Telšiai: šimtas teatro metų (2)

Pradžia Nr. 17

Telšiuose tęsė Vilniuje pradėtą darbą

Išskirtinė forumo-konferencijos, skirtos pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose 100-mečiui pažymėti, reikšmė, ko gero, ta, kad galėjome klausytis ir bendrauti tegul ir ne su šimto metų įvykių liudytojais bei dalyviais, bet 50 metų tai tikrai. Aktorės Regina Vosyliūtė ir Liuda Lėverienė, teatrologė prof. Irena Aleksaitė yra mus jungianti grandis su įvykiais, kurie šiandien – reikšminga mūsų kultūros istorijos dalis. Tad kiekvienas jų žodis, prisimintas epizodas yra labai svarbūs. Iš amžininkų ir įvykių dalyvių išgirsti prisiminimai įgyja ypatingą vertę. Lietuviškojo teatro vienas žymiausių režisierių Romualdas Juknevičius jau nėra vien enciklopedinis ar teatro istorijos klasikas, tampa suprantamas, artimas, nes į mūsų sąmonę ateina per gyvus tarpininkus.

Vartydami sovietmečio enciklopedijas beveik nieko nesužinosime, ką mūsų kūrėjai veikė karo metais, 1941–1945 m. – tarsi tuščia vieta jų biografijose. Lyg nebūtų Vilniuje ir Kaune veikusių teatrų, statytų spektaklių. Vis dėlto R. Juknevičiaus kūrybinėje biografijoje tai nebuvo visiška „juodoji skylė“ net Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos požiūriu. Garbė jos autoriams ir redaktoriams, kurie vis dėlto kažkaip sugebėjo prakišti lyg ir visai nekaltus žodžius: Juknevičiaus svarbiausių pastatymų sąraše paminėta ir H. Ibseno Nora – 1942 m.! Vadinasi, teatras veikė, spektakliai buvo statomi. Galime tik įsivaizduoti, kokio apsukrumo reikėjo enciklopedijos darbuotojams, sugebėjusiems pro cenzūros gniaužtus prakišti tą karo metų datą.

Aišku, R. Juknevičiui kūrybinė tremtis 1946 m. viduryje į Telšius buvo didžiulis sukrėtimas, nes jam teko palikti savo sukurtą teatrą. 1940 m. dar gyvendamas Kaune, pradėjo vadovauti Vilniaus teatrui (nuo 1941 m. pavadintas Vilniaus miesto teatru). Neatsitiktinai buvo vadinamas teatro komplektuotoju: Juknevičius iš Kauno į sostinę pasikvietė jam labiausiai patikusius jaunus aktorius ir ėmėsi kurti teatrą, kokį įsivaizdavo. Tai turėjo būti ne Mejerholdo ir ne Olekos-Žilinsko, bet Juknevičiaus teatras. Deja, Vilniuje jo veikla nutrūko, bet savojo teatro idėjas galėjo mėginti įgyvendinti Telšiuose. Ne pats blogiausias variantas, ypač turint galvoje, kaip istorijos ratai traiškė daugelio kūrybiškiausių asmenybių gyvenimą.

Aktorinio meistriškumo pamokos

Į Telšius atvyko režisierius, savyje sukaupęs ne tik geriausią lietuviškojo teatro, bet ir pasaulinio teatro patirtį. Žemaičių teatre Juknevičius buvo sutiktas palankiai, bet be dūdų gausmo ir ditirambų. Režisierius apsigyveno mediniame namuke Ežero gatvėje, kukliame butuke. Provincijos miesto atmosfera, toli nuo sostinės akių ir kalbų, padėjo telktis mėgiamam darbui. Retsykiais jį aplankydavo Vilniuje likę draugai, tarp kurių buvo tuometinis meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis ir aktorė Kazimiera Kymantaitė. R. Juknevičius tikriausiai kitaip ir neįsivaizdavo savo gyvenimo, nes juk turėjo pateisinti Telšių Žemaičių dramos teatro įvaizdį, tuo labiau, kad jis gavo IV kategorijos profesionalaus teatro vardą. Dabar savo talentą ir gebėjimus iš Vilniaus išprašytas R. Juknevičius skyrė šiam teatrui ir jame vaidinusiems mėgėjams aktoriams, nes nuo teatro vardo ir jam suteiktos kategorijos žmonės juk nesikeičia. R. Juknevičiui teko dirbti su vietiniais aktoriais. Daugelis jų neturėjo reikiamo profesinio pasirengimo, kūrybinės patirties. Kai kurie buvo atvykę iš kitų teatrų, prisigraibę vaidybinių štampų, o jų Juknevičius negalėjo pakęsti. Kantriai mokė aktorius paprasčiausio profesinio meistriškumo paslapčių: kaip teisingai veikti scenoje, atskleisti ir valdyti personažo charakterį. Žodžiu, dirbo ir iš kitų reikalavo dirbti atsiraitojus rankoves. Tarp aktorių, kurie režisierių džiugino, būtų galima paminėti A. Petkevičių, O. Knapkytę, R. Vosyliūtę, dar vieną kitą.

Bet tai ne viskas: šis režisierius buvo labai geranoriškas savo aktorių atžvilgiu, labai juos mylėjo, o šie tuo pačiu atsidėkodavo režisieriui. Juknevičius gerai suprato teatrinio kūrybinio proceso sudėtingumą ir aktorių natūrą, vertino kiekvieno kūrėjo savitumą. Aktorius mėgėjus buvo būtina paimti į reiklias griežto režisieriaus rankas, kita vertus, reikėjo sudaryti kūrybinės laisvės iliuziją, įspūdį, tarsi pats aktorius pasiekia savo vaidmenyje glūdinčią gelmę, išreiškiamą talpiu žodžiu, savo gyvenimiškąją patirtį apibendrinančia tiesa, kuri padeda atskleisti giluminius vaidmenyje glūdinčius klodus. Jie verčia žiūrovą jaudintis, susitapatinti su personažu ir išgyventi jausmus, kurių šiaip gyvenime gal ir netenka patirti.

Apskritai Juknevičius buvo labai reiklus ir griežtas savo aktoriams, ypač tada, kai statydavo naują spektaklį. Tada „ištisus mėnesius žinojo vien tik darbą, darbą, darbą, o po premjeros mėgo paūžti...“ Čia remiamės Mečislovo Mikūtos prisiminimu. Jis karo metais Telšių teatre kurį laiką režisavo spektaklius, debiutavo 1943 m. su D. Nikodemo drama Gatvės vaikas, o 1945 m. pastatė pasisekimo sulaukusią J. Švarco pjesę Sniego karalienė. 1947 m. net buvo išvykęs studijuoti į Visasąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje.

Iš Juknevičiaus Telšių Žemaičių teatro mėgėjai gavo tokias aktorinio meistriškumo pamokas, apie kokias būtų galėję svajoti ir didžiausių teatrų aktoriai. Beje, ir pats režisierius nesibodėjo vaidinti savo statomuose spektakliuose, nes buvo puikus aktorius. Mielai vaidindavo charakterinius ir komedijinius vaidmenis, pagaliau juk buvo pakankamai universalus ir galėjo vaidinti praktiškai viską. Jam paklusdavo ir tragiški, ir romantiški vaidmenys. Tiesa, nedidelis ūgis gerokai varžė jo vaidmenų amplua, nes romantiškajam herojui nepakenktų ir išraiškingesni išoriniai duomenys. Tačiau ir tais vaidmenimis, kuriuos Juknevičius vaidino Telšiuose, jis sugebėjo ne tik sužavėti vietinę publiką, bet savotiškai užbūrė ir kartu vaidinusius aktorius. Visam gyvenimui juose pasėjo kūrybinio darbo užkratą, nes daugelis paveikti Juknevičiaus ryžosi savo tolesnį gyvenimą susieti su profesionalia aktoryste.

Klasika gydė nuo primityvizmo

Galima tik įsivaizduoti pokario metų aplinką, į kurią pateko iš sostinės išprašytas režisierius. Jis buvo verčiamas statyti tarybinių autorių pjeses, kuriose be ideologinių klišių buvo sunku aptikti bent kiek labiau pastebimą meninį grūdą. Nieko bendro su tikru gyvenimu tose pjesėse nebuvo ir negalėjo būti. Visą spektaklio erdvę turėjo užpildyti aiškus idėjinis turinys, telpantis į apibrėžtą schemą. Ir jokių dviprasmybių! Revoliucinis patosas ir aiški klasinė pozicija, suprantama, internacionalinis turinys. Kaip šioje slogioje primityvizmo kupinoje aplinkoje, kur bet kokią kūrybą ir meninę tiesą turėjo gožti lozungo „vienintelė tikra tiesa“, galėjo gimti teatras? R. Juknevičius matė vienintelį išsigelbėjimą – klasikinę literatūrą, taip pat didžiąją rusų klasiką kaip vienintelį „vaistą“, galintį gydyti nuo aplinkui tvyrančių primityvizmo ir schematizmo bacilų. Mat prieš rusų klasiką – N. Gogolį, N. Ostrovskį – bejėgiai jautėsi net ir ideologiniai „klapčiukai“. Telšių teatro aktoriams tai buvo ir didžios literatūros, ir puikaus režisieriaus pamokos. Klasika Telšių Žemaičių dramos teatro aktoriams tapo tikra aktorinio ir apskritai teatrinio meno mokykla. Žinia, tekdavo atiduoti duoklę ir kai kuriems vienadieniams pastatymams.

Juknevičius savo aktorius įsuko į tikrą darbo verpetą. 1946 m. rudenį teatro repertuare jau buvo ir Juknevičiaus pastatymai. Tai jo paties intermedija Čekis pareiškėjui, pritaikyta rodyti žemdirbiams rudens sėjos metu, ir K. Simonovo pjesė Taip ir bus. Vien per paskutinius 1946 m. tris mėnesius Petras Kurmelis ir Taip ir bus buvo suvaidinti po dvyliką kartų, Sniego karalaitė – net septyniolika.

Režisierių – į sceną

Rezultatai netruko rastis. Kai 1948 m. Kaune vyko mėgėjiškų teatrų festivalis, Telšių Žemaičių teatras parodė N. Ostrovskio Augintinę. Rami psichologinė istorija, bet taip pastatyta ir atlikta, kad žiūrovai neliko abejingi, ir scenos uždangą teko daug kartų kelti. Apie tai prisimena tame spektaklyje vaidinusi Regina Vosyliūtė, dabar gyvenanti Juodkrantėje, bet atvykusi į Telšiuose surengtą teatrų festivalį-forumą. Galimas dalykas, kad spektakliu susižavėję Kauno žiūrovai taip išreiškė ir savo susižavėjimą ištremtuoju į provinciją režisieriumi. Žiuri komisijoje buvę maskviečiai tuojau susidomėjo: kas tas režisierius, kuris pastatė šią pjesę? Juknevičius gal ir apgalvotai tame spektaklyje ne tik nevaidino, bet ir pats į festivalį Kaune neatvažiavo. Vengė Vilniuje ar Kaune viešai rodytis, nenorėjo kristi į akis, nes dar puoselėjo mintį kada nors grįžti į savąjį Vilniaus teatrą.

Taigi nors žiuri nariams iš Maskvos pamatyti Juknevičiaus neteko, bet tai nesutrukdė Žemaičių teatrui festivalyje laimėti pirmąją premiją. Galima tik įsivaizduoti režisieriaus džiaugsmą, kai aktorė Gruodytė iš Kauno jam atsiuntė lakonišką telegramą: Sveikinu, mes laimėjom.

Matyti, išties buvo puikus spektaklis. Atrodo, kad pagyrimo žodžiais Juknevičius savo aktorių nelepino, bent jau O. Knapkytė, kuria ne kartą jau rėmėmės per tarpininkę prof. Ireną Aleksaitę, tvirtina, kad iš Juknevičiaus lūpų jiems netekdavo išgirsti didesnių pagyrimų. Jis net savo geriausiųjų neagitavo tapti „tikrais aktoriais“. Tik kartais savo žmonai pasakydavo apie vieną ar kitą aktorių: „Viešpatie, kokie geri duomenys!“ Bet tuojau pat susigriebdavo ir uždrausdavo šiuos žodžius perduoti pačiam aktoriui. Taigi drausmės ir disciplinos teatre pakako.