Telšiai: šimtas teatro metų (2)

N. Gogolio Vedybos, N. Ostrovskio Augintinė ir dar keli spektakliai padarė taip, kad Telšių aktoriai išmoko tikro aktorystės meno. Klasikinis repertuaras ir puikus režisierius taip paveikė, kad mėgėjų teatro aktoriai ne tik pajuto, kas yra tikras teatras, bet ilgainiui daugelis iš jų tapo tikrais profesionalais. R. Juknevičius per pustrečių darbo Telšių teatre metų išugdė visą būrį profesionalių aktorių – I. Gurinaitę-Paskienę, J. Šimkų, O. Zališauskaitę ir kitus.

Kaip Juknevičius norėjo davatkas „spaviedoti“

Kalbant apie išskirtinę asmenybę, kokia ir yra Lietuvos teatro istorijoje R. Juknevičius, kyla pavojus, kad mūsų įsivaizdavime tai bus savotiškas monumentas, kuriame lyg ir nebelieka nieko asmeniško. Kad to nebūtų, kelios pateiktos istorijos turi jam sugrąžinti „žmogiškąjį pavidalą“.

Telšių Žemaičių dramos teatras su spektakliais nemažai važinėdavo po įvairius miestelius, turėdavo vaidinti ir per rinkimus. Kartą po spektaklio Juknevičius paprašė apylinkės pirmininko pavalgidinti išvargusius aktorius. Šis nuvežė visus pas turtingą žemaitį ūkininką, tas pastatė ant stalo didelį dubenį su koše ir septynis šaukštus – tiek buvo aktorių. Jie kibo kabinti košę, tik vienas režisierius ilgai rankose vartė šaukštą. Matydamas, kad niekas jam atskiro dubens neatneš, o košės mažėja, prisidėjo prie valgytojų. Juknevičiui buvo neįprastas bendras valgymas iš vieno dubens, toks dažnas Žemaičiuose. Užtat kitą dieną režisierius savo atsiėmė.

Per spektaklį valstietį vaidinęs aktorius Paska ėmė vaitoti susiėmęs už pilvo. Gydytoją vaidinęs Juknevičius turėjo pasakyti: „Aš tuojau tau išrašysiu vaistų“. Tačiau pasakė ką kita: „Nereikėjo priryti košės“. Žodžiu, prisitaikė prie žemaitiškų realijų. Apskritai scenoje mėgo improvizuoti. Kartais ir gyvenime.

Sykį Salantuose aplankė minėtą M. Mikūtą, prisivaišino ir pareiškė lankysiąs dar ir Kalnalio kleboną. Sėdo ant Mikūtos dviračio ir nurūko. Nesulaukęs režisieriaus kitą dieną, sekmadienį, Mikūta išsirengė į paieškas. Rado abu su klebonu priiminėjančius bažnyčioje parapijiečius. Režisierius taip įsijautė į sielų ganytojo vaidmenį, kad net įsigeidė klausyti parapijiečių išpažinčių. Klebonui vos pavyko jį sustabdyti.

Kūrybinės asmenybės vertė

Tai, ką per pustrečių metų Juknevičius Telšiuose sukūrė, 1948-aisiais jis tarsi ir sužlugdė. Sunku pasakyti, kiek čia lėmė festivalyje laimėta pirmoji premija ir entuziastinga Kauno publikos reakcija, gal šiek tiek sušvelnėjo politinė situacija, bet Telšių žemaičių dramos teatro gastrolės Kaune buvo išplėstos, spaudoje pasirodė palankios šio teatro spektaklius vertinančios recenzijos. R. Juknevičius nuo 1948 m. gruodžio iš Telšių buvo perkeltas į Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą kaip aukščiausios kategorijos aktorius. Ne be tuometinio Meno reikalų valdybos viršininko Juozo Banaičio įtakos ir pastangų. Kelias atgal į Vilnių R. Juknevičių vedė per Klaipėdą, kur jis dirbo nuo 1949 iki 1952 m.

Su R. Juknevičiumi iš Telšių Žemaičių teatro į Klaipėdos ir Šiaulių teatrus išvažiavo net 11 aktorių (keli išvyko į Kauno teatrą). Gaila, bet Juknevičiaus išvykimas į Klaipėdą buvo mirtinas smūgis Telšių dramos teatrui, nes Žemaičių teatras 1949 m. rugsėjo 29 d. buvo uždarytas. Kita vertus, Klaipėda, Šiauliai ir Kaunas gavo profesionaliai parengtų aktorių, kurie po aukščiausio lygio aktorinio meistriškumo pamokų toliau sėkmingai tęsė savo kūrybinę veiklą.

Taigi vieno žmogaus reikšmė, kaip matyti iš Juknevičiaus darbo Telšiuose pavyzdžio, gali būti nepaprastai svarbi, kartais ir nepakeičiama. Bet visa tokios kūrybinės asmenybės reikšmė atsiskleidžia tik tada, kai dirbama nuosekliai, vadovaujamasi aukštais meniniais siekiais. Ne skuba, ne greitas sėkmės ir šlovės siekis, bet lėtas kūrybinis brendimas. To telšiškiams bei visiems forumo dalyviams linkėjo ir teatrologė prof. I. Aleksaitė. Kaip pavyzdį profesorė minėjo Telšių Žemaitės teatro jaunimo studiją Aglija, kuriai nuo pat įkūrimo vadovauja režisierė Laima Adomaitienė. Neišpasakytai sunkiu, bet teikiančiu kūrybinio džiaugsmo darbu studijos aktoriukai įgyja tikrą meistriškumą, ir todėl Aglijos spektakliai taip žavi viso pasaulio žiūrovus. Tikram menui sunku likti abejingam. Gaila, bet Aglija gal net mažiau pažįstama savo šalies žiūrovams. Nejau išties savajame krašte sunku būti pranašu?

Formavo meninę miesto aplinką

Minint pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose 100-metį, vienas svarbiausių festivalio-forumo programos renginių buvo režisieriaus Romualdo Juknevičiaus biusto atidengimo iškilmės rugsėjo 14 d. Telšių Žemaitės dramos teatro fojė. Teatro pastatas 1940 m. pastatytas pagal architekto Stepono Stulginskio (1908–1995) projektą, tiesa, šiandien pastatas jau spėtas renovuoti. S. Stulginskis – išskirtinė asmenybė Lietuvos architektūroje. Tad kol į teatro fojė renkasi publika, prisiminkime architektą, kuris ne tik projektavo ir statė Telšiuose puikius statinius, bet ir savo asmenybe veikė šio miesto kultūrinį bei dvasinį klimatą. Pakaktų priminti, kad tai buvo žmogus, kuriam milžinišką įspūdį paliko Vydūno ir Nikolajaus Rericho asmenybės, jų mokymas. Todėl ir Stulginskis savo projektuotuose statiniuose siekė ne vien turinio ir formos dermės, nors ir to, atrodytų, pakaktų gerai architektūrai, bet į savo kūrybinį darbą žvelgė pirmiausia kaip humanistas ir tikras filosofas. Būtent to ir mokėsi iš didžiųjų autoritetų. Už savo pažiūras buvo nuteistas ir ištremtas į Karagandos anglių kasyklas, bet liko ištikimas savo principams.

Gimęs prekybininko šeimoje Sankt Peterburge su tėvais atvyko į Lietuvą, gyveno Šaukėnuose, vėliau Šiauliuose, kur mokėsi gimnazijoje, bet jos baigti neteko. Buvo pašalintas dėl savo kairiųjų pažiūrų, tad eksternu gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė Kaune. Studijavo Prahos politechnikos institute, kur iš puikių tuo metu dirbusių architektų galėjo semtis europietiškojo modernizmo idėjų. 1933 m. jau kaip diplomuotas architektas grįžo į Lietuvą, suprato, kad „laikinojoje“ sostinėje jo pyragai nelaukia, greitai „prasimušti“ profesinėje veikloje nepavyks, todėl patraukė į Žemaitiją. Telšiuose iš pradžių gavo techniko vietą, o po metų tapo Telšių apskrities inžinieriumi. Beje, inžinieriais tuo metu buvo vadinami ir architektai, o S. Stulginskis greitai įrodė, kad ne pavadinime esmė. Jis sudarė Telšių geodezinę nuotrauką (antrą po Kauno miesto), suprojektavo puikius Žemaičių sostinės statinius, kurie ir šiandien reprezentuoja žemaičių sostinę. Tai Telšių Vyskupo Motiejaus Valančiaus valstybinės gimnazijos pastatas, kino teatro Šatrija pastatas. Žurnale Žemaičių žemė (2007 m. Nr. 3) teigiama, kad Stulginskis perdirbo statybos techniko Jono Kasinsko parengtą žydų rabinų seminarijos parengiamojo skyriaus pastato projektą. Žemaičiai netruks priminti, kad jaunas architektas nemokamai suprojektavo Telšiams 1936 m. pradėtą statyti Žemaičių muziejaus Alka pastatą (muziejaus pastatas 1995 m. rekonstruotas pagal architekto Algirdo Žebrausko projektą), tapo daugelio privačių gyvenamųjų namų architektūros projektų autoriumi. Taigi buvo viena tų asmenybių, kuri po savęs paliko labai savitą Telšių miesto architektūrinį veidą.

Negalima pamiršti, kad dirbdamas Telšių apskrities inžinieriumi S. Stulginskis projektavo ir kitiems apskrities miesteliams – Plungei, Luokei, Upynai. Kai 1934 m. rudenį Luokėje sudegė 176 pastatai S. Stulginskio rūpesčiu buvo parengtas po gaisro atstatomo miestelio užstatymo planas. Stingant reikalingų įstatymų, jaunas architektas įtikino apskrities valdybą ir miestelio sklypų savininkus, kad būtina platinti ir tiesinti atstatomas gatves, atsisakant kai kurių mažų ir kreivų gatvelių. Taigi S. Stulginskis pasireiškė ne tik kaip drąsus projektuotojas, bet ir kaip puikus architektas urbanistas. 1938–1940 m. jis buvo Šiaulių apskrities inžinierius, 1940–1949 m. gyveno Kaune, buvo Kauno universiteto dėstytojas, docentas, Kauno miesto vyriausiasis architektas (1944 m.), Lietuvos architektų sąjungos valdybos pirmininkas (1944–1946 m.), Kauno valstybinio universiteto Architektūros fakulteto dekanas (1945–1949 m.).

1949 m. buvo suimta 19 Rericho draugijos narių, S. Stulginskis buvo apkaltintas esąs vienas iš draugijos steigėjų, nuteistas 10 metų tremties ir, kaip minėta, išvežtas į anglių kasyklą Karagandos srityje.

Grįžo 1955 m., dirbo Žemės ūkio projektavimo institute, Komunalinio ūkio projektavimo institute skyriaus viršininku, Valstybiniame statybos reikalų komitete vyriausiuoju inžinieriumi. Planavo gyvenvietes, rajonų ir miestų objektus, dalyvavo konferencijose, rašė teorinius darbus. 1989 m. gruodį S. Stulginskis atkūrė Lietuvos N. Rericho draugiją, iš gyvosios etikos pozicijų, kurioms buvo ištikimas visą gyvenimą, vertino Lietuvoje vykstančias permainas, taip pat Lietuvos istorijos įvykius.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Telšių Žemaitės teatro fojė papuošė žymaus režisieriaus Romualdo Juknevičiaus biustas (skulptorius Romualdas Kvintas); apie režisieriaus darbą šiame mieste pasakoja Telšių Žemaičių dramos teatro aktorė Regina Vosyliūtė

Apskritojo stalo diskusijoje teatro problemas svarsto teatro kritikas Helmutas Šabasevičius, teatrologai Gražina Mareckaitė, Irena Aleksaitė, Irena Veisaitė, Lietuvos mėgėjų teatrų asociacijos prezidentė Danutė Vaigauskaitė ir režisierius Gytis Padegimas