Kol plytelių dėstytojas vertinamas labiau už dėstytoją (5)
Kiek tai neprieštarauja esamiems įstatymams? Jeigu mokslininkų draugijos ir asociacijos padėtų ministerijai vykdyti numatytą mokslo ir studijų politiką, būtų ministerijos pagalbininkės, tai lengviau būtų kalbėti ir apie finansinę paramą. Būkime realistai: jokia ministerija nefinansuos darinių, kurie šiaušiasi prieš jos vykdomą politiką. Jūs galite užtikrinti, kad Mokslininkų sąjunga bus ministerijos pagalbininkė jos veikloje?
Klausimą formuluojate kaip prisitaikėlis prie įsigalėjusių politinių biurokratinių tradicijų. Mano nuomone, jų reikia atsisakyti ir politiką formuoti pagal socialinės partnerystės principą. Šiuo požiūriu Lietuvos mokslininkų sąjunga, kaip ir kitos mokslininkų organizacijos, turi būti traktuojama ne kaip Švietimo ir mokslo ministerijos pagalbininkė, politinio biurokratinio mechanizmo prielipas, o kaip partnerė. Nemanau, kad tokiu atveju valstybė negali finansuoti bent tam tikrų tokių organizacijų veiklos funkcijų. Jei nėra tam reikalingos teisinės bazės, ją galima, net reikia sukurti. Juk ir dabar Žemės ūkio rūmų, jungiančių daugumą šios sferos organizacijų, veikla finansuojama valstybės pinigais.
Esame apskaičiavę, kad normaliai Mokslininkų sąjungos veiklai užtikrinti per metus reikėtų apie 180 tūkst. litų. Nemanau, kad valstybei tai nepakeliama našta. Nors pinigų reikėtų ir mokslo draugijoms. Dabar gi ne viena iš tokių draugijų dėl pinigų trūkumo net negali palaikyti normalių ryšių su atitinkamomis tarptautinėmis ir kitų šalių organizacijomis. Nuolat kyla problemų netgi susimokėti nario mokestį tarptautinėse organizacijose, dalyvauti tarptautinių organizacijų rengiamuose renginiuose.
Per nacionalines mokslo draugijas galėtų būti finansuojama ir atitinkamų mokslo krypčių ar šakų mokslinių žurnalų, reprezentuojančių svarbiausius nacionalinius tos krypties ar šakos mokslo laimėjimus, leidyba. Juk taip esti daugelyje šalių. Nacionalinėse mokslo draugijose pirmiausia turėtų būti svarstomi ir atitinkamos krypties ar šakos mokslo bei studijų plėtros klausimai, nustatomi tos srities mokslingumo kriterijai. Apskritai tai lyg pirmasis mokslo organizacijos nacionaliniu mastu aukštas. Nesirūpinant jo tvirtumu, negalima tikėtis gerų rezultatų.
O kaip yra šiuo metu?
Iki šiol mokslo ir studijų politikos formavimo organizacinį rūmą, jei taip galima sakyti, statėme ne nuo pamatų, apačios, o nuo viršaus. Tad ir įgijo jis skylėtą biurokratinį pavidalą. Kitaip tariant, turime tokį mokslo ir studijų politikos formavimo bei valdymo mechanizmą, kuris demokratijos, rinkos ekonomikos ir atviros visuomenės sąlygomis neleidžia racionaliai ir veiksmingai valdyti sistemos.
Kad reforma nevirstų sistemos modifikacija Apie būsimąją mokslo ir studijų reformą pirmiausia išgirdome iš diskusijų Prezidentūroje, Seime, Švietimo ir mokslo ministerijoje, pagaliau iš įvairių interesų grupių diskusijų. Pasirašytas politinių partijų, pritariančių reformai, dokumentas. Koks tolesnis reformos vyksmas?
Iš to, ką jau aptarėme, turbūt aišku, kad visavertei struktūrinei sistemos reformai esame dar nepribrendę, pirmiausia intelektualiniu kultūriniu (politinės kultūros) požiūriu. Tad tai, ką vadiname reforma, veikiausiai bus eilinė sistemos modifikacija siekiant užkišti didžiausias jos skyles, pakeisti ar paremontuoti pavienius mechanizmus. Bet viliuosi, kad pradėdami šį darbą, suvoksime daugiau. Juk darbą nudirbti gali tik dirbantis... O kas plėtosis politine biurokratine vaga, pamatysime. Svarbu, kad akademinė bendruomenė nelauktų išsižiojusi valdžios sprendimų, o pati įsitrauktų į reformos klausimų svarstymą, nebūtų politiškai pasyvi.
Studentų įmokų už mokslą klausimo sprendimas kol kas atidėtas. Kaip numatomas įmokas susieti su studijų kokybe? Jūs galite susieti? Labai abejotinas ryšys.
Apskritai studijų kokybės klausimas viešojoje erdvėje per daug mistifikuojamas ir politizuojamas, nesuvokiama jo esmė. Jis negali būti išspręstas, pavyzdžiui, įvedant didesnę biurokratinę studijų proceso kontrolę, nes jo šaknys slypi netinkamoje mokslo ir studijų sistemos struktūroje. Taigi ir išspręstas gali būti tik per struktūrinę sistemos, kurios dalis yra ir šios sferos politikos formavimo bei valdymo mechanizmai, reformą. Mokestis už mokslą nepagerins studijų kokybės. Bet, jei kas mano, kad reformą galima atlikti be pinigų, kad pirma – svarbukokybė, o paskui pinigai, tai tokios kalbos – arba nesusipratimas ir nuostabus naivumas, arba demagogija.
Nuostabus idealizmo pasireiškimas: iš kur ta kokybė atsiras? Iš Šventos Dvasios?
Tai, kas dabar vadinama studijų kaina ir kaštais, laisvos visuomenės ir rinkos ekonomikos požiūriu tėra įteisintas valstybės biurokratinis voliuntarizmas. Jis įmanomas, nes akademinė bendruomenė su tuo, kad ir burbėdama, taikstosi, nesugeba būti laisva, organizuotis, kad sutelktomis pastangomis galėtų kovoti dėl savo teisių ir teisingo atlyginimo. Tad ir atsitiko absurdiškas dalykas, kai plytelių dėstytojas gauna penkis kartus didesnį negu universitetų dėstytojas atlyginimą... O rimtais veidais kalbame apie žinių ekonomiką ir visuomenę...
Manau, mūsų pokalbis teikia peno pasvarstymams, kodėl yra taip, kaip yra, kodėl, ką ir kaip mėginama keisti, ir kas iš viso to gali išeiti. O po svarstymu juk turėtų padidėti ratas žmonių, suvokiančių, ką reikia daryti, kad judėtume pirmyn, o ne tryptume ar stovėtume vietoje. Tikėkimės, kad taip padidės ir ratas tų, kurie ims atitinkamai veikti. Jei taip, tai mūsų pokalbis nebus tik laiko gaišimas.
Šia išmintinga nata ir užbaikime pokalbį, kuris tikriausiai sukels įvairių minčių, gal ir prieštaravimų. „Mokslo Lietuvos“ puslapiai atviri visiems, kurie nori ir turi ką pasakyti. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
Aukštojo mokslo reformos reikalai jaudina net Trakų pilies renginyje dalyvaujančius įvairių mokslų atstovus: Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėją doc. Antaną Kulakauską, etnologą prof. Libertą Klimką, Vilniaus pedagoginio universiteto Menų fakulteto dekaną prof. Vaidą Matonį ir Sporto ir sveikatos fakulteto dekaną doc. Audronių Vilką
