Baltijos šalių intelektualai bendradarbiauja

Istoriją siūloma palikti istorikams?

Gal ne tik istorikams, nes turėtų ką apmąstyti ir ekonomistai bei įvairių kitų sričių mokslininkai. Bet akcentus reikėtų dėti kitur, nes akivaizdu, kad tam tikras etapas mūsų valstybės kelyje jau nueitas, gana tvirtai jaučiamės Europos Sąjungoje, bent jau nesame paskutiniai, kurie įžengė į šią Sąjungą. Todėl labai svarbu aiškiai matyti ir savo ateitį joje. Taigi konferencija Rygoje buvo skirta nagrinėti šioms naujoms problemoms.

Lietuvoje labai daug konferencijų, ypač skirtų vidaus reikalams – mokslo, kultūros, ūkinio gyvenimo klausimams. Tačiau jos labai dažnai prasideda ir baigiasi saviplaka, beatodairiška kritika. Esame tokie savikritiški, kad kartais nematome net akivaizdžių savo laimėjimų, į kuriuos paprastai atkreipia dėmesį atvykusieji į tas konferencijas iš kitų šalių. Bet šioje intelektiniam bendradarbiavimui skirtoje konferencijoje beveik neteko išgirsti saviplakos.

Būtent! Kaip sakiau, ta saviplaka ir pernelyg didelė savikritika jau turėtų būti pereitas etapas. Jei ko ir nepadarėme, tai realus faktas. Dėl to gal jau ir nereikėtų pernelyg diskutuoti ar tai perdėtai aktualizuoti. Svarbu, kaip galėtume gerinti padėtį, keisti tai, ką dar įmanoma keisti. Ir šioje konferencijoje buvo diskutuojama daugeliu klausimų, taip pat nagrinėjome, kaip būtų galima išmatuoti mūsų teigiamus pokyčius. Akivaizdu, kad Baltijos valstybės žengia pirmyn, didėja mūsų gyventojų gerovė, bet tuos teigiamus pokyčius reikia pastebėti, įvertinti ir sugebėti išaiškinti visuomenei. Tai ir mokslo žmonių uždavinys. 2006 m. Latvijoje buvo vykdoma pozityvizmo kampanija, jeigu ją būtų galima taip pavadinti. Tiesa, ta kampanija sietina ir su vykusiais Latvijos parlamento rinkimais. Visuomenėje staiga kilo tam tikra sumaištis: kaip čia dabar gali būti, kad politikai ir kai kurios žiniasklaidos priemonės ėmė kalbėti apie teigiamus dalykus. Anksčiau to nebuvo, visuomenė (ir net iš dalies žiniasklaida) jau buvo spėjusi atprasti nuo pozityvaus tono. O juk kritikuoti taip įdomu, skaityti kritinius straipsnius daug smagiau negu teigiamą informaciją. Žodžiu, laikraščiai staiga pasidarė sausi, lyg ir neįdomūs. Pasirodo, Latvijoje per nepriklausomybės metus spėta nuveikti daug gero.

Rinkimai į parlamentą baigėsi, tad ir pozityvioji žiniasklaida Latvijoje – jau praeitis?

Laimei, ne. Šis procesas – matyti ir teigiamos permainos – tam tikra prasme tęsiasi ligi šiol. Manau, tai galėjo pajusti ir šios konferencijos dalyviai bei svečiai. Reiškinių ir procesų analizė būtina, tai turi būti mūsų padėties vertinimo bazė, tačiau bet kuris projektas turi būti vertinamas pagal du svarbiausius reikalavimus – teigiamų ir neigiamų rodiklių analizę. Lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau labai dažnai keliami tik negatyvūs rodikliai, tarsi mėgaujamasi jais.

Mintyje turite amžiną optimistų ir pesimistų nesusikalbėjimą, tad pasisakote už realistišką padėties vertinimą?

Šioje konferencijoje visi dalyviai – pranešėjai ir diskutavusieji – daugiausia buvo optimistai.

Daug dėmesio buvo skirta energetikos problematikai. Jums tai asmeniškai labai aktualu, nes juk vadovaujate ne tik Latvijos MA, bet ir Fizikinės energetikos institutui. Išties energetika – tai viena šiandien Baltijos valstybes siejančių aktualijų. Tačiau kiek tai mokslinė problema? Gal veikiau politinė ir technologinė? Todėl būtų svarbu išgirsti šios problemos vertinimą būtent iš Jūsų lūpų.

Išties jeigu Baltijos valstybės nepradės ryžtingai spręsti joms kylančių energetikos problemų, jos greitai gali tapti dramatiškomis. Mokslininkai būtinai turi įsitraukti į šiuos svarstymus. Kuo daugiau gilinuosi į šias problemas, tuo labiau įsitikinu, kad jas spręsti būtinai turi ir mokslininkai.

Praėjusią vasarą man keletą kartų teko lankytis Vilniuje, kur buvo nagrinėjama Ignalinos atominės elektrinės ateitis, naujos atominės elektrinės statybos reikalai. Tose diskusijose Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijose dalyvavo ir patarėjai mokslo klausimais. Man kaip tik teko atstovauti Latvijos delegacijai. Dirbau darbo grupėje, kuri nagrinėjo būsimosios atominės elektrinės statybos technologinius sprendimus. Iškilo labai daug įvairių klausimų – strateginių, politinių, finansinių, technologinių ir kt. Visiems akivaizdu, kad mokslininkai būtinai privalo dalyvauti toje darbo grupėje.

Vis dėlto, kur mokslo vieta svarstant atominės elektrinės statybos reikalus? Atrodytų, reikia priimti politinį sprendimą statyti elektrinę, paskelbti tarptautinį konkursą, o toliau jau laimėjusi bendrovė spręs technologinius klausimus.

Mokslininkų pareiga ne patarti, kokį betoną ar plytas naudoti statyboje. Ir juk ne mokslininkai statys elektrinę. Mokslo užduotis kita. Štai Latvijoje yra Valstybinė mokslinė praktinė energetikos programa, kuri finansuojama iš mokslo biudžeto lėšų. Man kaip tik tenka jai vadovauti. Ko šia programa siekiame? Norime atlikti visų Latvijos vietinių energetinių išteklių inventorizaciją. Tai ir yra mūsų uždavinys: suprasti ką šiandien galime ir artimiausioje ateityje galėsime įgyvendinti, nes Lietuvoje numatoma statyti atominė elektrinė juk negali būti vienintelė mūsų šalies energetikos perspektyva. Turime numatyti ir pradėti įgyvendinti kitas galimybes, pirmiausia atsižvelgdami į vietinius energijos išteklius. Nestatykime daug mažų elektrinių, bet geriau – vieną universalią didelę. Į visus tokius klausimus ir turi atsakyti mokslas.

Po ilgų derybų lyg ir priėjome bendrą išvadą, bet paskui prasidėjo šių derybų ir viso proceso politizavimas. Man tai visai nepatiko. Pradėjus svarstyti naujos atominės elektrinės statybos klausimą, apie Lenkijos dalyvavimą tame projekte nebuvo nė kalbos. Šia statyba buvo suinteresuotos trys Baltijos šalys, kurioms rūpėjo pirmiausia ateityje užtikrinti mūsų regiono ekonominį stabilumą. Tačiau kai pateikėme savo išvadas, prasidėjo nelabai suprantami dalykai: imta svarstyti pelno dalykus. O kai pradėtos pelno dalybos, tai tuojau įsitraukė politikai. Kai politikai imasi spręsti tokius svarbius klausimus, sunku prognozuoti, kuo visa tai gali baigtis. Man atrodo, kad dabartinės diskusijos daugiausiai ir krypsta būtent į „biznio planą“, kuris man kaip mokslo žmogui visiškai nepriimtinas.

Prasidėjus nesumedžioto briedžio dalyboms, mokslininkai jau lyg ir nelabai reikalingi? Prie dalybų jau niekas jų nebekviečia?

Būtent. Todėl mes šioje Baltijos intelektinio bendradarbiavimo konferencijoje ir pasirašėme energetikos problemoms skirtą rezoliuciją, kurioje kreipiamės į politikus ir valstybės veikėjus. Primename jiems, kad sprendžiant mūsų valstybėms labai svarbius klausimus nevalia pamiršti ir mokslininkų. Jie tikrai turi ką pasakyti, bet reikia įsiklausyti į mūsų balsą. Kartais atrodo, kad yra priešingai: mėginama mokslininkus šiek tiek pastūmėti į šalį. Taigi lokio kailio dalybos prasidėjo, nors lokys dar girioje.

Gediminas Zemlickas

Kituose „Mokslo Lietuvos“ numeriuose pateiksime pašnekesius su Lietuvos MA prezidentu akad. Zenonu Roku Rudziku, akad. Jurgiu Vilemu ir Latvijos MA Senato pirmininku akad. Janiu Stradiniu.

Latvijos švietimo ir mokslo ministrė, Latvijos MA tikroji narė ir Lietuvos MA užsienio narė prof. Baiba Rivža tarp konferencijos dalyvių

Turaidoje Baltijos šalių mokslų akademijų apskritojo stalo diskusijoje Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas skaito pranešimą apie tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo iššūkius ir galimybes