Juodaodis prie diskotekos durų

Pokalbiui su prof. Manfredu Kleinu pradžią davė svečio į redakciją atsineštas žurnalo Lietuvos etnologija 2005 m. numeris, o tiksliau prof. Angelės Vyšniauskaitės recenzija, skirta vokiečių kalba Vokietijoje pasirodžiusiai knygai* apie senąją lietuvišką ganiavą. Knygos autoriai – vokiečių tyrinėtojai Manfredas Kleinas ir Gerhardas Baueris. M. Kleinas rugsėjo 27–28 d. dalyvavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bei Knygotyros ir dokumentotyros instituto surengtoje tarptautinėje knygotyros konferencijoje Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą. Po konferencijos apsilankė ir Mokslo Lietuvos redakcijoje.

Tad turime gerą progą pratęsti prieš kelerius metus su profesoriumi užsimezgusią malonią pažintį. Skaitytojai atsimena ir Mokslo Lietuvoje spausdintą pokalbių su Manfredu Kleinu ciklą. Priminsime, kad daug metų jis dėstė Bylefeldo (Bielefeld) universitete (Fachhochschule), o dabar yra emeritas, su žmona gyvena Austrijoje jos gimtojoje Korintijos žemėje. Ir toliau daug jėgų ir laiko skiria Lietuvos etnologijos tyrinėjimams. Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavo 1979 m., kai Vilniaus universitetas šventė 400 metų jubiliejų, ir nuo to laiko mūsų šalyje yra gana dažnas svečias.

Bet ką apie Manfredo Kleino su Gerhardu Baueriu sudarytąją knygą rašė lietuvių etnografė Angelė Vyšniauskaitė? Ilgoka recenzija baigiasi tokiais žodžiais: „Apibendrinant reikia pažymėti, kad šiame leidinyje, ypač jo sudarytojų straipsniuose, sprendžiant iš pateiktų nuorodų, yra gausiai pasinaudota Lietuvos etnologų, folkloristų darbais, archyvine medžiaga. Tad profesorius Manfredą Kleiną ir Gerhardą Bauerį galime pagrįstai vadinti lietuvių etninės kultūros ambasadoriais Europoje.“

Galimas dalykas, tai viena paskutiniųjų profesorės recenzijų, nes Angelė Vyšniauskaitė mirė 2006 metais. Pacituotosios eilutės padėjo suformuluoti pirmą pokalbio su Manfredu Kleinu klausimą.

Kalbamės su prof. Manfredu Kleinu iš Vokietijos.

Ar sunku? Priklauso nuo to, kaip vertinsime. Man nelabai sunku, bet labai sunku Vokietijoje ar Austrijoje išspausdinti kad ir knygą, skirtą lietuvių kultūrai. Pikta, nes atrodo, kad mūsų žmonėms visa tai nelabai įdomu. Jie nesidomi nė savo pačių kultūra. Mintyje turiu ankstesnių laikų kultūrą. Bijau, kad ir ateityje bus labai nelengva skleisti išsamesnę informaciją apie tokias šalis kaip Lietuva, tradicinę tų šalių kultūrą.

Mudu su Gerhardu Baueriu kaip tik ir rašėme knygą apie tradicinę lietuvių kaimo kultūrą. Knygą buvome parengę spaudai 1989 m., o išspausdinti pavyko tik 1996 metais. Leidyklų Vokietijoje – kaip smėlio pajūry, bet nė viena nenorėjo rizikuoti spausdindama tokią knygą.

Menkai domimasi kitais kraštais, jų tradicine kultūra. Ar tai visos dabartinės Europos problema, ar tik Vokietijos ir Austrijos? Supratau, kad vokiečiams ir austrams ir savo pačių tradicinė senoji kultūra nelabai įdomi.

Negalėčiau tvirtinti, kad visiškai nesidomima kitomis Europos tautomis, bet tiek Vokietijoje, tiek Austrijoje apie Lietuvą labai sunku rasti bent kokios literatūros, išskyrus turistinę. Literatūros apie Lietuvos politiką, kultūrą, kasdienį žmonių gyvenimą nė su žiburiu nerasi. Tarsi ligi šiol vokiečiams ir austrams Lietuva būtų egzotiškas, visai svetimas kraštas. O juk mūsų šalys viena nuo kitos labai netoli. Žinoma, mūsų šalies verslininkai vieni kitų kraštus neblogai pažįsta.

Bet verslo kultūra nevirsta apskritai kultūra.

Vokietijoje paprastai kalbama apie rytus, į šią sąvoką įeina Čekija, Slovakija, Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys. Tokia yra vokiečių ir austrų regėjimo perspektyva. Jiems viskas „ten, kažkur rytuose“.

Lietuva Jūsų tautiečiams yra tai, kas prasideda už jų oikumenos? Kažkur ten, kur baigiasi jų pažįstamas pasaulis ir prasideda nežinomybė?

(Juokiasi.) Mūsų Austrijos bankai dabar aktyviai skverbiasi į Rytų Europos kraštus – Vengriją, Ukrainą. Didžiausias Austrijos bankas Erste Bank daugiau negu pusę pelno gauna iš per pastarąjį dešimtmetį beveik visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse įsigytų bankų, o didžiausias Austrijos komercinis bankas Bank Austria Creditanstalt žengia į Kazachstano finansų rinką. Taip pat Vilniuje veikia Austrijos Raiffeisen banko atstovybė. Bet mūsų žmonėms visa tai, kas į rytus – tai didžiulis plotas, erdvė, kur galima padaryti „biznį“. O visa kita jiems neįdomu.

Žinoma, yra ir kitokių asmenų ir gana daug – verslininkų, dėstytojų, profesorių, kurie domisi kaimyninėmis tautomis, bet dauguma žmonių indiferentiški viskam, kas peržengia jų kasdienių reikmių ribas. Pagaliau Austrijoje beveik nėra buvusių „memelenderių“, kurie skatintų ir palaikytų ryšius su savo gimtine. Šia prasme Vokietijoje kiek kitokia padėtis. Ten gyvena gana daug „memelenderių“ – buvusių Klaipėdos (Memelio) krašto gyventojų ir jų palikuonių. Jie mielai važiuoja į Karaliaučiaus kraštą ir Klaipėdą, kad apsilankytų vietovėse, kur gyveno jų tėvai ir seneliai.

Austrija niekada nepalaikė tokių ryšių su Baltijos šalimis kaip Rytų Prūsija ar buvęs Klaipėdos kraštas.

Kas piktino Kristijoną Donelaitį

Taip ir turėtų būti, bet kažkodėl nėra. Austrija niekada nepalaikė itin glaudžių ryšių su baltų kraštais, išskyrus nebent zalcburgiečius…

Ką turite mintyje?

Zalcburgiečiai protestantai XVIII a. buvo išginti iš gimtosios žemės, nes dauguma austrų buvo ir yra katalikai. Išvarytieji zalcburgiečiai po ilgokų klajonių pasiekė Berlyną, gavo leidimą kraustytis į Rytų Prūsiją. Ten jiems buvo leista įsikurti ir nuolat gyventi. Apie tą jų žygį į Rytprūsius Austrijos bibliotekose yra nemažai literatūros, taigi ši tematika Austrijoje nepamiršta.

Būtų įdomu apie tai daugiau išgirsti, nes ką mes apie tai žinome? Kristijonas Donelaitis „Metuose“ piktinosi, kad atkakėliai kolonistai atnešė savus papročius – ir netikusius. Nusižiūrėję į kolonistus lietuvininkai pasiduoda naujiems papročiams, pamiršta savąsias tautos vertybes. Donelaičiui tai labai smerktinas dalykas. O kaip buvo iš tikrųjų?

Donelaitis gal ne taip jau blogai matė, kas vyksta aplinkui. Nesu zalcburgiečių atsikraustymo į Rytprūsius žinovas, specialiai šios temos netyrinėjau. Iš bendro išsilavinimo žinau, kad tie žmonės Zalcburgo žemę apleido ne savo noru, buvo jėga išstumti. Zalcburgo arkivyskupas tuo metu valdė kraštą ir pasiekė, kad zalcburgiečiai protestantai būtų išvyti. Zalcburgiečiams liko tik dvi galimybės: tapti katalikais arba apleisti kraštą.

Zalcburgiečiai klaidžiojo po visą Vokietiją, kol atsikraustė į Rytų Prūsiją. Jiems tai buvo visiškai svetimas kraštas. Prūsijos kunigaikštis leido ten kurtis: atvykėliai gavo žemės, jiems nereikėjo mokėti mokesčių, bet turėjo statydintis naujus namus. Ne vieni zalcburgiečiai atsikraustė į Rytprūsius: iš Šveicarijos ir Škotijos atvyko daugiau atvykėlių. Nieko nuostabaus, kad Donelaičiui tie atsibastėliai atrodė netvarkingi, apsileidę, visai kitokie žmonės negu jį supę lietuvininkai ar vokiečiai. Ir zalcburgiečius galima suprasti: jiems tai buvo svetima žemė, neįprastas klimatas. Visa karta turėjo nugyventi, kol apsiprato Rytų Prūsijoje. Atsigavo ir ekonomine prasme.

Visa tai turint mintyje galima daryti išvadą, kad Donelaitis neklydo prastai vertindamas zalcburgiečius. Tradicinėje lietuvininkų aplinkoje, žvelgiant griežto klebono akimis, tai buvo visai kitokie žmonės: kitaip rengėsi, kitokias giesmes giedojo, kitaip meldėsi, nors buvo to paties tikėjimo. Savotiškas gana skirtingų kultūrų susikirtimas.

Atrodo, kad suprantate ir palaikote Donelaitį, nors kaip Austrijoje gyvenantis vokietis gal turėtumėte ginti bei užstoti zalcburgiečius. Truputį stebinanti, mums gal net šiek tiek neįprasta tolerancija, gerbiamasis profesoriau.

Nieko nereikia ginti, nematau reikalo ir užsistoti zalcburgiečius. Zalcburgo gyventojai buvo dori ir garbingi, bet staiga ne savo valia turėjo apleisti tėvynę, nes taip nusprendė kurfiurstas ir arkivyskupas. Tie žmonės atsidūrė svetimoje aplinkoje, tarp lietuvininkų, kur viskas atrodė taip keista ir nemiela. Buvo priblokšti, nusivylę, svajojo tik apie viena – grįžti atgal į savo tėvynę. Kadangi grįžti negalėjo, tai tik po daugelio metų atsigavo svetimoje aplinkoje, prisitaikė prie Rytprūsių gyvenimo sąlygų. Zalcburgiečių vaikai jau asimiliavosi tame krašte. Nors gyveno neblogai, nuo lietuvininkų vis tiek skyrėsi apranga, papročiais, maldomis. Jų maldos skyrėsi net nuo vokiečių protestantų maldų.

Ta pati vokiečių kalba, tas pats protestantų tikėjimas, tai kodėl maldos skyrėsi?

Skyrėsi jau vien todėl, kad tie žmonės kalbėjo ir meldėsi kita tarme. Zalcburgiečių tarmė gerokai skyrėsi nuo tos vokiečių kalbos, kuria kalbėjo Rytprūsių vokiečiai. Atvykėliai giedojo giesmes, prie kurių buvo įpratę Zalcburgo žemėje.