Mokslininkų sociumas: balansuojant tarp tragedijos ir komedijos (1)
Sutarkime šį kartą apie mokslo bendruomenę ir mokslininkų reikalus pasikalbėti be surauktų antakių ir dažnai pasitaikančio perdėto rimtumo. Tokiam tonui (o gal žanrui) įpareigoja ne tik įsisiūbavusios vasaros karščiai, bet ir svarbiausios pokalbio dalyvės - mokslotyrininkės, šešių įvairiakalbių knygų apie mokslo sistemų transformacijas ir jų vadybą autorės dr. Inos Dagytės pageidavimas. Juk visiems iki gyvo kaulo įsiėdė verksmingos dejonės, kai mokslo finansavimo ir kiti klausimai svarstomi tarsi nesibaigiančios pakasynos.
Kas rūpi Mokslo Lietuvos pašnekovei, kuri alsią vasaros dieną sutinka praleisti ne medžių paunksnėje kur nors Galvės ežero pakrantėje, bet liepos karščio pritvoskusioje redakcijos buveinėje.
Interviu nelengvai tilpo į savo žanro ribas - vis peraugdavo į pokalbį, pasukdavo diskusijos takeliu ar įgaudavo retai mokslininkų vartojamos satyros ar humoreskos bruožų. Kristalizavosi kelios pagrindinės temos ir jų akcentai. Pirmiausia paties mokslininkų sociumo padėtis, kuri sietina ir su gausesnio bei įvairesnio mokslininkų viešų pasisakymų poreikiu, kalbėjimo motyvacija. Pašnekovė kelis kartus pabrėžė, kad nerimą kelia mokslininkų, kalbančių viešoje erdvėje, rato siaurumas, hierarchizacija, nuomonių įvairovės stygius, kaip ir pernelyg plintantys ‘užnugarinio’ kalbėjimo įpročiai, tapę savotiška norma ir ‘pasiteisinusiu’, bet ne pateisinamu veikimo instrumentu. Vadinamųjų padoriųjų - neagresyvių, orientuotų į savo darbo lauką, kompiuterio ekraną, mokslinį rezultatą, tačiau taip pat linkusių žinoti aplink vykstančių reiškinių peripetijas - tylėjimas jau tapo nepadorus. Viešoje erdvėje tyla nėra gera byla.
Dr. Ina Dagytė juokauja, kad viešoje erdvėje rizikuojame tapti dvilypių vandenburnių sociumu. Didžiajai daliai mokslininkų tylint lyg vandens į burną prisisėmus, ‘savadarbiai’ nuomonių formuotojai kalba apie juos ir už juos visa, kas tik šauna į galvą ir kas jų nuomone palankiai išryškina pačių privalumus.
Būtų lyg ir smagu pasiklausyti, kaip koks nors kuklią profesinę patirtį turėjęs asmuo, greitosiomis ‘suskrebinęs’ disertaciją, ant anglų kalbos bei kompiuterio panaudos mokėjimų ir talento pačiam save ištempti už ausų ‘paspirtuko’ įšoka, tarkim, į katedros vedėjo kėdę ir netrukus dosniai dalijasi labiau patyrusių kompetentingų kolegų šokdinimo per pseudomodernią virvutę įspūdžiais. Kai nepageidaujami asmenys dėl moderniai sulaukėjusių ‘komandų’ veiklos ypatumų skraidinami tolyn kaip kauliukai iš pernokusių slyvų. Kai mokslinio žaidimo taisyklės nustatinėjamos pagal tolimus mokslinei kūrybai kriterijus. Kai taisyklės keičiamos taip dažnai, kaip sauskelnės naujagimiui. Arba mėginamos užmauti išaugusiems iš to amžiaus, bet nepriartėjusiems prie kitos kritinės ribos. Žodžiu, mokslininkų sociume vyksta nesibaigiantys eksperimentai. O ‘eksperimentiniai triušiai’ tyli ir kenčia. Arba išdidžiai atsiriboja.
Pasimokykime iš tautosakosIr čia, gerbiamoji daktare, ‘išgryninę’ daugiatemę mūsų pokalbio rūdą, stabtelkime ties tokiu konkrečiu klausimu. Kaip Jūs žvelgiate į vienpusišką polinkį neigiamai vertinti moksle vykstančius reiškinius?
Kiekvieną tipišku ar esminiu tampantį reiškinį lydi dvi mūzos - Tragedija ir Komedija. Prisiminkime mūsų turtingąjį folklorą. Katei džiaugsmas - pelei verksmas. Norma tampanti agresyviųjų sėkmė - tragedija ar komedija? Tai, kad intelektualai, kurie imasi viso pasaulio pertvarkos vardan gerovės ir grožio, sunkiai kuria savo vos keliems tūkstančiams mokslininkų skirtą profesinę erdvę - komedija. Kad laukia visuomenės pripažinimo kaip atsako į tarpusavyje itin fetišizuojamus mokslinius laipsnius ir vardus, o valdžios dėmesio - kaip atlygio už lojalumą - komedija. Kad orios valstybės kūrimo procese lieka nepanaudota didelė turimo mokslo potencialo dalis - tragedija. Kad trūkinėja humanistiniai Lietuvos mokslo sociumo tvirtinimo, tęstinumo užtikrinimo pamatai - tragedija.
Visa tai yra mūsų mokslininkų sociumo nusilpimo ir pasiligojimo akivaizdūs ženklai?
Konstruktyvus buvimas viešojoje erdvėje, aiški ir dalykiška pozicija, nepavėluota reakcija į svarbiausius gyvenimo reiškinius - neatsiejama mokslininko kompetencinės raiškos dalis.
Žinoma, mokslininkų sociumo sveikatos palaikymo priemonė ir diagnostikos instrumentas yra diskusija. Itin svarbi yra mokslinės komunikacijos imtis ir kokybė. Lietuvos mokslininkai aktyviai dalyvauja tarptautinėse konferencijose, organizuoja jas patys. Tačiau vis daugiau mokslinių konferencijų skleidžiasi kaip pienių vainikai laukėjančiose pavasarinėse pievose, nes skleidžia žodžių pūkus, o rimtos ir vaisingos mokslinės diskusijos neįžiebia.
Net universitetų katedrų posėdžiuose kartais nė su žiburiu negali rasti mokslinės diskusijos. Vis daugėja katedrų, kuriose susirenkama itin retai. Jeigu posėdžiai ir vyksta, tai juose vis dažniau kalbama tik apie kaupiamuosius balus, gendančius kompiuterius ar vis kintančius reikalavimus mokslo ataskaitoms. Be mokslinės diskusijos, kaip ir be kokybiško buvimo drauge, mokslininkų sociumui sunku virsti mokslo bendruomene.
Kur dingo maištininkai?Ko reikia, kad mokslininkų sociumas taptų mokslo bendruomene? Ar pakaks tik savos virtuvės?
Iš tikro čia svarbus žymiai platesnis kontekstas. Daug dedamųjų. Reikalingos realiai veikiančios profesinės draugijos, visuomeniniai forumai, judėjimai, organizacijos.
Pagaliau, kur yra šiuolaikinė mokslininkų ir menininkų bohema, bet kokiam sociumui būtini šviežio kraujo varinėtojai maištininkai? Ne tie, kurie rėkia garsiai ir darbuojasi alkūnėmis, bet tie, kurie moka konstruktyviai dirbti, kūrybiškai bendrauti.
Jei kuris mokslo žmogus reguliariai ‘padaugina’ ir supainioja gatvės suolelį su savo lova ar ne pagal paskirtį panaudoja mėnulio šviesoje aptakiai blizgančią dūdų orkestro ‘triūbą’- dar ne bohema. Greičiau tiesiog vulgaris naturalis.
Kai viens per kitą viešai šaiposi dėl nepakankamo intelektualumo iš savo mokytojų, keiksnoja savo šalį ir jos gyventojus - taip pat ne. Gal kultūros stoka ar tapatybės krizė.
Gaila, kad lietuvių karikatūristai ir satyrikai jaukiai snaudžia, o prabudę dažniausiai imasi perfrazuoti užsienio žurnaluose paskelbtas humoreskas ir karikatūras. Norisi žaismingai pakviesti - atsigręžkite į mūsų mokslą. Ir pats Lietuvos mokslo sociumas negali pasigirti konstruktyviais ir talentingais aštriadančiais. Kai klausaisi kalbėtojų ar skaitai spaudą, atrodo, kad nebėra mokančių juokauti žmonių, bent jau kalbančių apie mokslą ir jo išlikimo reikalus.
Tenka sutikti, kad mokslininkai šiandien mūsų visuomenėje yra mažai kam įdomūs, bet tai būtų pusė bėdos. Blogiausia, kad jie neįdomūs patys sau. Čia jau matau artėjančią Komediją, kuri į savo rankas ima visą pluoštą temų ir nepamiršta pagiežos, taip pat neišgyvendinamo amžino niurzgaliaus komplekso. Matau temą ir Tragedijai, kuri į talką kviečiasi mokslo sociologus: Lietuvos mokslo bendruomenė, jau artėjanti į antrojo Nepriklausomybės dešimtmečio pabaigą, išgyvenusi išties rimtų pokyčių, iki šiol nesulaukė rimtų kokybinių tyrimų. Vėjų pabarėlyje tyliai ir lėtai, bet ar visada į priekį žygiuoja Didžiojo mokslo mažasis žmogus.
Pasaulio pilietė - ne mažiau lietuvėGerbiamoji daktare Ina, pastebiu, kad vietoje sąvokos ‘mokslininkų bendruomenė’ Jūs noriau vartojate sąvoką ‘mokslininkų sociumas’. Kodėl?
Mokslo bendruomenė - tai sutelktas žmonių darinys, kuriuo apibūdinama tam tikra bendrais interesais ir santykiais susieta visuomenės dalis. Ši sąvoka vartojama rektorių, kitų mokslo institucijų vadovų kalbose, pranešimuose įvairių iškilmių metu.
O mokslininkų sociumas - tai mokslo sociologijos terminas. Juo pavadinama tam tikra žmonių grupė, kurią vienija profesiniai interesai (ar iš tikrųjų vienija - dar klausimas), vienokiu ar kitokiu būdu susibūrę po mokslo institucijos stogu. Mokslininkų sociumas egzistuoja kaip objektyvi duotybė, ir jo nenuneigsi. Ar egzistuoja mokslininkų bendruomenė, galima ilgai diskutuoti. Mes to nedarysime, bent jau šį kartą. Jeigu egzistuoja mokslininkų sociumas, tai galima kalbėti apie jo būklę. Štai tą ir padarykime.
Mokslininkų sociumas Lietuvoje gyvuoja, darbuojasi, o jei įtrauksime ir globalumo dimensiją, pastebėsime, kad to sociumo nariai pluša nebūtinai geografinėje Lietuvoje. Jie gali dirbti bet kuriame planetos taške ir būti Lietuvos mokslininkai.
Lietuvos ar lietuvių mokslininkai? Gal pasitikslinkime, ką turime mintyje: etninį principą ar formalų priklausymą Lietuvos valstybei?
Šio pašnekesio išvakarėse susitikau JAV dirbančią savo moksladraugę. Ji išvyko į Vakarus XX a. devintajame dešimtmetyje, niekada nerinko braškių Švedijoje ir neprižiūrėjo senukų JAV, bet visą laiką tose šalyse užsiėmė mokslu. Ji teigia besijaučianti Lietuvos mokslo dalimi, nepaisant to, kad dirba užsienio universitetuose. Gal nereikėtų griežtai brėžti ribos tarp Lietuvos ir lietuvių mokslininkų. Dabartinė padėtis pasaulyje skatina lanksčiau žvelgti į šiuos dalykus.
Ar nebus taip, kad viskas paliekama paties žmogaus valiai: kaip jis pats save suvokia, su kuo tapatinasi. Pasirinkimo ir tapatumo problema.
Manau, kad turėtų būti ‘ir - ir’. Žvelgdami objektyviai mokslinių tyrimų požiūriu, neturėtume iš akių išleisti egzistuojančios globalios erdvės. Kai esame svetur, matomės čia ne visada - tik per didelį paviešinto rezultato atšvaitą. Kai esame čia, reiškiamės čia , matome vieni kitus iš labai arti. Tai juk galėtų būti didelis privalumas, deja, juo mes ne taip dažnai tinkamai pasinaudojame.
Ir nevertiname, kartais net paneigiame šį privalumą. Kokius tokio buvimo čia ir drauge privalumus išskirtumėte?
Kiekvienas sudėtingesnis reiškinys turi ir teigiamų, ir neigiamų padarinių. Teigiamybė ta, kad būdami tos pačios geografinės erdvės ir etninės grupės dalimi, mūsų žmonės gali jausti motyvaciją dar labiau telktis dirbti savo šalies ir tautos labui.
Ta savivoka padeda Lietuvai neišsivaikščioti?
Kas tokią turi - padeda. Galiu sutikti, kad postmodernybė diktuoja savo sąlygas, tačiau siūlyčiau neskubėti kosmopolitizuotis, kaip tai daro dalis mūsų intelektualų. Aš taip pat jaučiuosi pasaulio pilietė, bet dėl to nesijaučiu mažiau lietuvė. Manau, kad taip pat jaučiasi nemenka Lietuvos mokslininkų dalis. Mokslininkų veiklos pobūdis reikalauja nuolat jaustis tarptautinio konteksto dalimi - mes taip pat jame esame. Jeigu taptume labai uždari, negalėtume net savo darbo rezultatų pasitikrinti, palyginti su kitų šalių.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
