Sklendžia daugiasparnė ‘Santaros-Šviesos’ paukštė (2)

Pradžia Nr. 13

Tęsiame įspūdžius iš keturioliktosios Santaros-Šviesos konferencijos Anykščiuose.

Filosofas Algis Mickūnas, studijavęs De Paul universitete Čikagoje, Kelno ir Freiburgo, Čikagos ir Emorio universitetuose, Klaipėdos universiteto garbės daktaras, parašęs kelias knygas ir profesoriaujantis Ohajo universitete, Anykščiuose skaitė pranešimą Vytauto Kavolio lyginamosios civilizacijos studijos. Tai turėjo būti kertinis šiųmetės Santaros-Šviesos konferencijos pranešimas, kartu ir tam tikras įvadas į V. Kavolio knygos Nepriklausomųjų kelias pristatymą. Ši knyga mums V. Kavolį pristato kaip labai įvairiapusišką autorių, anot prof. E. Aleksandravičiaus - publicistą, moralistą, visuomenininką, ugdytoją, gal net pamokslautoją.

V. Kavolio kaip lyginamųjų civilizacijų tyrinėtojo siekis buvo rasti plačiausius visuomenės (A. Mickūnas vartojo bendruomenės sąvoką) rėmus, kurių atsisakymas ar paneigimas sudarytų prieštarą, kai žmogus jau nebepriklauso tai tradicijai. Štai tuos rėmus, pasak A. Mickūno, V. Kavolis stengėsi apčiuopti ir plėtoti, lygindamas tų civilizacijų moralę, religiją, mokslus, literatūrą, bendruomenes. V. Kavolis domėjosi viskuo, gerai suprasdamas, kad nė vienas kuris nors mokslas negali išaiškinti visko apie civilizaciją, antraip tai būtų kultūrinis šovinizmas kitų civilizacijų atžvilgiu. Antai Vakarų pasaulio mokslas gali paaiškinti toli gražu ne visus Indijos ar Kinijos civilizacijų aspektus.

V. Kavolis plačiausias visuomenės struktūras išplėtojo taip, kad be jo išvadų jau nebegali apsieiti kiti civilizacijų tyrinėtojai. V. Kavoliui buvo įdomūs tokie civilizacijų tyrinėjimo klasikai kaip Žoržas Diumezilis (George Dumezil) ir kiti, bet ne todėl, kad jais aklai sektų. Paprastai tie tyrinėtojai vieną civilizaciją nagrinėdavo kaip modelį, aukščiausio išsivystymo pavyzdį, o kitoms civilizacijoms tekdavo antrinis vaidmuo, tarsi joms ligi aukščiausio išsivystymo būtų kažko pristigę. V. Kavoliui nepakako tokio vertinimo, nes kitų civilizacijų žmonių mąstysena taip pat turi savo pagrindus, tokius pat griežtus, kaip ir mūsų civilizacijos pagrindai.

Apie kokius pagrindus kalbama? V. Kavoliui tai struktūros, kurios galėtų tikti ir mūsų mąstysenai išaiškinti. Antai kodėl neleisti induizmui arba daoizmui išaiškinti Vakarų civilizacijos mokslo? Kodėl daoizmas negali išaiškinti mūsų individualizmo, jeigu jis kaip tik ir yra labai radikalaus individualizmo apraiška. Tad gal išties labiau galėtume pasimokyti iš kinų, negu kad juos pamokyti.

V. Kavolis atskleidė, kad bet kuris mokslas toje civilizacijoje nėra atskirtinas nuo kitų tos civilizacijos struktūrų. Štai kad ir Zigmundo Froido (Sigmund Freud) psichinė struktūra Id, Ego ir Superego.

Taigi Z. Froidas aptiko šią psichikos struktūrą, o V. Kavolis įrodė, kad ji įmanoma tik Vakarų civilizacijos modeliuose. Kodėl? Nes visuomenę sudaro trys klasės: darbo klasė, vidurinioji klasė ir vadovaujančioji klasė. Pasak Z. Froido, darbo klasė stengiasi tapti viduriniąja klase (tai labai ryšku ir Lietuvoje: įvairių apklausų metu žmonės paprastai linkę save priskirti būtent viduriniajai klasei, nors dažnai neatitinka tos klasės kriterijų).

Ką pastebime lygindami psichikos struktūrą su visuomenės struktūra? Galima įžvelgti dar bendresnes struktūras, kurios mums padeda išskirti, pavyzdžiui, kad ir Vakarų civilizacijai būdingas savybes, kaip sako A. Mickūnas, netgi tos civilizacijos ‘rėmus’. V. Kavolis siekė ne šiaip tirti vieną ar kitą civilizaciją, o užsibrėžė tikslą rasti pagrindus, kurie objektyviai padėtų apibūdinti kiekvieną civilizaciją. Jis daro išvadą, kad struktūra neįmanoma be energijos. Kiekviena struktūra gali gyventi, išlieka tol, kol yra ją palaikančios energijos ir žlunga, kai nepalaikoma veikla. Štai demokratijos struktūra, kuri tokia svarbi Vakarų civilizacijai: demokratija žlugs, jeigu visuomenė jos nepalaikys veiksmingomis priemonėmis, nuolat nepapildys vis nauja energija.

A. Mickūnas, atsiremdamas į V. Kavolį, pateikė ir sandūrų tarp civilizacijų interpretaciją, kai vienos civilizacijos struktūros kitoms civilizacijoms kelia grėsmę, kaip kad Vakarų sekuliarizmas islamui, mat islamo sakralinė struktūra iš esmės prieštarauja sekuliarizmui. Dviejų nesutaikomų struktūrų susidūrimas, jų nesuderinamumas gali būti civilizacijų karų priežastimi.

Civilizacijų tyrinėjimus išplėtojęs V. Kavolis padeda suvokti, kaip sudėtingos civilizacijos atsiranda, gyvuoja ir veikia, kaip gali būti palaikomos ir kodėl galų gale žlunga. Į V. Kavolio lyginamųjų civilizacijų sistemą kaip dedamoji įeina visų senųjų civilizacijų istorija - senovės kinų, indų, Vakarų civilizacijos. V. Kavolis daug jėgų skyrė tų civilizacijų struktūrų, t. y., jų skirtumų ir panašumų paieškoms. V. Kavoliui buvo svarbu rasti subtilius niuansus, kitų tyrinėtojų nepastebėtus skirtumus ir panašumus.

V. Kavolio 1971-1977 m. vadovauta Tarptautinė lyginamųjų civilizacijų studijų draugija kaip tik ir siekė daug platesnio bei gilesnio įvairių civilizacijų struktūrų lyginimo. Maža lyginti vienos civilizacijos mitus su kitos civilizacijos mitais, religiją su religija ir t. t., nes kartais vienos civilizacijos mitas gali būti suvoktas ne per kitos civilizacijos mitus, o, pavyzdžiui, per kitos tautos psichologiją. Žodžiu, lyginimas yra gana sudėtingas, nes gali ir nebūti tokių lyginimo bei suvokimo atitikmenų. Visai galimas dalykas, kad skirtingų civilizacijų mitams su mitais ar religijai su religija nesutinkant, tas pačias struktūras gali pavykti nagrinėti jas lyginant su visai kitomis ‘negiminiškomis’ struktūromis.

V. Kavolis buvo pasiryžęs sukurti labai subtilią skirtingų civilizacijų lyginimo metodologiją. Galima tik stebėtis grandioziškumu užduoties, kuriai buvo pasišovęs atstovas mažos tautos, Antrojo pasaulinio karo išblaškytos po įvairius pasviečius.

Lieka tik apgailestauti, kad įdomiausioje ir reikšmingiausioje A. Mickūno pranešimo vietoje renginio vedėjai nekantriai ir įsakmiai jau kelintą kartą barbeno į stalą, rodydami į laikrodį: pranešimui skirtos 15 minučių išseko. Gaila, bet kitaip nei konferencijos pirmininkams, ar salėje sėdintiems žilagalviams, daugeliui jaunų konferencijos dalyvių ir svečių svarbiausios V. Kavolio mokslinių tyrinėjimų išvados bei idėjos tikriausiai nėra pabodęs ir kasdien girdimas dalykas. Klausytojai su dideliu dėmesiu klausė A. Mickūno, o jam savo pranešimą teko nutraukti bene įdomiausioje vietoje. Nelabai gelbėjo ir vieno iš pirmininkų atsiprašymas, kad svarbiai temai nėra daugiau laiko.

Tautos ugdytojas

Mažai arba visiškai nieko apie V. Kavolį nežinantis skaitytojas, jeigu toks tabula rasa staiga atsirastų, klausydamasis A. Mickūno ir vartydamas naująją V. Kavolio publicistikos knygą, ko gero, pagalvotų, kad yra du V. Kavoliai. Vienas - gilus filosofas ir sociologas, kalantis į kietą pažinimo gruntą civilizacijų tyrinėjimo ir lyginimo polius, klojantis naujo pažinimo pamatus. Tačiau iš naujosios knygos tekstų į mus žvelgia visai kitas V. Kavolis. Jį tiktų pavadinti mokytoju, gal tam tikra prasme net pamokslininku, bet neįkyriu. Žodžiu, tautos ugdytojas, tiksliau, tos tautos dalies, kuri buvo atsidūrusi egzilyje, nes V. Kavolio mintys, kaip ir kitų išeivijos žmonių, Lietuvoje buvo nepasiekiamos. Panašiai jį yra pavadinęs Kęstutis Skrupskelis, vienoje iš savo recenzijų pasakydamas: anoks jis mokslininkas, jis daugiau moralistas. Tai priminė prof. Egidijus Aleksandravičius, pristatydamas knygą, į kurią subėgo, sutekėjo V. Kavolio praėjusio amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečių straipsniai, surinkti iš įvairių JAV lietuvių laikraščių ir žurnalų.

Nieko nuostabaus, kad pradėjus kalbą apie knygą, pirmiausia žodis buvo suteiktas Ritai Kavolienei. Ir ne tik todėl, kad ji yra V. Kavolio žmona. Mat septintojo dešimtmečio pradžioje kairiosios pakraipos Čikagos lietuvių laikraštis Naujienos pradėjo leisti kultūrinį savaitinį priedą Mūsų žingsniai (ėjo 1954-1967 m.). Redaktorė buvo R. Kavolienė, spausdino ir tokio autoriaus kaip Kavolius (taip pasirašinėdavo) arba Vytauto Kavolio straipsnius.

E. Aleksandravičius R. Kavolienę paprašė praverti prisiminimų langą į mums nepažįstamą V. Kavolį.

R. Kavolienė priminė santariečių įkurtus ratelius, kuriuose jaunimas galėjų pasimokyti rašyti eiles arba bent diskutuoti apie poeziją. Viename iš tokių ratelių, vadovautame poeto Algimanto Mackaus (1932-1964 m.), dalyvavo ir R. Kavolienė, tuo metu dar mergautine pavarde. Užteko dviejų susirinkimų, kad A. Mackus pareikštų klausytojams ir sau nuosprendį: ‘Iš jų poetų nebus, ir aš į tokius ratelius daugiau neateisiu’. Panelei Ritai užsiminus, kad žada važiuoti į Tabor Farmą, kur vyks santariečių susibūrimas, įdomi buvo A. Mackaus reakcija: ‘O, ten yra Kavolis. Labai baisus, tu nevažiuok’.

Nuvažiavo. Prisimena kambaryje susibūrusius menininkus ir literatus. Tarp jų buvo Juozas Girnius (1915-1994 m.) ir Vytautas Kavolis, visi kažką diskutavo. Taip nutiko, kad būtent prie, anot A. Mackaus, ‘baisaus’ V. Kavolio ir buvo lemta sėdėti panelei Ritai. Galimas dalykas, tai buvo lemtinga.

Visi diskutavo ir gėrė vyną, o V. Kavolis buvo nepratęs, jam pasidarė negera. Gydytojas Julius Kaupas (1920-1964 m.), kuris taip pat reiškėsi kaip rašytojas ir literatūros kritikas, nutarė palydėti V. Kavolį į gryną orą. Kartu išėjo ir kartu sėdėjusi panelė Rita. Pavymui išgirdo Juozo Girniaus garsiai išsakytą pranašystę: ‘Čia bus Vytauto Kavolio žmona’. Išsipildė, tad ponia Kavoliene tapusi Rita tvirtina gavusi J. Girniaus, ateitininkų ideologijos filosofo ir propaguotojo tremtyje, palaiminimą.

Žemiškosios žmonos vaidmenyje

Ritos ir Vytauto Kavolių medaus mėnuo tęsėsi dvi savaites, o paskui prasidėjo: Vytautas turėjo susidaręs daugybę planų - kur jam reikia nuvažiuoti, su kuo turi tartis, gludinti politines linijas ir t. t. Tai pas Algimantą Gurecką, tai pas Repečką, Darbininko redaktorių, tai dar ką nors, bet maža to. Didelis autoritetas V. Kavoliui buvo Vydūnas, apie kurį daug pasakodavo žmonai Ritai. Ši labai greitai pasijuto esanti tik žemiškoji V. Kavolio žmona, o dangiškoji buvo Santara ir visi su ja susiję reikalai. Kad ir toks iškalbingas jųdviejų gyvenimo faktas, prisimintas R. Kavolienės.

Moteris pateko į automobilio avariją, atsidūrė ligoninėje. Ko gero, kitas vyras, mąsto R. Kavolienė, būtų likęs prie savo žmonos, bet ne Vytautas. Mat tuo metu vyko Santaros suvažiavimas, jis negalėjo likti prie žemiškosios žmonos slaugytoju, kai šaukė, į tolius kvietė dvasinė žmona - Santara. Žemiškoji žmona buvo gyva, gydytojas žadėjo pastatyti ją ant kojų, tai negi dėl to galima žlugdyti suvažiavimą? Štai tada R. Kavolienė tvirtina supratusi, kiek daug jos vyrui reiškė Santara. Ir vėliau jai visą gyvenimą teko tenkintis žemiškosios žmonos vaidmeniu profesoriaus V. Kavolio gyvenime.

Kaip vertina paskutinę V. Kavolio knygą Nepriklausomųjų kelias? Tvirtina daugelio V. Kavolio jaunystės straipsnių neskaičiusi ir tik dabar galinti paskaityti knygoje. Vis dėlto jaučiasi šiek tiek prisidėjusi ir prie šios knygos. Mat tvarkydamasi namuose visai netikėtai radusi V. Kavolio straipsnių iš laikraščių ir žurnalų iškarpas. Pasirodo, V. Kavolio mama ir patėvis Racevičius iškirpdavo jo ankstyvuosius straipsnius, užrašydavo, iš kokio laikraščio. Susidarė tam tikras tų straipsnių rinkinukas. Kai knygos Nepriklausomųjų kelias viena iš sudarytojų dr. Daiva Dapkutė kreipėsi į R. Kavolienę, teiraudamasi, ar nėra dar kokių nors sudarytojams nežinomų V. Kavolio straipsnių, R. Kavolienė pasiūlė tuos rastuosius. Ar tie jaunystės straipsniai pačiam profesoriui šiandien būtų priimtini į knygą - tai kitas klausimas, kurį spręsti R. Kavolienė paliko knygos sudarytojams.

Visai kitoks Kavolis

Kaip prisipažino kitas knygos sudarytojas E. Aleksandravičius, jam buvo gana netikėta atrasti V. Kavolį kaip publicistą, nedidelių straipsnelių meistrą. Ta proga prisiminė ir vieną gana asmenišką istoriją. V. Kavolis paskatino E. Aleksandravičių surengti seminarą, skirtą intelektualiajai egzilio istorijai. Teko naršyti po įvairių straipsnių iškarpas. Kaip tik A. Mickūnas ištraukė pageltusį Naujienų priedo Mūsų žingsniai numerį, siūlydamas perskaityti E. Aleksandravičiui.

V. Kavolis rašė apie naujuosius lietuvių studentus - esą jiems rūpi tik nauji sportiniai automobiliai, geri gėrimai ir gražios panos, jie visai nusisukę nuo viešųjų lietuvybės reikalų. Norėdami ‘patenkinti savo pačių nepasitenkinimą’ skaito tik Alberą Kamiu, o apie Žemaitę su ta publika kalbos geriau nė nepradėti.

Skausmingas V. Kavolio straipsnis E. Aleksandravičiui buvo labai netikėtas, nes jis prisipažįsta, kad apie Santarą-Šviesą, taigi ir apie V. Kavolį buvo susidaręs kiek kitokią nuomonę. Sprendė daugiausia iš solidžios Valdo Adamkaus redaguotos knygos Santarai-Šviesai - 25. Knygoje buvo teigiamas labai aiškus principas, kurio laikėsi šios federacijos nariai: santariečiai kitų neauklėja, neugdo, nes pirmiausia rūpinasi savo pačių tobulinimu. Vadinasi, santariečiams svetimas pamokslavimas, moralizavimas.

Atsiradus daugiau to meto V. Kavolio straipsnių, staiga pradėjo vertis visai kitas V. Kavolis - išryškėjo Viskonsino (Madisone) ir Harvardo universitetuose studijavusio jauno vyro pažiūros ir visuomeninės nuostatos. Tuo metu lietuviai turėjo progos ne tik perskaityti žymiausių sociologų knygas, bet ir susitikti, paskaitose klausytis ryškiausių tuometinės Amerikos sociologijos kūrėjų. E. Aleksandravičius pažymi, kad kaip tik naujausias sociologijos mokslo idėjas V. Kavolis pritaikė, reflektuodamas lietuviškąją tikrovę. Štai iš kur tas aukštas lygmuo, Vakarų pasaulio mokslinės ir intelektinės minties dvelksmas jauno kelių Amerikos universitetų aplinkos lietuvio publicistiniuose straipsniuose.

Buvo akivaizdu, kad V. Kavolio straipsnių gali būti išbarstyta įvairiausioje to meto lietuvių spaudoje, mažai ar net visiškai netyrinėtoje, dūlančioje gal kur visai atsitiktinėse vietose. Štai kodėl tų straipsnių paieškos ir knygos rengimas užsitęsė net keletą metų, nes tai ne rankraštinis palikimas, o publicistika iš laikraščių.

Viena ryškiausių dabartinės lietuvių liberaliosios išeivijos srovės tyrinėtoja istorikė Daiva Dapkutė pripažino, kad knygos idėją įgyvendinti buvo išties sudėtinga. Lietuvoje ligi šiol nėra nė vieno viso Naujienų komplekto. Todėl knygos sudarytojai dėkingi Klaipėdos universiteto Dr. K. Pemkaus bibliotekos archyvo darbuotojams, padėjusiems surinkti V. Kavolio straipsnius. Padėkos nusipelno ir Sigita Ramanauskienė, kuri ieškojo tų straipsnių ir juos kopijavo. Kai kurie straipsniai, esantys knygoje, buvo atsiųsti mūsų tautiečių iš JAV.

Žinoma, į knygą įdėti ne visi V. Kavolio straipsniai - kai kurių atsisakyta dėl kartojimosi, po ilgų svarstymų atsisakyta ir diskusinių straipsnių, nes tada būtų reikėję spausdinti ir kitos diskutuojančios šalies nuomonę.

Pati knyga privertė rašyti recenziją atsakingai

Knyga dar nebuvo pasirodžiusi, o laikraštyje Akiračiai jau pasirodė Andriaus Navicko straipsnis Keliaujant nepriklausomųjų takais. Autorius buvo paprašytas parašyti recenziją, kai knygos maketas buvo atiduodamas spausdinti. Toks buvo knygos sudarytojų ir Akiračio leidėjų sumanymas.

A. Navickas prisipažino įklimpęs kaip reikiant. Tikėjosi perskaityti vieną kitą nedidelės knygelės puslapį, užbaigti paskutiniuoju ir brūkštelėti - sakė taip dažną recenziją rašąs. Tačiau pradėjęs skaityti pirmą puslapį, panoro antro ir trečio, o baigėsi tuo, kad perskaitė visą storą knygą. Nukentėjo tuo pačiu metu rašoma disertacija. Bet gal išties kartais geras straipsnis vertas bent dalies kai kurių disertacijų.

A. Navickas tvirtina V. Kavolį skaitęs ne kaip 50 metų senumo intelektinės kūrybos raštus, bet kaip labai šiuolaikiškus tekstus, tarytumei autorius, stovėdamas čia ir dabar, dėstytų labai aktualius dalykus. Ir vis dėlto daug kas gyvenime keičiasi. Vakarų žmogus, kaip, matyt, ir bet kuris kitas ano meto žmogus, tikėjo tuo, ką sako. Tai mūsų laikais, teigia A. Navickas, žmogus nustojo sakyti, ką galvoja ir tikėti tuo, ką sako. Tad paprastas žmogaus dorumas šiandien įgijo visai kitą prasmę.

A. Navickas pastebi labai gilią V. Kavolio savicenzūrą (juk apie gražias merginas Santaros-Šviesos suvažiavimuose jis nerašo). Išties skaitydamas V. Kavolį, retas kuris ir mūsų dienomis nepanorėtų stoti į Santarą-Šviesą, nes su jos skelbiamais idealais ir siekiais sunku nesutikti. Vertindamas iš kataliko pozicijų liberalųjį V. Kavolį, A. Navickas prisipažįsta, kad jam autorius labiau patinka, negu kelia norą ginčytis ar priešintis. Galima apgailestauti tik dėl to, kad dabartiniai Lietuvos liberalūs politikai toli gražu nepakyla iki V. Kavolio lygio nei minties gilumu, nei moraliniais principais. Tarsi pats tas liberalizmas būtų per tą pusšimtį metų pakitęs, netekęs kai kurių savo svarbiausių dimensijų. Tikriausiai nebūtų nieko nuostabaus, jeigu išgirstume, kad šiandienės Lietuvos liberalai neskaito V. Kavolio, gal nelabai nė žino. Jiems jis neaktualus. Jeigu tai teisybė, o ne vien recenzijų maestro išvada, tai būtų labai nyku.

Bus daugiau