatingi: tai knygos, moksliniai straipsniai, pagaliau tai parengti ir į gyvenimą paleidžiami specialistai.
Knyga knygai nelygi, kaip ir specialistas specialistui. Ar visos universitetuose „gaminamos“ knygos gimdo naujas mintis, skatina naujas vizijas? Toli gražu. Daug knygų ir straipsnių parašoma tik ataskaitoms. Beje, ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, niekada nebuvo ir nebus taip, kad vadinamąją mokslinę produkciją sudarytų produktai, galintys pretenduoti į išskirtinumą, apdovanojimus, premijas ir t. t. Reikia ir trumpalaikio ar net vienkartinio naudojimo produktų. Vis dėlto jie tikrąją paskirtį gali atlikti tik tada, jeigu juose yra savarankiškos mokslinės kūrybos elementas. Priešingu atveju tai imitacija, falsifikatas. Beje, kai kalbame apie aukštąsias mokyklas, turime neužmiršti ir jų švietėjiškos, kultūrinės misijos.
Knyga turi „gimdyti“ kitą knygą, o dėstytojas – palikti mokinių, savo darbo tęsėjų?
Tai aukščiausias lygis, bet nebaigiau minties apie reformą. Kalbame apie masinį aukštąjį mokslą. Vadinasi, šalia tradicinės ir su dvasia susijusios universiteto misijos turi būti ir aukšto intelekto „gamybininkų“, kurie panaudoja vadinamąsias žinias savo profesinėje veikloje.
Tai užuomina į „žinių visuomenę“?
Nesu tikras, ar ši sąvoka apskritai tinkama, nors vartojama tarptautiniu mastu. Ji gal ir turi prasmę istoriniu sociologiniu požiūriu, kaip nuoroda į visuomenę, kurios gyvenime lemiamą ar bent jau didesnį negu bet kada iki šiol vaidmenį vaidina mokslo teikiamos žinios. Bet, kaip žinia, jos irgi reliatyvios. Tad filosofiniu ir net politiniu požiūriu šios sąvokos vertė abejotina, jeigu ne klaidinanti. Juk masinėje visuomenėje žinios pirmiausia tėra žiniasklaidos ir reklamos formuojami stereotipai. Prasmingesnė yra „žinių ekonomikos“ sąvoka. Vien dėl to, kad nurodo konkrečią visuomenės gyvenimo sritį – ekonomiką, kaip veiklą, nors ir ji nėra atskirta nuo kitų žmogaus ir visuomenės gyvenimo sričių.
Dabar jau kalbame apie kūrybinę visuomenę.
Gal nesileiskime į filosofinį lygmenį. Grįžkime prie universitetinio lygmens aukštųjų mokyklų. Ar visas jas verta vadinti universitetais?
Bet toks jų oficialus pavadinimas. Ar reforma numato pradėti naujas lenktynes, kuri aukštoji mokykla verta vadintis universitetu, o kurį bus nuritinta atgal į instituto ar kolegijos statusą?
Nors ne pavadinime esmė, bet geriau, kai vardas atitinka turinį, kai tuo pačiu vardu nevadiname skirtingų tipų ir skirtingos paskirties daiktų ar institucijų. Pavyzdį pateiksiu iš kitos srities. Dar 1989 m. rašiau, kad mieste gatvėvardžiai turi būti ne atsitiktiniai, bet reikšmingi, atitikti istorinę, kultūrinę ir lokalinę tos vietos prasmę. Jei gatvėvardžiams skirta tik adreso funkcija, tai pakaktų gatves numeruoti. Bet to juk nenorime, nors kai kuriose valstybėse taip ir daroma. Mums gatvėvardžiai turėtų pažymėti miesto unikalumą, tačiau mūsų miestuose labai daug atsitiktinių ir mažai ką sakančių gatvių pavadinimų.
Man tai reikšmingi dalykai, ir tą patį galiu pasakyti apie mokslo ir studijų institucijų vardus. Daiktas ir jo vardas turi atitikti vienas kitą. Kai to nėra – bereikalingas chaosas. Vis dėlto skirčiau klasikinius universitetus ir to paties lygio specializuotas aukštąsias mokyklas.
Per finansavimą pažeidžiamas įstatymas Klasikinius jau siūloma vadinti mokslo universitetais. Bet kas tada yra „visi kiti“? Ne mokslo?
Egzistuoja tokia idėja, atsiradusi ne Lietuvoje, skirti mokslo ir studijų universitetus. Atskira ir netrumpa kalba būtų, ko tuo siekiama. Aš manau, jei studijos aukštojoje mokykloje nesusijusios su mokslu, su mokslo tyrimais, tai jokia aukštoji mokykla – joks universitetas.
Beje, šia proga verta sustoti prie seniai diskutuojamo klausimo, ar mūsų universitetuose yra optimalus santykis tarp dviejų pagrindinių universitetuose atliekamo darbo pusių – mokslinio tyrimo ir mokymo. Manau, kad ne. Iš sovietinių laikų paveldėjome dualistinę mokslo ir studijų „gamybinių“ institucijų sistemą. Valstybės politika buvo tokia, kad pagrindinis mokslinis tiriamasis darbas buvo telkiamas mokslo institutuose, o aukštųjų mokyklų pagrindinė misija – mokymas ir auklėjimas. Žinoma, mokslo tiriamasis darbas buvo privalomas ir aukštosios mokyklos dėstytojams, bet čia jam buvo skiriamas antraeilis vaidmuo.
Mokslo institutams valdyti buvo sukurta „ministerija“, kuri vadinosi Mokslų akademija su šiokia tokia akademikų institucine autonomija mokslui. Aišku, sovietų valdžia per akademijų administraciją diktavo savo reikalavimus, bet niekas iš Mokslų akademijos nebuvo atėmęs slapto balsavimo teisės ir panašiai. Taigi tam tikras savarankiškumas išliko. Lietuvos MA garbei galime prisiminti, kad Lietuvos viso mokslo ideologas Genrikas Zimanas akademiku taip ir netapo, nors mėginimų būta. Ir nieko nebuvo galima padaryti, nes nepavyko priversti akademikus balsuoti ne pagal jų norą.
