Juodaodis prie diskotekos durų
Ar atvykėliai visada nori prisitaikyti? Turėtų būti įdomus tyrinėjimo objektas – kaip vienos ar kitos tautos atstovai prisitaiko, arba nesugeba prisitaikyti svetimoje aplinkoje. Skirtingų tautų, religijų, gal net skirtingų civilizacijų atstovų susitikimas su kito pasaulio aplinka. Tad ir į zalcburgiečių mėginimą prisitaikyti lietuvininkų aplinkoje galėtume žvelgti kaip į tam tikrą socialinį eksperimentą, padovanotą pačios istorijos. Savotiška istorijos „laboratorija“, kurią būtina tyrinėti, o išvadas gal net taikyti XXI a. gyvenime, nes dabartinėje Europoje yra ne vienas toks eksperimentas. Užtektų paminėti turkų diasporos įsikūrimą Vokietijoje. Globalizacijos procesas tokias ir dar didesnes problemas pasauliui taip pat rengs ateityje.
Zalcburgiečių problema XVIII a. Rytprūsiuose – tai pagrindinė bet kurios išeivijos problema. Iki šiol tokias ar labai panašias problemas tenka spręsti pasirinkusiesiems išeivio gyvenimo būdą ir likimą. Tiesa, šiais globalizacijos laikais dabartiniam išeiviui lengviau prisitaikyti prie naujos aplinkos. XXI a. žmonės moka kelias kalbas, gauna daug informacijos iš laikraščių, televizijos, interneto. O kokia informacija naudojosi XVIII a. zalcburgiečiai? Jie turėjo nukeliauti iki Berlyno, kol sužinojo, kur jiems bus skirta apsigyventi. Tai, kaip žmogus elgiasi jam svetimoje aplinkoje, – tyrinėjimui svarbi tema. Tų svetimų aplinkų yra daugybė – Šiaurės ir Pietų Amerika, Australija, kur ypač po Antrojo pasaulinio karo buvo nublokšti šimtai tūkstančių europiečių. Dabartinėje Europoje yra daugybė tokių ar panašių problemų. Turkų Vokietijoje pavyzdys – vienas iš jų.
Gal tyrimų rezultatai padėtų išeiviams lengviau prisitaikyti svetimame krašte? Valstybių mastu turėtų būti skatinami tokie tyrimai.
Skatinti tai skatinami, bet atvykėliai iš pradžių dažnai visai nenori prisitaikyti prie jiems svetimos aplinkos ir kultūros. Jie nori išlaikyti savo religiją, kultūrą ir tradicijas. Ar ne tą patį reiškinį matome lietuvių išeivijos gyvenime Amerikoje? Pirmoji karta iš paskutiniųjų laikosi savo kultūros, o antroji paprastai jau prisitaiko.
Prisitaiko prarasdama savo tėvų papročius, kalbą ir kultūrą. Kaip šį reiškinį vertinate Jūs, komunikacijų specialistas? Tai objektyvus ir nesustabdomas istorinis procesas? Bet galbūt šį procesą galima suvokti, modeliuoti ir veikti?
Ligi šiol niekas to nėra daręs, arba bent to darymo rezultatais pasidžiaugti vargu ar galima.
Jeigu taip, tai ir mūsų prisimintųjų zalcburgiečių patirtis dingo be pėdsako, ja nebuvo pasinaudota kaip istorijos ir likimo duota galimybe?
Kokią matote tokių tyrimų ir išvadų prasmę: kad tie atvykėliai lengviau prisitaikytų, kitaip tariant, asimiliuotųsi? O gal ilgiau išliktų savimi?
Taiklus klausimas. Bet kuriuo atveju reikėtų, kad jie prisitaikytų naujoje aplinkoje neprarasdami savitumo – kalbos, religijos, papročių ir tradicijų.
Dažniausiai norima, kad atvykėliai kuo greičiau prisitaikytų, integruotųsi, o jų vaikai asimiliuotųsi. Nežinau, ar tai visada įmanoma pasiekti, nes juk kalbama apie žmones. Tuos procesus galima stebėti, aprašyti, daryti išvadas, bet abejoju, ar paveiktume patį procesą. Sunku net padėti tiems žmonėms, nes jie paprastai nenori prisitaikyti, bet siekia išsaugoti savo tapatybę.
Vokietijoje, Austrijoje, taip pat Lietuvoje, ieškoma būdų, kaip būtų galima veikti tuos procesus, gal pagreitinti tų žmonių integravimąsi, bet didesnio pasisekimo kol kas nematyti.
Nieko naujo po saule Kai pagalvoji, nieko naujo po saule, nes šios problemos – skirtingų tautų, civilizacijų susitikimo ir net susidūrimo – egzistavo dar Biblijos laikais. Skirtingos tautos, religinės sektos turėjo sugyventi viena šalia kitos, kai kurios tų tautų turėdavo apleisti savo kraštą, keitė gyvenimo būdą, buvo priverstos klajoti. Klasikinis pavyzdys – žydų klajonės dykumoje, ėjimas iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Bet nejau žmonija per tuos kelis tūkstančius metų taip ir neišmoko nieko naujo?
Sunkumų buvo, yra ir, matyt, bus ateityje. Visą šį procesą labai aiškiai buvo galima stebėti Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Pirmiausia į Vokietiją XX a šeštojo dešimtmečio pradžioje atvyko italų. Paskui pradėjo važiuoti ispanai. Tai buvo nauja atvykėlių banga, o pirmoji banga į Vokietiją keliavo nuo seno. Prekybininkai, verslo žmonės į Vokietiją važiavo su savo prekėmis. Žinoma, tai buvo europiečiai – italai, ispanai. Vėliau pradėjo į Vokietiją važiuoti buvusios Jugoslavijos gyventojai – serbai, makedonai, bosniai, slovėnai, kroatai. Slavams prisitaikyti buvo sunkiau, bet vis dėlto pavyko. Dar vėliau pajudėjo graikai, ortodoksų religijos atstovai. Dar vėliau prasidėjo musulmonų turkų skverbimasis į Vokietiją.
Žinoma, būtų galima sakyti, kad mums reikėtų mokytis elgtis su atvykėliais. Tačiau atsirado dar didesni pabėgėlių srautai, į Europos šalis plūdo Maroko, Tuniso ir kitų Afrikos šalių gyventojai. Ligi šiol nežinome, kaip su tų kraštų žmonėmis reikia elgtis, kad jie lengviau prisitaikytų prie europietiško gyvenimo sąlygų.
Ir mokslas šiuo atveju nėra geriausias patarėjas? Socialinių mokslų spraga?
Negalima sakyti, kad visiškai netyrinėti reiškiniai, bet dar nesulaukta vienareikšmio atsakymo, kaip paveikti tuos procesus.
Straipsniuose gal ir galima ištyrinėti, bet kaip paveikti visus tuos sudėtingus procesus? Ko gero, tai – sunkiausias uždavinys.
Vokietijoje jau šiek tiek žinome, kaip reikia elgtis su turkais, bet pradėjo masiškai važiuoti afrikiečiai – vėl kitos kultūros, religijos, kitos civilizacijos žmonės. Vien Afrikoje yra daugybė religijų ir tikėjimų, tad imigracijos procesas įgavo lyg ir nevaldomą pobūdį.
Svetimi savo pačių tėvynėje Ar nėra taip, kad patys vokiečiai Vokietijoje kartais jaučiasi lyg būtų svetimi savo pačių žemėje, kai juos supa jau ne tėvynainiai, bet musulmonai turkai ir afrikiečiai?
Yra žmonių, kurie dėl to jau skundžiasi, jaučia diskomfortą. Nors apskritai Vokietijoje dar nėra kritiška padėtis, nes užsieniečiai sudaro tik 10 proc. visų gyventojų. Kita vertus, statistika ne viską pasako, nes ką reiškia Vokietijoje užsieniečių statusas? Nepamirškime, kad tie patys užsieniečiai ilgainiui tampa Vokietijos piliečiai. Vis dėlto šiai dienai kitataučių Vokietijoje nėra per daug.
Lietuvoje 20 proc. gyventojų kitataučiai.
Žinoma, Vokietijoje net ir miestuose yra tokių rajonų, kuriuose gyvena beveik vieni užsieniečiai. Arba štai Viena: vienas rajonas kone ištisai gyvenamas turkų, net ir savo rytietišką turgų jie turi. Šių metų gegužę buvau nuėjęs į tą rajoną, apsilankiau ir turguje. Susipažinau su labai egzotiška aplinka.
Tam tikra prasme mūsų žmonėms gal ir patinka tokia spalvinga įvairovė. Juk kodėl kartais einame valgyti į kinų restoraną ar itališką kavinę? Lankydamasis Vilniuje vieną sekmadienį buvau pakviestas į svečius pas draugą, ir jo žmona mane pavaišino meksikietiškos kulinarijos gardumynais. Aš laukiau cepelinų, bet ji būtinai norėjo mane pamaloninti meksikietiškos kulinarijos šedevrais. Kodėl? Todėl, kad žmonėms įdomu, jie nori įvairovės.
Taigi kita kultūra mums atrodo įdomi, egzotiška. Jeigu iš tos kultūros žmonių galime gauti tam tikrų įspūdžių, pavalgyti pas serbą ar graiką, tai mums labai patinka. Kaip patinka futbolininkai iš Brazilijos ar Afrikos, kai jie žaidžia mūsų komandose.
Tačiau štai kas atrodo keista. Kai juodaodis žaidžia futbolo aikštėje ir muša įvarčius – tai gerai. Bet kai tas pats juodaodis futbolininkas vakare ateina į barą ar restoraną, jis mums jau kažkodėl nepatinka. Kodėl?
Vadinasi, mažai kuo skiriamės nuo tų rasistų, kuriems patinka, kad jų plantacijoje ar fazendoje dirba juodaodis, bet nepatinka, kad tas pats juodaodis nori būti su juo lygus. Juodaodžiui ar kitam atvykėliui jau kažkodėl nenorima pripažinti teisės į žmogiškąjį orumą.
Mūsų žmonės dar turi daug archaiško nepasitikėjimo. Tokių problemų daugiausia kyla diskotekose, baruose. Baltaodžiai nepasitiki jiems nepažįstamu ir todėl bauginančiai atrodančiu juodaodžiu. Kartais nėra paprasta suprasti kai kurias europiečių reakcijas į juodaodžius ar kitų odos spalvų atstovus.
Komunikacijos svarba Vis dėlto prie ko atves rasių ir tautų maišymasis? Viena rasė, viena tauta? O gal išvis neliks jokių tautų?
Amerikiečių tautos pavyzdys rodo, prie ko einama ir prie ko, matyt, bus prieita. Apie amerikiečius jau galima kalbėti kaip apie tautą, susiformavusią iš daugybės tautų ir skirtingų rasių. Jie save laiko amerikiečiais.
Kadangi JAV yra turtingiausia pasaulio valstybė, tad būti amerikiečiu lyg ir prestižas. Bet kas bus, jeigu JAV konkurencinėje kovoje pralaimės, jeigu Ameriką ištiktų krizė, kokia buvo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, ir į lyderius įsiveržtų kitos pasaulio galybės, pavyzdžiui, Kinija? Tada gal ir daugeliui iš visos planetos į JAV subėgusių žmonių nebūtų didelio noro vadintis amerikiečiais.
Bent ligi šiol tokių ženklų nematyti. Iš tikrųjų mano darbų tematika – žmogaus komunikacija. Tinkama komunikacija galėtų šiek tiek padėti sprendžiant daugelį šiuolaikinio pasaulio problemų. O pirmiausia gal pagelbėtų situacijoje, kurią apibendrintai pavadinčiau „juodaodis prie baro ar diskotekos durų“. Jis stovi eilutėje ir nori patekti į vidų, bet nemoka vietinės kalbos – tai viena iš problemų. Negali rišliai paaiškinti, kad yra normalus žmogus, o jo anksčiau atėję draugai jau viduje, užėmė ir jam vietą.
Taigi dėl komunikacijos trūkumų padėtis tik prastėja. Vadinasi, pirmas rūpestis – geriau išmokyti kitataučius mūsų kalbos, kad gerėtų komunikacijos galimybės. Kitas dalykas, jeigu patys tie žmonės nenori integruotis į naują aplinką. Norintiesiems gyventi Austrijoje ir Vokietijoje tenka mokytis vokiečių kalbos ir laikyti egzaminą.
Norint gauti pilietybę ar gyventi?
Gyventi ilgesnį laiką. Turistams nereikia mokytis svetimos kalbos. Jeigu nori gauti leidimą dirbti, vokiečių kalbos būtinai turi mokytis. O norint gauti pilietybę reikia laikyti vokiečių kalbos egzaminą. Valstybė padeda pramokti vokiečių kalbos, bet jeigu pats žmogus nenori, neturi motyvacijos arba jam stinga inteligentiškumo, tai sunku padėti.
Gal didžiausia kliūtis yra religija?
Vargu ar tai vienintelė priežastis, bet šiandien taip atrodo. Austrijoje ir Vokietijoje dabar daugiausia diskusijų kelia musulmonų siekis pastatyti savo didžiulę mečetę. Vokietijos musulmonai ją nori statyti būtent Kelno mieste.
Kelne, kur viena didingiausių krikščionių gotikinių katedrų?
Taip, ir būtent ten jie nori turėti mečetę – su milžinišku kupolu ir aukštais bokštais. Kelno miesto savivaldybė leidimą statybai davė, bet miestiečiai protestuoja, ypač gyventojai, kurie atsidurtų mečetės kaimynystėje. Bijo į tą rajoną suvažiuosiančių musulmonų, nėra kur statyti mašinas, kils nuolatinės grūstys ir transporto kamščiai. Žmonės bijo. Nemanau, kad iš tikrųjų reikėtų bijoti, bet žmonėms kyla toks jausmas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Profesorius Manfredas Kleinas Tarptautinėje knygotyros konferencijoje
