Lietuvos ekonomika: europietiškos ar amerikietiškos vertybės?
Lietuvos ekonomika: europietiškos ar amerikietiškos vertybės?
Jau metus Lietuvos politikai, mokslininkai ir studentai naudojasi Mykolo Romerio universiteto ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros profesorės Onos Gražinos Rakauskienės monografija Valstybės ekonominė politika, kurioje analizuojama mūsų valstybės fiskalinė, užsienio prekybos ir socialinė politika.
Tai didelės apimties, daug intelektinių pastangų ir darbo pareikalavusi knyga, kurioje galima rasti ne tik daugelio aktualių šiandienos ekonominių problemų analizę, bet ir sprendimų būdus. Šis leidinys sulaukė didelio susidomėjimo ir palankių specialistų vertinimų.
Monografijoje analizuojama 1991–2004 m. Lietuvos ekonominė politika. Tai sudėtingų politinių ir ekonominių procesų mokslinis tyrimas, kuriame vertinami ekonomikos pokyčiai labai svarbiu laikotarpiu – nuo pirmųjų atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės metų iki Lietuvos tapimo visateise Europos Sąjungos nare.
Imtis tokių aktualių procesų analizės reikia didelės drąsos ir atsakomybės. Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto mokslininkai įsitikinę, jog prof. O. G. Rakauskienei šių savybių niekada ir nestigo.
Šį rugsėjį Mykolo Romerio universiteto senatas už Lietuvos ekonominės politikos mokslo plėtojimą, indėlį į Lietuvos ekonominės politikos mokslinę analizę, mokslinių tyrimų įtaką ekonomikos mokslo raidai Lietuvoje ir užsienyje prof. habil. dr. Onos Gražinos Rakauskienės mokslo darbų ciklą Lietuvos valstybės ekonominė politika pristatė Lietuvos mokslo premijų konkursui.
Nuo pasididžiavimo iki nusivylimo – vienas žingsnis Valentina Daunoraitė. Kas lemia monografijos aktualumą? Prof. Ona Gražina Rakauskienė. Laikotarpį nuo 1991 m. Lietuvoje galima vadinti transformacijos, sudėtingų ir nevienareikšmių ekonomikos procesų laikotarpiu. Kol kas šių reikšmingų pokyčių rezultatai vis dar nepakankamai apmastyti, o juo labiau – išanalizuoti. Į sudėtingus procesus neretai žvelgiama neprofesionaliai, politizuotai ir paviršutiniškai. Stinga rimtesnės ir gilesnės ekonominių procesų, problemų analizės, profesionalių diskusijų apie socialinius ekonominius reiškinius, pasigendama dalykiško ir objektyvaus vertinimo, taip pat alternatyvaus požiūrio. Ypač to reikia studentams, valdininkams, politikams, numatantiems tolesnius valstybės žingsnius.
Dar viena paskata parengti šią monografiją – tai pastaraisiais metais labai padidėjusi jaunimo ir suaugusių žmonių motyvacija mokytis, šviestis, atnaujinti žinias. Tai jaučiu kasdien susitikdama su studentais ir tęstinių studijų klausytojais. Džiaugiuosi, kad Mykolo Romerio universitetas atviras žinių siekiantiems žmonėms. Rinkos reformų pradžioje daugelis „metėsi“ į tarptautinį verslą, rinkotyrą, vadybą, firmos verslo planavimą. Ši padėtis atsispindėjo ir ekonominėje literatūroje. Dabar vis daugiau žmonių domisi ir studijuoja viešąjį administravimą, valstybės valdymą, viešojo sektoriaus ekonomiką. Akivaizdus nacionalinės ekonominės literatūros stygius valstybės ekonominės politikos klausimais taip pat buvo svarbi paskata atsidėti monografijos rašymui.
V. Daunoraitė. Dar prieš porą metų buvo didžiuojamasi Lietuvos makroekonomikos laimėjimais: sparčiausiu ekonomikos augimu Europos Sąjungoje, rodikliais, tenkinančiais Mastrichto kriterijus, pretenduojama netgi į „Baltijos tigro“ titulą. Šiandien „Baltijos tigras“, anot žiniasklaidos, virto darbiniu arkliu, o politikai, ekonomistai ir bankų analitikai vienu balsu kalba apie ekonomikos „perkaitimą“, gąsdina infliacija, išaugusiomis ir dar augsiančiomis energijos kainomis, Lietuvos ekonomikos krize... Neįmanoma nepastebėti ir vis didėjančios socialinės atskirties tarp miesto ir kaimo, tarp turtingiausių ir skurdžiausių gyventojų sluoksnių, nemažėjančios jaunimo emigracijos, nusivylimo naujaisiais pokyčiais, politinio ir teisinio nihilizmo... Kas vyksta? Kokios viso to priežastys? Prof. O. G. Rakauskienė. Į tokią padėtį žvelgiu ramiai. Manau, kad nereikia pervertinti tos grėsmės. Ekonomikos augimo tempai nėra labai dideli, be to, jie šiek tiek gęsta. Nesakyčiau, kad turėtume šaukti SOS!
Sakoma, kad mūsų šalyje infliacija – 8 proc. Į tai irgi žvelgiu ramiai. Darbo užmokestis per 2006 m. ūgtelėjo 15 proc. Bet turint galvoje infliaciją, jis auga ne taip jau ir daug. Šiokia tokia infliacija nėra blogas rodiklis. Kai šalies ekonomika turi dar sparčiai didėti, kad pasivytų gerai išsivysčiusias šalis, didėja ir infliacija. Būna ir didesnė infliacija, o šalys auga ir gerai plėtojasi. Kiek žinau, Vengrijoje ir Slovėnijoje prieš įstojant į ES buvo kur kas didesnė infliacija negu Lietuvoje.
Pagrindinių tendencijų analizė rodo, kad Lietuva yra pasiekusi neblogų makroekonomikos rezultatų, tačiau problema ta, jog struktūriniu lygiu ekonomika nesubalansuota. Per metus patyrėme neigiamų permainų dėl to, kad įspūdingai augant BVP, esant stipriam litui ir mažai infliacijai, priimtinam biudžeto deficitui ir mažėjančiai valstybės skolai, buvo gana didelis nedarbo lygis, menkai didėjo darbo užmokestis, gyventojų pajamos ir vartojimas, netolygiai vyko rajonų plėtra, ekstensyviai vystėsi smulkusis ir vidutinis verslas. Būtent tokia politika neužtikrino ekonomikos procesų tvarumo bei neigiamai paveikė pastarųjų metų makroekonominės plėtros rodiklius.
Bėda ta, kad Lietuvoje stokojama aiškios pozicijos, kokiu keliu eina šalies ekonomika. Vienu ir tuo pačiu metu stengiamasi eiti dviem priešingomis kryptimis. Strateginiuose dokumentuose deklaruodami Lietuvos kaip ES narės europinės gerovės modelio siekimą, faktiškai įgyvendiname amerikietiškąjį monetarinį modelį, atitolinantį Lietuvą nuo bendrųjų ES tikslų.
Prioritetas – makroekonomika? V. Daunoraitė. Kokiais pagrindiniais dalykais turėtų būti grindžiamas ekonomikos augimas, kad Lietuva galėtų įgyvendinti savo siekį per 10 metų pasiekti tokį BVP vidurkį vienam gyventojui kaip ES? Prof. O. G. Rakauskienė. Lietuvos ekonominė politika nėra socialiai orientuota. Per visą rinkos reformų laikotarpį socialiniams reikalams buvo skiriama ne itin daug dėmesio. Prioritetiniais laikomi makroekonomikos uždaviniai – subalansuoti valstybės finansus ir pažaboti infliaciją.
Tie rodikliai, kurie apibūdina žmogiškųjų išteklių plėtrą (t. y. gyventojų pragyvenimo lygis, darbas, pajamos ir vartojimas; regioninė politika, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra, skirtingos vyrų ir moterų ekonominės galimybės), laikomi tarsi antraeiliais, jiems nėra būdinga tokia dinamiška plėtra kaip makroekonomikos indikatoriams. Negana to, minėtos sritys atsilieka ir vystosi ekstensyviai, o tai mūsų šalies nepriartina prie europinės gerovės modelio.
Įvairių tyrimų duomenimis, vidurinioji klasė Lietuvoje sudaro 11–16 proc. (išsivysčiusiose rinkos šalyse – 60–80 proc.).
Susidariusios socialinės ir ekonominės sąlygos neskatina viduriniosios klasės formavimosi, nes Lietuvos ekonominė politika orientuota pirmiausia į stambaus, o ne į smulkaus ir vidutinio verslo interesus, Lietuvoje palyginti didelė gyventojų pajamų diferenciacija. Be to, išsilavinimas ir profesionalumas Lietuvoje nėra karjeros svertai, jie neužtikrina aukšto materialinio ir socialinio statuso.
Lietuvoje klaidingai manoma, kad iš pradžių reikia pasiekti spartų ekonomikos augimą, stabilumą ir tik po to stengtis kelti žmonių gyvenimo gerovę, spręsti socialinės politikos problemas. Iš tikrųjų socialiniai procesai neatskiriami nuo ekonominių pokyčių, jie veikia vienas kitą.
Nesu tos nuomonės, kad geri makroekonominiai rodikliai rodo gerą šalies ekonomikos būklę. Makroekonomikos rodikliai gali būti labai subalansuoti ir geri, o šalies ekonominio išsivystymo lygis – labai žemas. Ekonomikos augimas visada turi būti grindžiamas struktūrine politika, vadinasi, ūkio šakų, atskirų ūkio sektorių augimu.
Labai gerai, kad mūsų šalis sparčiai vejasi vidutinius ES rodiklius, tačiau dabar visi šaukia, kad per daug vartojame, per daug statomės, bet juk tai gerai. Džiugu matyti, kaip keičiasi, brenda iš skurdo Lietuvos kaimas, gražėja, tvarkosi miestai ir maži miesteliai. Tai puiku.
Sakyčiau, kad nėra reikalo šaukti apie ekonomikos perkaitimą. Tačiau taip sakydama būsiu balta varna, nes mūsų monetaristai, bankininkai, kurie į ekonomiką žvelgia per pinigų prizmę, pasiklauso, ką sako Tarptautinis valiutos fondas ir kalba tą patį.
Visa Europa į ekonomiką žvelgia per žmogiškųjų išteklių prizmę – per visiško užimtumo, gyvenimo gerovės rodiklius. Jeigu mes žvelgtume iš Europinės gerovės modelio pozicijų, kuris vyrauja praktiškai visose Europos šalyse, nepervertintume infliacijos grėsmės.
