Proto gaminimo institucijų bėdos ir viltys (4)
Bet ką siūlote studentams? Jie diskutuoja ir yra sunerimę dėl to, kas jiems svarbiausia: kas ir iš ko mokės už jų studijas? Vyriausybės strateginio planavimo narių su Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais pasitarime nutarta, kad studentų studijų įmokos kitąmet nesikeis. Vadinasi, studentų nerimas pamatuotas.
Taip, studentams, tiksliau, būsimiesiems studentams, jų tėvams ar globėjams negali nerūpėti studijų įmoka, jos dydis ir apskritai galimybės studijuoti. Tačiau, kaip ir galima buvo prognozuoti, šis partijų susitarimo punktas iki rinkimų nebus įgyvendintas. Suprantama, partijoms rinkimai svarbiau nei mokslo ir studijų sistemos reforma. Tačiau esu įsitikinęs, kad tokia studijų įmokų tvarka, kokia yra dabar, nėra nei racionali, nei socialiniu požiūriu teisinga. Tad ją reikėtų keisti. Beje, jei sistemos reformą suprantame kaip struktūrinę reformą, o ne kaip dar vieną mėginimą ją pakeisti ir palopyti, tai šis punktas yra esminis, bent jau svarbesnis, pavyzdžiui, už tą, kuris numato kitokią rektorių rinkimo tvarką. Dabartinėmis sąlygomis universitetų gyvenime niekas iš esmės nepasikeistų dėl to, kad rektorių rinktų ne Senatas (universitetų savivaldos organas), o Taryba, kurios didžiąją dalį sudaro vadinamųjų socialinių partnerių atstovai. Įsivaizdavimas, kad universitetų vadybos trūkumai ir blogybės kyla tik dėl to, kad universitetų administraciją renka „pavaldiniai“, ir išduoda šitaip galvojančių nesupratimą, kas yra universitetas kaip „gamybinė įstaiga“, kokia jos specifika, kaip organizuoti universitetų veiklą, kad universitetinė dvasia būtų puoselėjama. Tik botagu ir išorine priežiūra tai nepasiekiama.
Už realią socialinę partnerystę Tačiau būtent šios kategorijos asmenys ir inspiruoja reformą. Pragmatiškieji „gamybininkai“, o ne dvasingumo debesyse lakiojančios sudvasintos būtybės.
Ne, už reformą dabar pasisako visi, kurie suvokia, kad „natūrali“ esamos mokslo ir studijų sistemos raida šviesios ateities nežada. Bet vieni iš reformos šalininkų kliaujasi technokratiniu valdžios supratimu ir išorinės priežiūros visagalybe, kiti tebesvajoja sistemoje įdiegti visavertę gyvybingą savivaldą. Esu įsitikinęs, kad šios sistemos ir jos atskirų dalių valdymui ne į sveikatą nei technokratinis valdymo būdas, nei „lakiojimas dvasingumo debesyse“. Nemanau, kad sistemos bėdos kyla dėl to, kad mokslo ir studijų institucijoms vadovauja „minkšti“, „pavaldiniams“ nereiklūs vadovai. Beje, ne tik diplomatiniais sumetimais šioje sistemoje neverta vartoti „viršininko“ ir „pavaldinio“ sąvokų.
Tad kam reikia keisti rektorių rinkimo tvarką?
Dabar visoje Europoje siaurinama universitetų savivalda, o mokslo ir studijų politikoje bei valdyme didinamas vadinamųjų socialinių partnerių vaidmuo. Tai susiję su tuo, kad aukštasis mokslas tampa ne išskirtiniu, o masiniu reiškiniu. Beje, nauja Europai universitetų valdymo tvarka iš esmės jau seniai egzistuoja JAV, pirmiausia privačių universitetų valdyme, kur įsitvirtinusi tvarkos modifikacija. Lietuvoje kai kas naują rektorių rinkimo tvarką pirmiausia sieja su galimybe suvaržyti rektorių „monarchizmą“, jeigu taip galima sakyti, arba paprasčiausiai turėti didesnę įtaką rektoriams. Bet ar tai automatiškai garantuos racionalesnę universitetų politiką, užtikrins geresnę tvarką pačiuose universitetuose? Labai abejoju.
Universitetų tarybos, kiekvienoje kurių du trečdalius sudaro universitete nedirbantys žymūs visuomenės, politikos ir verslo atstovai, veikia ir dabar. Tiesa, visuomeniniais pagrindais, o jų vaidmuo universiteto gyvenime – iš esmės simbolinis. Bet ar pagrindinius valdžios galios svertus universiteto politikoje ir valdyme perdavus tokioms taryboms nereikštų valdžios ir atsakomybės perdavimo „garbingų pašaliečių grupei“? Ar „pašaliečių“ valdžia gali būti atsakingesnė už savivaldą, net jei tuos pašaliečius vadiname socialiniais partneriais?
Jūs prieš socialinius partnerius?
Ne, gink Dieve. Bet socialinė partnerystė kaip šiuolaikinės demokratinės politikos formavimo ir realizavimo būdas neatsiranda iš to, kad kas nors ką nors paskelbia socialiniu partneriu. Esu prieš biurokratinį manipuliavimą socialinės partnerystės idėja. Įvairioms profesijoms ir institucijoms priklausantys veiklūs žmonės, kaip ir jų sambūris, oficialiai pavadintas taryba, automatiškai nėra socialinės partnerystės išraiška. Veiksminga ir gyvybinga socialinė partnerystė galima tik tarp tarpusavyje įsipareigojusių asocijuotų interesų grupių ir institucijų. Tarkime, tikras socialinės partnerystės santykis atsirastų tarp kokio nors universiteto ir, pavyzdžiui, Pramoninkų konfederacijos ar Muziejininkų asociacijos, jei šios institucijos sudarytų abipusiais įsipareigojimais pagrįstą ilgalaikį susitarimą dėl bendradarbiavimo ir būtų įgalios susitarimo laikytis. Deja, Lietuvoje daugiau ar mažiau įgalias asocijuotas interesų grupes yra sukūrę tik verslininkai, o valstybę valdantys politikai iki šiol nelabai suko galvas, ką reikėtų daryti, kad ir kitos interesų grupės galėtų tapti veiksniomis asociacijomis. Žinoma, atskiram universitetui socialinis partneris gali būti (neretai ir yra) ministerija, agentūra ar net savivaldybė.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
