Telšiai: šimtas teatro metų

Daugiausia šių asmenų pastangomis Telšiuose buvo pradėtas kurti Žemaitijos teatras. Tiesa, pirmasis sovietmetis (1940–1941 m.) Telšių teatrui buvo nepalankus, kai kurie aktoriai pritapo prie Šiaulių teatro, dalis pasklido po kitus Lietuvos miestus. 1941 m. antroje pusėje pavyko įteisinti Telšių Žemaičių teatro vardą. Okupacinei vokiečių valdžiai atrodė svarbu, kad karininkai ir kareiviai turėtų kur praleisti laiką, bet reikalavo atitinkamo repertuaro. Spektaklius reikalavo statyti vokiečių kalba. Teatro vadovai ir aktoriai priešinosi, įrodinėjo, kad tai neįmanoma. 1943–1944 m. Telšių Žemaičių teatrui vadovavo dailininkas grafikas Telesforas Valius (1914–1977). Gera proga pažymėti, kad Telšiai yra garsių dailininkų Valių lizdas, iš šio miesto kilęs ir Vytautas Valius (1930–2004), Telesforo brolis. Beje, Vytauto Valiaus sūnus Saulius (g. 1958 m.) taip pat yra dailininkas.

T. Valius ne tik pats kūrė scenografijas, bet į Telšius kvietėsi profesionalius režisierius ir dailininkus, tad net ir karo metais Žemaičių teatre virė kūrybingas teatrinis gyvenimas. Rampos šviesą išvydo Basono melodrama Nežinomoji, S. Lauciaus Signalas, F. Šilerio Klasta ir meilė (režisierius P. Gintalas), P. Vaičiūno Naujieji žmonės, K. Binkio Atžalynas (rež. N. Bernotas), P. Gintalo Kražių skerdynės, Zudermano Tėviškė, Švarco Sniego karalienė (rež. M. Mikuta) ir kiti spektakliai. 1943 m. Žemaičių teatras tapo profesionaliu teatru, jame vaidino J. Dulskytė, O. Dainauskienė, J. Gascevičiūtė, I. Gurinaitė, A. Gruodytė, A. Kavaliauskas, O. Knapkytė, S. Paska, A. Petkevičius, A. Pikelis, S. Ratkevičius, A. Žadeikis ir kiti aktoriai. Spektaklius režisuodavo N. Bernotas, A. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, R. Juknevičius, B. Lukošius, M. Mikuta, A. Radzevičius, N. Vosyliūtė ir kiti. Karo metais teatre būta ir muzikinio ansamblio, kuriam vadovavo V. Visockas.

1944 m. T. Valius pasitraukė į Vakarus, gyveno Kanadoje, ten 1977 m. ir mirė. Paskutinis menininko prašymas artimiesiems buvo toks: jo palaikus palaidoti gimtinėje, kai joje neliks okupantų. Urna su T. Valiaus palaikais 2004 m. buvo parvežta į Telšius, kur juos priglaudė Valių šeimos kapas senosiose miesto kapinėse.

Būti mokiniu
sunkiai sekėsi

Taigi iš kultūrinių draugijų ir prie jų veikusių įvairių ratelių ir užgimė mėgėjiškas teatras. Kaip atsitiko, kad vieni mėgėjiški teatrai išėjo į platų kūrybinės veiklos kelią, tapo net profesionaliais teatrais, kaip matome iš Telšių Žemaičių teatro pavyzdžio, o kiti aukščiau taip ir nepakilo? Vilniuje veikė Rūta, Panevėžyje Aidas, Biržuose – Mūza ir Lyra, Šiauliuose – Varpas, o Telšiuose Kanklės. Pasak I. Aleksaitės, tai buvo mažai kuo vienas nuo kito skyręsi mėgėjų būreliai. Vaidino panašaus repertuaro veikalėlius, kuriuos vieni iš kitų skolindavosi, kad nereiktų patiems iš kitų kalbų išsiversti. Kas lėmė vienų sėkmę, o kitų lyg ir nesugebėjimą prasiveržti?

I. Aleksaitė, uždavusi šį klausimą ir mėginusi į jį atsakyti, priėjo prie tokios nuomonės: viskas priklausė nuo vieno žmogaus, nuo asmenybės. Ne tiek palankiai susiklosčiusios sąlygos, kiek kūrybinės asmenybės buvimas ar nebuvimas lemdavo teatro kelią. Vienas žmogus mene labai daug gali, tai mums patvirtins Romualdo Juknevičiaus pavyzdys. Užteko Telšiuose įsikurti Žemaičių dramos teatrui, 1946 m. pradėti jame dirbti Romualdui Juknevičiui (1906–1963), ir teatras gavo naują postūmį, pakilo į visai kitą lygmenį.

Ar telšiškiai žinojo, kokio masto kūrėjas atvyksta? Šį klausimą I. Aleksaitė, knygos apie Juknevičių autorė, turėjo progos užduoti režisieriaus antrajai žmonai Onai Knapkytei, garsiai aktorei. Jos teigimu, vargu ar telšiškiai labai suko galvą dėl to, kas pas juos atvyksta. Žinojo Juknevičių kaip labai gerą aktorių ir režisierių, spėjusi pagarsėti Kaune ir Vilniuje, bet mažai nutuokė, kokios teatrinės mokyklos patirties jis atsivežė į Telšius. Paties Vsevolodo Mejerholdo mokinys, ir tuo daug pasakyta.

Daug, bet ne viskas. Pirmiausia būtina priminti, kad R. Juknevičius buvo Andriaus Olekos-Žilinsko mokinys, studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, mokėsi Valstybės teatro vaidybos mokykloje, ir 1931 m. iš antro mokyklos kurso buvo pakviestas į Valstybės teatrą. Teatro režisieriumi nuo 1929 m. dirbo didis teatro reformatorius A. Oleka-Žilinskas, vienas talentingiausių lietuvių režisierių ir puikus pedagogas. Kaip režisierius padarė perversmą lietuvių teatre – išvedė jį į europinį lygį, o kaip pedagogas išugdė visą plejadą garsių aktorių. Tačiau R. Juknevičiui teatro rutina ir sustabarėjimas atrodė nepriimtinas, todėl jis išėjo galvodamas kurti savąjį teatrą. 1933–1934 m. vaidino Jaunųjų teatre Kaune. Iširus vos metus gyvavusiam Jaunųjų teatrui, 1934 m. R. Juknevičius išvyksta studijuoti režisūrą į Maskvą. Režisieriumi praktikantu dirbo pas Vsevolodą Mejerholdą, didįjį teatro reformatorių, padariusį didžiulę įtaka pasauliniam teatrui. Lietuvis aklu Mejerholdo sekėju netapo, į jo eksperimentus žiūrėjo atsargiai, o kartais net ir kritiškai. Buvo jau pakankamai subrendęs kaip kūrėjas, aktorius ir asmenybė. Matyt, veltui nepraėjo iš A. Olekos-Žilinsko gauti aktorinio meistriškumo ir režisūrinės mokyklos pagrindai. Vis dėlto Maskvoje R. Juknevičius laiko veltui nešvaistė, mokėsi iš Maskvos dailės ir kitų teatrų režisierių bei garsių aktorių.

Įspūdį padarė pačiam Mejerholdui

Įdomu, kad ir didžiajam eksperimentatoriui V. Mejerholdui R. Juknevičius padarė gana didelį įspūdį. Lietuvio protas, elegancija, o svarbiausia – teatro reikalų išmanymas pelnė jam metro pripažinimą. Šis tilpo trumpame apibūdinime: Jis turi taiklią akį… Tai buvo labai didelis ir tikslus Juknevičiaus įvertinimas. Mejerholdas Juknevičių vežiodavosi su savimi lyg kokį talismaną – elegantišką nedidelio ūgio mėlynakį blondiną. Veždavosi taip pat į repeticijas Leningrade, kurį senieji šio miesto gyventojai dar tebevadino Peterburgu.

Bet, kaip sakėme, Juknevičius neištirpo savo mokytojo eksperimentų jūrėse. I. Aleksaitė primena Juknevičiaus dienoraščio eilutes, kuriose aiškiai išreikšta nuostata: jam Mejerholdo režisavimo maniera ir spektakliai nepatiko. Jo širdis labiau linko prie Jevgenijaus Vachtangovo teatro. Vis dėlto tie dveji tobulinimosi metai Maskvoje Juknevičiui nepraėjo veltui. Sugrįžęs 1936 m. Klaipėdoje pastatė H. Heyermanso Viltį, susilaukė didelio publikos ir kritikos susidomėjimo. Mažai kas abejojo, kad į Lietuvos teatrą atėjo nauja ir savita jėga.

1940 m. Juknevičius kviečiamas Vilniaus teatro direktoriumi ir meno vadovu. Jis stato spektaklius ir Šiaurės Lietuvos teatre (Šiaulių dramos teatre). Žiūrovus užburia jo spektaklių raiškos priemonių naujumas ir tikrumas, psichologinė charakterių tiesa, meninė spektaklių visuma. Pagaliau jo spektakliuose atsiskleidė nauji talentai, ligi tol tik ieškoję savęs kitų režisierių pastatymuose. Kai kurie iš tų aktorių tapo Vilniaus teatro kūrybiniu branduoliu. Atrodė, kad šio aktoriaus ir režisieriaus kelias veda tik aukštyn į didžiausius kūrybinius laimėjimus. Deja, menininko gyvenimas permainingas, o ypač tai pasakytina apie didžias kūrybines asmenybes.

Kaip režisierius virto „chlopu“

Taigi į Telšius R. Juknevičius atvažiavo apsišarvavęs solidžia teatrinio meno patirtimi, savo kūrybiniame arsenale turėjo A. Olekos-Žilinsko ir didžio XX a. teatro eksperimentatoriaus V. Mejerholdo mokyklų patirtį, pagaliau buvo vadovavęs Vilniaus teatrui. Tiesa, ir to negalima pamiršti, į Telšius Juknevičius atvyko ne savo noru, bet kaip į savotišką kūrybinę tremtį – yra ir tokia tremties kategorija. Faktiškai buvo išvarytas iš Vilniaus dramos teatro, o jo spektakliai iš repertuaro pašalinti. Kaltinimai lyg ir kūrybinio pobūdžio: Juknevičius nesupranta Čechovo, nesugeba statyti vodevilių ir kitų tarybiniam žiūrovui labai reikalingų teatrinių dalykų. Nuo atsakomybės pasaito atleisti kritikai išsijuosę vienu balsu triuškino didį aktorių ir režisierių, jo spektaklius. Tikroji priežastis buvo neviešinama, nors Juknevičiaus aplinkos žmonėms ji tikriausiai buvo gerai žinoma.

Karo metais Naujojoje Lietuvoje buvo išspausdintas Juknevičiaus straipsnis apie 1940-ųjų įvykius, kai Lietuva buvo inkorporuojama į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tada ir Juknevičius buvo „išrinktas“ liaudies deputatu, nors jo paties niekas nė neklausė, ar jis sutinka balotiruotis į tuos deputatus. Matyt, lėmė tai, kad 1934–1936 m. tobulinosi Maskvoje, vadinasi, buvo Sovietų Sąjungos draugas.

Apie savo „išrinkimą“ deputatu Juknevičius sužinojo Palangos paplūdimyje. Atvažiavęs jo draugas, aktorius, pranešė matęs iškabintus deputatų sąrašus, o juose – ir Juknevičiaus pavardę. Tik užrašyta kažkodėl lenkiškai: „Juchnevicz Romuald.“ Toliau parašyta: „Miko sūnus“, „chlop“, t. y. valstietis. Gal čia koks kitas asmuo?

Atvažiavęs į Vilnių Juknevičius sužinojo, kad visai ne kitas, o jis pats ir yra tas „chlop Juchnevicz“, nuo šiol „liaudies tarnas“, turėsiantis vykdyti visas deputatui privalomas pareigas. Prasidėjo nesibaigiantys posėdžiai, balsavimų ir rankų pakėlimo ritualai, kuriuose jam teko dalyvauti. Pats tikriausias politinio gyvenimo spektaklis, kuriame nepriklausoma Lietuvos valstybė jau nebedalyvavo, o statistais privalėjo būti liaudies „išrinkti“ deputatai.

Štai visą šią nelinksmą gyvenimo komediją Juknevičius karo metais ir aprašė Naujojoje Lietuvoje, ir už šį savo žingsnį turėjo brangiai sumokėti. Jam dar gerai baigėsi, nes kitiems ir už mažesnius nusižengimus teko daug griežtesnės bausmės. Juknevičiui neteko kasti anglių Vorkutoje ar Intoje, bet tremties iš sostinės neišvengė. Telšiai buvo jo tremties vieta, nors viešai taip ir nebuvo įvardijama. Šią sovietinę patirtį vėliau puikiai įsisavino ir pritaikė kinų chunveibinai. Prasidėjus „kultūrinei revoliucijai“ į Kinijos provinciją buvo tremiamas kūrybinės inteligentijos žiedas – persiauklėti ir persitvarkyti. Taigi šis sovietų atradimas niekur nedingo, jis buvo panaudotas Kinijos totalitarizmo sąlygomis.

Juknevičiaus laimė – o gal tai buvo jo būdo bruožas ir gyvenimo nuostata, – kad ne vieta lemia žmogaus likimą. Priešingai – tai kūrėjas pradeda veikti ir keisti aplinką. Taip nutiko Juknevičiaus atveju. Atvykęs į Telšius jis nesigraužė ir iš skausmo rankų negrąžė – bent išoriškai to nebuvo matyti. Dirbo atsidėjęs, nuoširdžiai, nes kūryboje nėra kito kelio.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Klasika ir modernumas… Scena iš Telšių Žemaitės dramos teatro Jaunimo studijos „Aglija“ spektaklio „Trys mylinčios“ (pagal Žemaitę, režisierė Laima Adomaitienė)

Žemaitės dramos teatro fojė atidengiant režisieriaus Romualdo Juknevičiaus biustą teatralizuotą atidengimo ceremoniją atliko vaikų ir jaunimo studija „Savi“ (rež. Laimutė Pocevičienė)