Mokslininkai kuria ateities scenarijus
Mykolo Romerio universiteto senatas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto senatas ir Lietuvos pramonininkų konfederacija Lietuvos mokslo premijų konkursui pristatė Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto dekanės prof. Vitalijos RUDZKIENĖS ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo instituto direktorės, Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros vedėjos prof. Marijos BURINSKIENĖS mokslo darbų ciklą Lietuvos teritorijos darniosios plėtros metodologinės paradigmos, tyrimai ir taikymai.
Darnaus vystymosi strategija Valentina Daunoraitė. Šiuolaikinis pasaulis tarsi sumažėjo: net keistuoliams atsiskyrėliams lyg ir nebeliko saugios vietos išlaukti permainas bei sulaukti ramių dienų. Kiekvienam žmogui vis didesnį nerimą kelia pačios įvairiausios problemos – nuo globalinio atšilimo, gresiančio dėl nepamatuoto gamtos teršimo, iki vietinių rūpesčių, pavyzdžiui, miesto transporto kamščių.
Su profesorėmis Vitalija Rudzkiene ir Marija Burinskiene kalbamės apie tai, kaip išmatuoti dalykus, nepavaldžius nei vieno žmogaus, nei vienos bendruomenės valiai, apie tai, kaip išvengti nedidelių pokyčių, galinčių išjudinti didelių katastrofų mechanizmą, apie principus, pagal kuriuos kuriami darnios ateities scenarijai. Darni plėtra – vienas didžiausių šiuolaikinės visuomenės iššūkių ir sunkiausiai įgyvendinamų uždavinių, kurie keliami pasaulio bendruomenei. Tačiau kol kas mūsų šalyje šie dalykai nėra iki galo suvokti. Kokie pagrindiniai darnios plėtros požymiai?
Vitalija Rudzkienė. Ilgus šimtmečius technologijos varžė žmogaus veiklą. Nepaliesta gamta likdavo kalnuose, mat toliau nuo kelių miško neišveši, tinklu visų žuvų neišgaudysi, savo poreikiams visų žvėrių neiššaudysi ir miško gėrybių neišnaudosi... Pažanga buvo vertinama pagal konkrečias sritis: ekonomiką, pramonės produkciją, karo pramonę, gyventojų pajamas, mokesčius ir kita. Natūrinis ūkis aplinkos beveik neteršė arba ji gebėjo apsivalyti. Nuo XX a. pradžios technologijų proveržis suardė nusistovėjusią visuomenės gyvenimo sandų harmoniją. Užterštos upės, rūgštūs lietūs, išsekinti gamtos ištekliai, dėl iškirstų miškų plečiasi dykumos – tai tik dalis problemų, kurias tenka spręsti dabartinei kartai ir su kuriomis bus susiduriama ateityje.
Baltijos ir kitos 175 valstybės dar 1992 m. pritarė Jungtinių Tautų (JT) pateiktam išsamiam planui Agenda 21. Jame nurodyta, kokių priemonių turėtų imtis JT, vyriausybės ir vykdomoji valdžia siekdama subalansuoti visuomenės ir ekonomikos vystymąsi, kartu užtikrindama optimalų aplinkos išteklių naudojimą. 2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją, kurioje pabrėžiama, kad vienas pagrindinių visų valdymo lygių sprendimo priėmimo uždavinių – užtikrinti socialinės plėtros tolygumą, socialinės, ekologinės ir ekonominės sričių integruotumą bei priimamų sprendimų veiksmingumą.
Nors Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, išsivysčiusių šalių vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos priėmė ir pradeda taikyti darnaus vystymosi planus ir strategijas, jos tai daro neturėdamos tikslių ir vienareikšmiškai apibrėžtų teorinių pagrindų. Teoriškai darnaus vystymosi sistema dar nėra visai susiklosčiusi, todėl nenuostabu, kad kiekvienas, kalbantis apie darnų vystymąsi, turi galvoje kažką savo. Šiuo metu mokslo pasaulyje egzistuoja kelių krypčių vystymosi teorijos ir atskiros metodikos, kurias galima taikyti ateities prognozavimui ir atitinkamų sprendimų priėmimui.
Šiuolaikinė strategija apima šias svarbiausias temas: žinios, numatymas, kompetencija, tinklai, ekosistemos, transformacija, atnaujinimas. Norint užtikrinti saugų ir tolygų vystymąsi būtina sukurti optimalią strategiją. Deja, tenka pripažinti, kad šiuolaikinių strategijų kūrimo principai ir teorija vis dar tebėra kūrimosi stadijoje.
Ekonominis augimas sekina gamtos išteklius V. Daunoraitė. Sukurti optimalią strategiją... Ar tai įmanoma, kai nuolat vyksta ne tik politiniai bei ekonominiai, bet ir gyventojų skaičiaus, kultūros bei klimato pokyčiai. Kokios metodikos taikomos galimos ateities prognozavimui? V. Rudzkienė. Prognozuoti ir modeliuoti ateitį labai sudėtinga. Dabartinis mokslo ir technologijų išsivystymo lygis leidžia vis tiksliau apibrėžti žmonių sukeltus gamtos pokyčius: šiltnamio efektą, atmosferos sudėties pokyčius, didėjantį radioaktyvųjį foną, pasaulinio vandenyno užteršimą, gėlo vandens atsargų mažėjimą ir kita. Šie pokyčiai siejami su gyventojų skaičiaus augimu ir sparčiai besiplėtojančia ekonomine veikla. Manoma, kad prieš dešimt tūkstančių metų Žemėje gyveno apie 10 mln. žmonių. Mūsų eros pradžioje jų buvo apie 200 mln., o 1650 m. (sąlyginė pramoninės revoliucijos pradžia) padidėjo iki 500 mln. XIX a. pradžioje gyventojų skaičius pasiekė 1 mlrd., o XX a. pradžioje – 2 milijardus. Šiuo metu Žemėje gyvenančių žmonių skaičius artėja prie 6 milijardų. Žmogus supančią aplinką (biosferą) užteršia savo gyvenimo veiklos produktais – nuo anglies oksidų iki radionuklidų. Biosfera – savaime susireguliuojanti sistema, o aplinką nuodijančių gyvybinės veiklos atliekų kaupimasis yra įprastas dalykas. Deja, žmogus ne tik gausiai teršia aplinką, bet ir pranoksta visas gyvas būtybes gebėjimu naudoti gamtos išteklius. O perteklinis išteklių vartojimas sukelia ryškių vartotojo rūšies ir išteklių naudojimo pokyčių. Biosfera – daugialypė ir sudėtinga sistema. Aplinkos pokyčiai iš esmės yra dinaminiai ir netiesiniai, o dėl mažų sistemos parametrų pokyčių galima sulaukti netikėtų ir net dramatiškų padarinių.
Egzistuoja kelių krypčių vystymosi teorijos ir atskiros metodikos, kurias galima taikyti ateities prognozavimui. Labiausiai paplitusią koncepciją galima pavadinti savieigos paradigma arba savieigos scenarijumi, nes esama nuomonės, kad pasaulyje jokios ypatingos krizės nėra, o laisvos rinkos sąlygomis viskas susitvarkys savaime.
Nuo pat civilizacijos atsiradimo pradžios žmonija vystėsi pagal materialinės paradigmos scenarijų. Ši paradigma pagrįsta antropocentriniu požiūriu, pagal kurį gamta suvokiama kaip žmogaus gerovės priemonė. Beje, toks požiūris užima svarbiausią vietą šiuolaikinėje industrinėje kultūroje ir atspindi materialinių, o ne ekologinių vertybių iškėlimą. Ekonominio augimo sukeltas gyvenimo kokybės gerėjimas leido pasiekti puikių rezultatų mokslo, medicinos, švietimo, kultūros srityse, tačiau kartu padidino nelygybę ir išsekino gamtos išteklius.
Neoklasikinės ekonomikos paradigma grindžiama išteklių tarpusavio pakeitimo prielaida, t. y. visada egzistuojančia galimybe vienus išteklius pakeisti kitais (natūraliais arba žmogaus sukurtais). Pagal šį požiūrį esant tinkamai apibrėžtoms nuosavybės teisėms ir užtikrintai konkurencijai ekonominė sistema dėl savo vidinės santykinių kainų logikos idealiai save reguliuoja. Materialinė paradigma, pasižyminti neribota ekonomine ir technologine plėtra bei mechaniniu pasaulio supratimu, pastaruoju metu vis dažniau kritikuojama. Tradiciniai ekonomikos mikro ir makro rodikliai neatspindi nei industrinės gamybos poveikio aplinkai (negrįžtamo aplinkos degradavimo ir besikaupiančios taršos), nei socialinių padarinių – didėjančios nelygybės ir skurdo.
Kaip viena iš alternatyvų siūloma ekologinė paradigma, kuri grindžiama įsitikinimu, jog egzistuoja riba, virš kurios natūralūs ištekliai negali būti pakeisti žmogaus sukurtais resursais. Šią ribą nulemia globalios aplinkos savybės, pavyzdžiui, gebėjimas absorbuoti ekonominės veiklos sukeltą taršą. Šiuolaikinei visuomenei svarbu dar ir tai, kad labiausiai pažeidžiamos yra geriausiai techniškai išsivysčiusios visuomenės, nes joms išgyventi reikia didžiausio komforto.
Entropinis požiūris XIX a. buvo sukurtas izoliuotai sistemai, kuri su išoriniu pasauliu nesikeičia nei energija, nei materija. Nevertinama, kad į ekonomikos sistemą teikiami ne tik materija ir energijos ištekliai (kuras, degalai), bet ir viena būtinų ekonomikos produkcijos sudedamųjų dalių – žinios. Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad tolesnę ekonomikos raidą, jos ateities konkurencingumą lems žinios.
Pastaraisiais metais pasirodė gausūs moksliniai tyrimai, kuriuose pateikiami nauji kompleksiniai netiesiniai darnios plėtros modeliai, pagrįsti kompleksinių dinaminių sistemų kūrimo principais. Netiesinių modelių kūrimas remiasi paradigma apie saviorganizuojančių sistemų vystymąsi, kurią 1984 m. pateikė Nobelio premijos laureatas Ilja Prigožinas. Šiuose modeliuose įvertinama, kad socialinių-ekonominių sistemų, kaip ir kitų ekosistemų, vystymasis paklūsta bendriems saviorganizuojančių sistemų dėsniams. Pirmiausia saviorganizuojanti sistema prisitaikydama prie kintančių išorinių sąlygų geba optimaliu būdu keisti ir tobulinti savo parametrų charakteristikas ir visos sistemos funkcinius ryšius. Tačiau neįmanoma nustatyti pokyčių krypties – ar sistema pateks į chaoso būseną, ar į aukštesnės struktūros organizavimo lygmenį.
Analizuojant globalių sistemų veikimą vis reikšmingesnėmis pripažįstamos evoliucinės ekonomikos ir evoliucinių procesų paradigmos, pabrėžiančios netikėtumus, netiesiškumą ir teigiamus grįžtamuosius ryšius. Vis dažniau pastebima, kad nedideli pokyčiai sukelia dramatiškus efektus. Todėl sudarant globalių sistemų modelius vis didėjančią reikšmę įgauna komponentai, kompleksiškai atspindintys sistemos dalių netiesiškumą, negrįžtamumą ir parametrų sklaidą. Sprendimų priėmimą sunkina tai, kad analizuojant globalias sistemas susiduriama su skirtingomis kultūromis, kalbomis, pažinimo lygiu. Šios problemos gali būti sprendžiamos tik tarpkultūrinio dialogo pagrindu.
Darna kaip sprendimų orientyras V. Daunoraitė. Ateities scenarijai viliojo visų laikų žmones. Visuomenė dažniausiai negali užkirsti kelio katastrofoms, tačiau pajėgia sumažinti riziką sukurdama ir įgyvendindama riziką mažinančias strategijas. Vis dėlto atrodo paradoksalu, kad negalime iki galo pažinti, o tuo labiau valdyti gamtos jėgų ir ne tik. Negalime įminti ateities politikų sprendimų. V. Rudzkienė. Ateities procesų planavimas yra viena svarbiausių priemonių, padedančių visuomenei įgyvendinti savo laisvės sampratą keičiant ateitį. Planuodamos ateitį valdžios institucijos priima sprendimus, kurie turės reikšmingos įtakos ateityje vyksiantiems reiškiniams ir procesams. Priimtų sprendimų rezultatai turi ilgalaikį poveikį. Tai, kad dabartinis mokslo ir technologijų išsivystymas leidžia įvertinti priimamų arba atmetamų sprendimų padarinius ir jiems pasirengti, yra ypač svarbu visuomenei, politikams bei valdžios institucijoms. Akivaizdu, kad priimant reikšmingą sprendimą, turi būti įvertinti jo poveikio kitiems ateities procesams aspektai. Socialinės, ekonominės ir ekologinės aplinkos yra sudėtingos, persipynę tarpusavyje, sprendimų tikslai nevienareikšmiški, o vertinimo kriterijai dažniausiai lieka neaiškūs. Praeities patirtis rodo, kad ateitis nėra tiesinė praeities ar dabarties ekstrapoliacija. Visada lieka aktualūs klausimai: kiek sukurta strategija bus veiksminga reaguojant į netikėtai atsiradusius išorės pokyčius ir situacijas, kaip priimantieji sprendimus turėtų reaguoti į tokius nenumatytus atvejus.
Priimant ilgalaikius sprendimus būtina įvertinti visuomenės nuomonę, pasirengimą nuspręsti ir rasti atsakymus į klausimus: kiek visuomenė nori rizikuoti ir kiek ji yra pasirengusi sumokėti už rizikos sumažinimą? Planuojant kelerius metus į priekį šie klausimai retai kada svarstomi, tačiau kai kalbama apie strateginius ateities sprendimus ir galimus ateities scenarijus, tai būtina įvertinti.
Pastaraisiais dešimtmečiais buvo sukurta įvairių tipų scenarijų: intuityvių, idealistinių, kokybinių, kiekybinių ir scenarijų, pasiektų visų pritarimu. Visų klasių scenarijai yra analitinės ir aiškiai apibrėžtos ateities konstrukcijos, kurios pateikia galimų alternatyvų aibę. Kiekvienas scenarijus grindžiamas tam tikromis prielaidomis ir sąlygomis. Tai padeda sprendimų priėmėjui įvertinti šių prielaidų svarbą ir nuspręsti, kuris scenarijus tinkamiausias. Nors scenarijai siūlo racionalaus ateities vertinimo sistemą, tačiau nebūtinai jie yra veiksmingi. Scenarijų metodo tikslas yra pažvelgti į kompleksinės dinaminės sistemos veikimą ir vidinius ryšius. Kadangi sistema iš principo yra kokybinė, negali būti pritaikytas joks formalus modelis (kaip matematinės sistemos modelis).
Kuriant darnios plėtros principais pagrįstą politikos strategiją tenka atsakyti ir į kitą ne mažiau svarbų klausimą: kokiu būdu apibrėžti darną kaip politikų sprendimų orientyrą? Vienas iš būdų yra apibrėžti minimalią (kritinę) sąlygų aibę, kurios turi būti laikomasi vystant regioną.
Marija Burinskienė. Šios sąlygos turi būti įvertintos nustatant ekonominius, socialinius ir aplinkosaugos tikslus. Vienas iš metodų, padedančių sukurti strateginius darnaus vystymosi modelius, yra daugiakriterinė analizė. Šis metodas yra vienas iš tinkamiausių tiriant alternatyvius sprendimo priėmimo scenarijus.
Daugiakriterinė analizė atliekama praktiškai taikant ribines (slenkstines) reikšmes ir sąlygas (ribas, standartus, normas). Šios reikšmės ir sąlygos apima tokias sąvokas kaip galimas laidumas, maksimalus pelnas, kritinė apkrova, aplinkos utilizavimo pajėgumas ir t. t. Todėl dažniausiai darni plėtra yra apibrėžiama taikant normatyvinius vystymo dydžius ir terminus.
Žvelgiant į plėtrą iš šių normatyvinių pozicijų, analizės modeliai kartu su ekspertų vertinimais pajėgūs įvertinti esamą ir būsimą padėtį turint galvoje tam tikrus apribojimus, apibrėžiamus ribinėmis reikšmėmis bei terminais. Vertinant šiuo metodu išskiriami trys svarbūs etapai: nustatyti išmatuojamų darnos rodiklių aibę, sudaryti normatyvinių standartizuotų ribinių reikšmių aibę ir sukurti plėtros vertinimo praktinę metodologiją, nukreiptą į sprendimų priėmimą bei įvertinančią išorės poveikį, visuomenės nuomonę ir politinę orientaciją.
Šio tipo metodologijos grindžiamos įvairių sričių, tarp jų dirbtinio intelekto, ypač ekspertinių sistemų, žiniomis ir technologijomis. Pastaraisiais dešimtmečiais išsivysčiusios informacinės komunikacinės technologijos sudarė sąlygas sukurti aplinką, pritaikytą sprendimų paramai, ir parengti algoritmus, leidžiančius išgauti informaciją iš skirtingų tipų duomenų esant sudėtingų apribojimų sąlygoms. Tokie algoritmai yra įvairialypės prigimties: vieni kilę iš statistikos, kiti – iš dirbtinio intelekto, dar kiti – iš biologinių reiškinių ir evoliucijos teorijos. Prie bendriausių sprendimo paramos algoritmų priskiriami: duomenų vizualizavimas, ekonometriniai ir statistiniai metodai, klasifikavimas, neuroniniai tinklai, medžio tipo modeliai, genetiniai algoritmai ir kiti.
