MOKSLASplius.lt

Rusijoje domimasi Marijos Gimbutienės paveldu

Verta išsamiau apsistoti ties knygos mokslinės redaktorės Olgos Čugaj įvadiniu žodžiu. Ji pristato Mariją Gimbutienę kaip įstabios XX a. mokslininkų humanitarų plejados atstovę, davusią postūmį kurti naujus istorijos, etnografijos, religijotyros darbus. Primenama, kad M. Gimbutienė yra daugiau kaip 20 monografijų autorė, mokslinę veiklą pradėjusi Lietuvoje, kur jos pirmieji moksliniai straipsniai buvo skirti pagoniškiems kultams nagrinėti. Vėliau tyrinėtoja nukreipė dėmesį į kitas Baltijos tautas ir Rytų Europą. Pabrėžiama, kad 1956 m. pasirodžius jos knygoms Rytų Europos priešistorė. I dalis. Rusios ir Baltijos mezolito, neolito ir bronzos amžiaus kultūra bei Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene (angl. 1958 m., liet. 1994 m.), M. Gimbutienė užėmė teisėtą vietą tarp žymiausių Europos istorijos ir kultūros tyrinėtojų. To jos kūrybinio laikotarpio labiausiai žinoma monografija – Senosios Europos dievai ir deivės (1974 m.).

Beje, rankraštyje M. Gimbutienė knygą buvo pavadinusi Senosios Europos deivės ir dievai, bet leidėjai nesiryžo žodžio deivės rašyti prieš žodį dievai, tad sukeitė juos vietomis. M. Gimbutienės kolega Džozefas Kempbelas (J. Campbell) knygos Deivių kalba įžangoje jos nuopelnus mokslui palygino su Žano Fransua Šampoljono (Jean Franēois Champollion), iššifravusio egiptiečių hieroglifus, nuopelnais. Spaudoje ne kartą rašyta, kad lietuvė archeomitologė buvo lyginama su Henriku Šlymanu (Heinrich Schliemann) ir Arturu Evansu (Arthur Evans), nes ką pastarieji ištyrė Trojoje ir Kretoje, mūsų tautietė atliko neolito eros tyrinėjimuose. Ji aptiko ir į dienos šviesą iškėlė turtingiausios civilizacijos archeologinio paveldo radinius, atskleidė naują civilizaciją, kurią pavadino Senąja Europa. M. Gimbutienė susiejo į visumą skirtingas mokslo sritis – archeologiją, etnologiją, lingvistiką ir religijotyrą – į naują pažinimo discipliną, kurią pavadino archeomitologija. Jos tyrinėjimai ir išvados gerokai pakeitė Europos priešistorės vaizdą, kuris ligi tol buvo įsitvirtinęs moksle.

Bet grįžkime prie Rusijoje išleistos M. Gimbutienės knygos* mokslinės redaktorės O. Čugaj įvado, pristatančio rusų skaitytojams autorės tyrinėjimus. Primenama, kad praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje M. Gimbutienė kuravo tarptautinę programą, 15 metų dalyvavo archeologinėse ekspedicijose, kasinėjo Jugoslavijoje, Graikijoje, Šiaurės Italijoje ir Rumunijoje. Tų tyrinėjimų rezultatas – monografijos Deivės kalba ir Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis. Sensacingi archeologiniai atradimai iš esmės keitė tyrinėtojų išvadas apie Europos civilizacijos ištakas, nes ligtolinės senovės pasaulinės kultūros centrus buvo galima papildyti naujais arealais – Pietų ir Vidurio Europa. Senovės Egiptas, Mesopotamija turėjo „pasislinkti“ ir duoti vietos Mažajai Azijai bei Viduržemio jūros regionui kaip lygiaverčiams senovės civilizacijų centrams. O dar XIX a. archeologų kasinėta Tripolė Ukrainoje (dabar jau kartu su radiniais Rumunijoje) mokslo pradėta vertinti kaip naujos didžios europinės civilizacijos centras.

Įžangos autorė atkreipė dėmesį, kad moksle tarp vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžių nebuvo esminio skirtumo, nes bronzinių dirbinių aptinkama ir neolito sluoksniuose. Laikytasi nuomonės, kad bronzinių gaminių pamažu daugėjo jau naujajame akmens amžiuje. M. Gimbutienė daro išvadą apie esminį kultūros pokytį vykstant žemdirbių kultūros nuosmukiui, kurį sukėlė iš rytų įsiveržusios klajoklių gentys. Bronzinius veidrodžius, apyrankes ir žalvarines seges archeologiniuose sluoksniuose keičia ginklai, žemdirbių laidojimo vietose vietoj buities daiktų, papuošalų ir deivių skulptūrėlių dabar jau matome visai kitokio pobūdžio radinius: klajoklių turtingų vadų įkapėse aptinkama ginklų, palaidotų žirgų ir užmuštų ištikimų tarnų palaikai.

Archaiškoje žemdirbių kultūroje ratas nenaudotas kaip judėjimo priemonė, jis buvo deivės sakralinis simbolis. Taigi M. Gimbutienė daro išvadą, kad metalas ir ratas – tikriausi klajoklių indoeuropiečių atneštinės kultūros požymiai. Atkreipiamas dėmesys į tą reikšmingą faktą, kad M. Gimbutienė pasiūlė naują civilizacijos sampratą, ją susiejo ne vien su patriarchalinėmis ir karinėmis visuomenėmis, bet ir su matristine kultūra, moteriškuoju pradu Senosios Europos visuomenėje. Pastaroji pasižymėjo meniškais ir išmoningais meno kūriniais, išsivysčiusiais miestais, prekyba ir amatais, sudėtingu dievų panteonu. Iš archeologinių radinių ryškėja Vidurio Anatolijos ir Senosios Europos religinis simbolizmas, liudijantis vėlyvajame paleolite prasidėjusių pokyčių rezultatą.

Pasak O. Čugaj, šią M. Gimbutienės knygą Rusijos istorikai, archeologai, kultūrologai ir visi skaitytojai, kurie domisi pasaulio istorija, turėtų sutikti su dideliu susidomėjimu. Taigi knyga atliks reikšmingą vaidmenį ir genderinių tyrinėjimų srityje. Autorės pasitelktos vaizdingos iliustracijos ir kartografinė medžiaga monografiją daro ir labai aukšto lygio mokymo priemone.

Ta pačia proga pažymėsime, kad Rusijos leidykla Центрполиграф2003 ir 2004 m. serijoje Senovės civilizacijų paslaptys išleido Marijos Gimbutienės knygas: Slavai. Perkūno sūnūs ir Baltai. Gintaro jūros žmonės ( Балты. Люди янтарного моря). Tai šiek tiek pakeisti ir supoetinti knygų pavadinimai, matyt, siekiant priartinti prie adresato – Rusijos skaitytojo. Tikrieji M. Gimbutienės anglų kalba parašytų knygų pavadinimai – The Slavs (Slavai, 1971 m.) ir The Balts (Baltai). Pastaroji studija pirmą kartą anglų kalba išspausdinta 1963 m., italų – 1967 m., vokiečių ir portugalų – 1991 m., latvių – 1994 m. Lietuvių kalba knyga pasirodė 1985 metais.

Gediminas Zemlickas


Nuotraukoje: Marijos Gimbutienės knygos, išleistos Rusijoje, viršelis