MOKSLASplius.lt

Baltarusiai: savojo tapatumo paieškose (2)

Kaip Jums atrodo, ar baltarusių tautos tapatumo savivoka neatsilieka nuo kitų Europos tautų savivokos? Ar galima sakyti, kad Baltarusijoje šie procesai yra toje pačioje europinių procesų tėkmėje, o gal pastebite ir tam tikrų skirtumų?


Jeigu lygintume su kitomis tautomis, man atrodo, kad baltarusių tautos savivokos procesai vėluoja. Pačioje baltarusių tautoje tie procesai yra asinchroniški. Ką turiu mintyje?

Baltarusių tauta, baltarusių nacija priklauso vienai iš Vidurio rytų Europos tautų, kurios tuos pačius tautinės savivokos procesus ir etapus išgyveno kai formavosi tų tautų savivoka. Tie procesai šioje Europos dalyje prasidėjo XIX a. romantizmo idėjų poveikyje ir reiškėsi per domėjimąsi savo tautos istorija, mitologija, per susvetimėjusios kultūros įsisavinimą (присвоение отчужденной культуры). Galima teigti, kad visos Vidurio Europos tautos turėjo pereiti šį – susvetimėjusios kultūros įsisavinimo etapą. Tai etapas, kai sava tampa svetimu, o svetima virsta savu.

Tai priklausė nuo religijos ir kalbos?


Priklausė nuo religijos, kalbos ir oficialios kultūros. Vadinasi, ir nuo metropolijos vykdomos kultūros, nes tos Vidurio Europos tautos įėjo į didžiųjų imperijų sudėtį. Man atmintyje iškyla Jono Biliūno apsakymas Mieste, kur rašytojas pastebi: kas mokėjo kalbėti lietuviškai, tas nemokėjo skaityti ir rašyti, o kas mokėjo skaityti ir rašyti, nemokėjo kalbėti lietuviškai. Žmogus, atvykęs į Lietuvos miestą, kultūrine prasme tame mieste nieko lietuviško nerasdavo. Ar XIX a. pirmoje pusėje buvo galima įsivaizduoti, kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba?


Atskirų mėginimų būta Vilniaus universitete steigti lietuvių kalbos katedrą. Bogušas, Kontrimas ir kiti žemaičiai tokių žygių buvo ėmęsi, bet po 1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas caro valdžios buvo uždarytas, tad ir tie mėginimai nebuvo įgyvendinti.


J. Biliūno pavyzdį pateikiau norėdamas parodyti, kad daugelis savo tapatumo ieškančių tautų išgyvena labai panašius procesus. Baltarusių kultūrai taip pat buvo būdingas savos tautinės kultūros susvetimėjimas. Janka Kupala dar XX a. apgailestaudamas sakė: „Džiaugčiausi ir būčiau laimingas, jeigu mano tauta uždainuotų mano dainas, prabiltų manąja kalba ir nepainiotų savo ir svetimo.“

Kultūrinėje antropologijoje vartojama ne vien „kultūros įsisavinimo“, bet ir kultūrinio iredentizmo, t. y. nacionalinės kultūros atkūrimo, sąvoka. Kitaip tariant, reikia sudaryti tokią situaciją, kai nacionalinės kultūros susvetimėjimas įveikiamas. Pirmiausia tai vyksta kalbos gyvenime, taip pat ir kitose kultūrinėse pagrindinėse, bazinėse komponentėse. Baltarusijos kultūroje šis procesas, prasidėjęs XIX a. antroje pusėje, deja, nepasiekė tokio lygmens, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje. Faktiškai baltarusių nacionalinė kultūra netapo visa apimtimi baltarusių tautos kultūra.


Kokios priežastys sutrukdė? Baltarusių kalbos ir kultūros artimumas rusų kultūrai?


Lengviausia priežasčių ir kliuvinių ieškoti pas kaimynus, nors tai irgi gali būti svarbios priežastys. Nėra abejonės, kad baltarusių ir rusų kultūrų artimumas paveikė. Tai, kad baltarusių žemės buvo tapusios Rusijos imperijos dalimi, kur vyko intensyvi rusifikacijos politika, turėjo rimtų padarinių. Juk tos politikos ideologema – tai Vakarų rusizmas, kai teigiama ir įrodinėjama, kad baltarusiai nėra savarankiškos tautos atstovai, bet yra rusų tautos dalis. Todėl rusų kalba ir kultūra privalėjo būti vienintele baltarusių kalba ir kultūra. Šis faktas suvaidino labai svarų vaidmenį.


Vis dėlto 1918 m. buvo paskelbta Baltarusijos nepriklausoma respublika.


Baltarusijos respublika buvo skelbiama kelis kartus: 1918 m. nepriklausoma respublika, o 1919 m. jau kaip sovietų socialistinė respublika. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo baltarusizacijos procesas. Beje, mūsų šalis išgyveno keletą baltarusizacijos periodų, kai nacionalinės kultūros įsisavinimas buvo vykdomas juridiškai ir faktiškai, bet šis procesas buvo sustabdytas Maskvos politikos įtakoje.


Tautos šaknų įsisavinimo svarba

Vyrauja kelios teorijos apie baltarusių tautos susiformavimą. Viena jų – baltarusių ir ukrainiečių tautų formavimasis siejamas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kita – Jūsų minėtoji Vakarų rusizmo teorija, abi šias tautas kildinanti iš vieno bendro rusizmo kamieno. Kuri iš šių teorijų turi daugiau šalininkų dabartinėje Baltarusijoje?


Priklauso nuo konkretaus sluoksnio, prie kurio save skiria vienas ar kitas žmogus. Yra visiškai indiferentiškų istorijos atžvilgiu piliečių, lygiai kaip ir tokių, kurie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vienareikšmiškai laiko buvus baltarusių valstybe. Pastarieji save vadina Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusios slavų tautos palikuonimis. Tikriausiai šiame teiginyje esama istorinės ir kultūrinės tiesos, nes iš tikro tomis sąlygomis susiformavo baltarusių tauta kaip savitas kultūrinis vienetas. Yra žmonių, kurie save tapatina su Rusija, jos istorija ir kultūra. Taigi gyvename daugiasluoksnėje terpėje.


O koks yra oficialus Baltarusijos valstybės požiūris šiais klausimais, kaip baltarusių tautos ištakos ir susidarymas aiškinamas vidurinėse mokyklose?


Tas požiūris kinta. Šiuo metu tezė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusių valstybė politinėje plotmėje, nėra priimta, bet istorine-kultūrine prasme mokymo programose ji yra įtvirtinta.


Kodėl taip svarbu baltarusiams įsisąmoninti savo istorines ir kultūrines šaknis?


Labai svarbu kaip ir bet kuriai kitai tautai. Baltarusiams net ir svarbiau, nes gyvenant paribiuose, kai ši teritorija eidavo iš rankų į rankas, visada būdavo apgyvendinta įvairių tautų, kai čia vykdavo nuolatinė valdžių kaita, keitėsi kalbinės ir politinės ribos, taigi šiomis sąlygomis savo istorinio tapatumo suvokimas gali teikti svarbias Baltarusijos valstybės išlikimo perspektyvas. Be refleksijos į praeitį ir be ateities retrospekcijos istorinė perspektyva išvis neįmanoma.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukoje: Laiko žaizdos ant Naugarduko piliakalnio