Proto gaminimo institucijų bėdos ir viltys (4)
Pradžia Nr. 15
Apie aukštojo mokslo reformą toliau kalbamės su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku, Aukštojo mokslo tarybos prie LR švietimo ir mokslo ministerijos pirmininku, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėju doc. dr. Antanu KULAKAUSKU. Nuo postringavimų prie institucinės veiklos Mūsų pokalbyje tvirtinote, kad pasigendate istorijos didaktikos tyrinėjimų, šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkančios edukologijos. Bet ar tos pačios istorijos edukacinės funkcijos neatlieka Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko televizijos laidos „Būtovės slėpiniai“? Juk tai Lietuvos istorijos „liaudies universitetas“. Tiesa, pastaruoju metu tose laidose kažkodėl nebematome prof. E. Gudavičiaus.
Ši veikla labai svarbi ir reikalinga, bet tai daugiau visos visuomenės švietimas, o aš kalbu apie bendrojo lavinimo mokyklą. Ar turime būdų kvalifikuotai pamatuoti, ko, kaip ir kiek joje reikia mokyti šiuolaikinės informacinės visuomenės sąlygomis? Edukacinis procesas mokykloje vis dar tęsia modifikuotas XIX a. mokymo tradicijas.
Pirmajame Lietuvos istorikų suvažiavime, kuris 2005 m. vyko Vilniaus universitete, apie tai buvo svarstoma ir diskutuojama.
Kai suvažiavimuose ir konferencijose pereisime nuo samprotavimų prie atitinkamos mokslo bei studijų institucijų veiklos, štai tada galėsime sakyti, kad istorijos dėstyme kažkas pasikeitė. Mano galva, mokyklinės mokomosios knygos perkrautos informacija, mokant istorijos ryški nuostata į dogmatinį, schematiškai perteikiamą priežastinių pasekminių ryšių aiškinimą. Nors istorijos vadovėliai dabar spalvingi, metodiškai turtingi, bet, žvelgiant į jų visumą, o ypač į vyresnėms vidurinės mokyklos klasėms skirtus vadovėlius, susidaro įspūdis, kad jie skirti tiems, kurie ruošiasi universitetuose studijuoti istoriją. Bet ar to reikia mokyti visus. Nebent tam, kad sėkmingai viską užmirštų... Tačiau ar iš tikrųjų galime pamatuotai pasakyti, kiek ir kaip reikia mokyti istorijos atsižvelgiant į šiuolaikinę mūsų visuomenės būklę, projektuojant jos ateitį. Šiandien neužtenka tai daryti matuojant „iš akies“, reikia ir šios srities tyrinėjimų. Beje, turbūt tą patį galima pasakyti ir apie kitas vidurinėje mokykloje dėstomas disciplinas.
Norite pasakyti, kad visa tai netyrinėjama?
Vienas kitas tokio tipo tyrimas yra. Bet nėra institucijų, kurios tuo užsiimtų nuolat ir profesionaliai.
Štai diskutuojama dėl profiliavimo principo vidurinėje mokykloje prasmės. Bet diskusijos – tik nuomonių išsakymas, o mokslinių šios problemos tyrimų nėra. Man neatrodo, kad profiliavimas yra blogas dalykas, tik klausimas, ar jis tinkamai įgyvendintas.
Remiatės asmenine patirtimi?
Taip. Nuo šeštos klasės susidomėjau, kaip dabar sakytume, socialiniais ir humanitariniais mokslais. Ir tada, ir dabar atrodo, kad, pavyzdžiui, chemijos formulių „zubrinimas“ buvo tuščias reikalas. Nesakau, kad linkusių į socialinius ir humanitarinius mokslus nereikia visai mokyti vadinamųjų gamtos ir tiksliųjų mokslų. Bet klausimas, kiek ir kaip reikia tai daryti. Į jį ir turi atsakyti edukologija.
Kokią išvadą iš viso to norėtumėte padaryti? Būtų gerai susieti su aptariama reforma.
Visa bėda, kad mokydami nuėjome į atskiras sritis, niekas nekalba apie žmogų kaip visumą, o juk žmonės skirtingi. Dabar mechaniškai nustatomi reikalavimai atskirų dalykų mokymuisi, o ko ir kaip reikia mokyti, iš esmės netyrinėjama.
Bet tai visai netrukdo mūsų aukštosioms mokykloms kasmet rengti tūkstančius pedagogų. Juk tai, atsiprašau, absurdiška. Kaip pasakoje: nueik ten – nežinau kur, atnešk tą – nežinau ką.
Deja, taip.
Kad netektų reformuoti reformos Žodžiu, visa tai telpa į universiteto akademinės dvasios sąvoką, apie kurią praėjusį kartą diskutavome. Ar numatoma aukštojo mokslo reforma turės kokios nors įtakos tos dvasios palaikymui, formavimui, stiprinimui? Bijau, kad tie, kurie tą reformą siūlo ir numato daryti, mažiausiai susimąsto apie tokią efemerišką sąvoką kaip „akademinė dvasia“. Veikiausiai šis aspektas paliekamas savieigai. Nedraudžiama, bet ir nereikalaujama. Vadinasi, universitetai liks be akademinės dvasios? Bedvasiai universitetai?
Deja, diskusijose apie reformą visas dėmesys telkiamas tik į du dalykus: mokėti ar nemokėti studentams už studijas ir kaip bus renkamas rektorius. Jei taip, tai bijau, kad reforma baigsis kaip ir visos ligšiolinės reformos Lietuvoje. Gali atsitikti taip, kaip atsitiko su sveikatos apsaugos reforma. Kai, anot Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus, reikia reformuoti reformą. Nesibaigė pradėtoji, o jau reikia ją keisti. Tikimybė nemaža, kad taip gali įvykti ir su aukštojo mokslo reforma.
