MOKSLASplius.lt

Lietuvos ekonomika: europietiškos ar amerikietiškos vertybės?


Apie socialiai orientuotą biudžetą ir... godumą

V. Daunoraitė. Dabar visa žiniasklaida kupina solidžių analitikų tvirtinimų: kai smogs šilumos ir elektros kainos, teks apriboti vidaus vartojimą. Tai pirmiausia reikštų smūgį vidaus paslaugų teikėjams, nes žmonėms jų paslaugos taps neprieinamos. Teigiama, kad įmonės, planuodamos biudžetą ateinantiems metams, turėtų numatyti, kaip atnaujinti technologijas, atleidžiant vienus darbuotojus likusiems didinti atlyginimus. Vadinasi, vėl padaugės bedarbių... Kiek pagrįsti tokie svarstymai?

Prof. O. G. Rakauskienė. Tai ne dėl ekonomikos „perkaitimo“. Pirmiausia tai natūrali globalizacijos problema, susijusi su informacinės visuomenės plėtote. Ši žinių ekonomikos problema seniai žinoma Europoje. Buvusi Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher teigė, kad žinių ekonomikoje pakanka 15 proc. išsilavinusių, profesionalių darbuotojų, kad būtų galima aprūpinti pasaulio ir atskirų šalių BVP augimą. Europoje gyvuoja nuostata, kad tai santykio 20 ir 80 proc. problema. Tai reiškia, kad 20 proc. gerai išsivysčiusių šalių gali aprūpinti pakankamą pasaulio ekonomikos augimą. O likusios menkai išsivysčiusios gali tuo saikingai naudotis. Tą problemą gvildena visas pasaulis, ji ateina ir iki mūsų. Dabar ir mes pajuntame, kad žemos kvalifikacijos žmogus nereikalingas. Kitas dalykas, kad Lietuvoje ir aukštos kvalifikacijos žmogus nėra labai reikalingas, išsilavinimas ir profesionalumas dar netapo profesinės karjeros svertais Lietuvoje.


V. Daunoraitė. Lietuvoje, kaip ir Europoje, daugiau kaip 60 proc. BVP sukuriama paslaugų sektoriuje. Gal ir mes tai pradedame jausti. Ar tokiu atveju žaliavų ir energijos brangimas gali menkiau paveikti ekonomikos augimą?

Prof. O. G. Rakauskienė. Žaliavų ir energijos brangimas visada turi labai didelę, net lemiamą įtaką. Kai tik brangsta žaliavos, benzinas, elektra, brangsta ir visos vartojimo prekės. Tačiau yra svarbu priežastys, kodėl brangsta benzinas, nekilnojamasis turtas. Nors kai kurie analitikai teigia, jog nekilnojamojo turto kainų „burbulas“ sprogs, tačiau taip nebūna, kad kainos labai sumažėtų. Paprastai jos patiria tik nežymius svyravimus, nes bendra pasaulio tendencija – tik aukštyn. Reikėtų žiūrėti, kokios tos tikrosios infliacijos priežastys.


V. Daunoraitė. Kokią įtaką ekonomikos raidai ar bent jau dabartinei situacijai turi Lietuvos verslininkų, monopolininkų nuolatinis noras gauti labai didelį pelną? Kokio lygio pelnas yra užsienio šalyse?

Prof. O. G. Rakauskienė. Manau, kad monopolininkai, pasinaudodami normalia infliacija, dar labiau kelia šilumos, energijos kainas, maisto produktų kainas – t. y. įsuka infliacijos spyruoklę. Nors 8 proc. infliacija sparčiai augančiai ekonomikai nėra jau tokia didelė, tačiau mūsų monopolijoms, stambioms įmonėms tai labai tinkamas momentas kelti kainas. Niekur negaunama tokių pelnų kaip Lietuvoje, kur siekiama metų metais juos išlaikyti. Tokia verslo monopolijų ir politikų sąjunga ir įsuka infliacijos ratą. Verslo, interesų grupių įtaka valdžios struktūroms tokia, kad apie tai niekas net nemėgina diskutuoti, aiškintis ir analizuoti priežasčių, nekalbama apie realią padėtį. Žmonės turi teisę į įvairius požiūrius ir galimybę juos išreikšti. Ekonomistų yra, tačiau diktuoja ir priima sprendimus ne jie, jų vietą užima politikai, žurnalistai, matematikai, fizikai, politologai. Visi pučia į vieną dūdą, nėra jokių alternatyvinių požiūrių ir diskusijų.


Ekonominiai sprendimai, nepagrįsti moksliniais tyrimais, neretai esti nelabai korektiški, nekompetentingi. Problema ta, kad politikams kartais trūksta profesionalumo. Kadangi ne visada tariamasi su mokslininkais, o jei ir tariamasi, ne visada atsižvelgiama į jų pastabas, nenumatomi priimamų įstatymų ekonominiai ir socialiniai padariniai, pageidaujami dalykai mėginami pateikti kaip realūs. Dėl to kyla nelauktų problemų.


Vertybės: europietiškos ar amerikietiškos?

V. Daunoraitė. Ką reiškia socialiai orientuota ekonomika? Ar ji integruoja savyje ir verslininkų socialinę atsakomybę?

Prof. O. G. Rakauskienė. Sėkmingai besiplėtojantis verslas yra mūsų ekonomikos augimo pagrindas. Tačiau nesusiformavus viduriniajam socialiniam sluoksniui, didelei visuomenės daliai gyvenant skurdžiai, verslas taip pat patiria nuostolių. Juk dėl ribotų profesinės karjeros galimybių, menkų atlyginimų, nepagarbos mokslininkui, profesionalui, iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono darbingo amžiaus žmonių ir kai kuriose srityse jau trūksta darbuotojų.


Stambusis verslas Europos Sąjungoje prisiima dalį atsakomybės už socialinių problemų sprendimą: rūpinasi geresnėmis darbo sąlygomis, darbo jėgos atkūrimu, žmogiškųjų išteklių kokybe. Čia, manau, Lietuvoje žengtas pirmas labai svarbus žingsnis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas prof. Bronislovas Lubys pakvietė pramonininkus prisidėti prie socialinių problemų sprendimo apmokant darbuotojams tam tikras socialines paslaugas, padedant besimokantiems, keliantiems kvalifikaciją, besirūpinantiems sveikatos stiprinimu žmonėms.

Socialinės gerovės valstybėse, kurių pavyzdžiu mes norėtume sekti, seniai rūpinamasi jaunimo, vyresnio amžiaus žmonių, moterų ir kitų socialiai pažeidžiamų grupių padėtimi. Manyčiau, kad Lietuva būdama ES narė turėtų puoselėti europinę vertybių sistemą, kurios pagrindas – žmogus.

Vadinasi, verslininkai turi jausti socialinę atsakomybę. Visuose Europos dokumentuose teigiama, kad socialinė verslo atsakomybė didina verslo konkurencingumą. Juk kuo mažiau šalyje neturtingų, tuo geriau plėtojasi ir verslas. Kad ateityje būtų geriau, reikia dabar investuoti pinigus. Taigi būtina suvokti, jog strateginis, toliaregiškas mąstymas susijęs su socialinių aspektų suvokimu.


V. Daunoraitė. Lietuvoje kol kas tebevyrauja požiūris, kad valstybė neturi dalyvauti rinkos ekonomikoje, kad ji tik trukdo ekonomikos plėtrai. Valstybė tarsi lieka „išmesta“ iš ekonomikos lauko. O iš esmės jai tenka tik socialinių problemų sprendėjo arba „gaisrų gesintojo“ vaidmuo...

Prof. O. G. Rakauskienė. Tai iškreiptas, sakyčiau, primityvus požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje. Iš tiesų mūsų valstybė pastaruoju laikotarpiu buvo tarsi nustumta nuo arenos, dėl jos dalyvavimo ekonomikoje vis dar abejojama. Šiuolaikinėje pasaulio ir ES šalių ekonomikoje valstybės dalyvavimas joje kaip tik didėja, nes formuojantis informacinei, žinių visuomenei auga švietimo, sveikatos apsaugos, intelektinio kapitalo kaip žmogiškų išteklių kokybės dimensijų reikšmė, taip pat stiprėja valstybės saugumo ir strateginės funkcijos. Įtvirtinus svarbiausius funkcionuojančios rinkos ekonomikos elementus šalyje mums būtina aiškiau suvokti valstybės vaidmenį, jos funkcijas, svarbiausius tikslus ir jų įgyvendinimo svertus ekonomikoje. Valstybei visada turi rūpėti ekonomika. Jeigu Lietuva siekia sumažinti atsilikimą nuo pirmaujančių ES valstybių, jos vyriausybė turi būti labai aktyvi ir nevengianti drąsių sprendimų.


V. Daunoraitė. Ar mūsų valstybėje yra subalansuoto plėtros strategija? Dėl kokių priežasčių nemokame strategiškai mąstyti? Gal renkamės ne tuos prioritetus?

Prof. O. G. Rakauskienė. Geras klausimas. Tai mūsų silpnybė. Trūksta toliaregiškų, į ateitį orientuotų sprendimų. Mes mąstom, kaip dabar išgyventi. Visos šalys, kurios iš atsilikusių tapo lyderėmis, pirmiausia daug dėmesio ir finansų skyrė aukštajam mokslui, investicijoms į technologijas bei inovacijas.


O Lietuvoje vis dar teigiama, kad jeigu ateinančiais metais ir vėl bus socialiai orientuotas biudžetas, tai Lietuvos ekonomiką ištiks krizė... Bet juk Skandinavijos šalys tokiu keliu ir išėjo iš atsilikimo. Ir dabar, nors tose šalyse didžiausi mokesčiai, jų žmonės džiaugiasi, kad gyvena socialinės gerovės valstybėse. Vadinasi, toks kelias jiems priimtinas. Manau, kad jis priimtinas ir mums, bet kuriuo atveju labiau negu amerikietiškasis.

Tik mes neįpratę plačiai mąstyti, nesiorientuojame į perspektyvą. Kai ekonomika ilgą laiką buvo žemo lygio, skurdas neleido mąstyti strategiškai, įpratome, kad nuolat tenka galvoti apie išgyvenimą. Bet jeigu pasirinkome europietiškąjį kelią, laikas keistis.

Kitas dalykas, kaip jau minėjau, kad būdami europiečiai, orientuojamės į amerikietiškąsias vertybes, tarp kurių pirmiausia – vartojimas. Vaikai auga „akropolyje“, kultūra tapatinama su „akropoliu“. Gerai, kad žmonės vartoja, tačiau blogai, kad į svetimą kičą jie iškeičia savąsias kultūros vertybes. Jaunoji karta auga puoselėdama nuostatą, kad gerai tai, kas parduodama. Nėra prestižas būti kultūringu, išsilavinusiu, dvasiškai turtingu žmogumi.

Neseniai teko analizuoti Vilmorus kartu su ES atliktą tyrimą. Sociologai domėjosi, kokios vertybės atitinka europiečio verslo sėkmės formulę ir kokios – lietuvio.

Paaiškėjo paradoksali situacija: Europoje žmonės įsitikinę, jog verslo sėkmės pagrindas – išsilavinimas, profesionalumas ir mažiausią įtaką turi apsukrumas. Lietuvoje ši piramidė – atvirkščia. Žmonės įsitikinę, kad sėkmę užtikrina apsukrumas, ryšiai, o profesionalumas ir išsilavinimas – vertybių piramidės apačioje. Tenka tik apgailestauti, jog Lietuvoje – labai iškreipta ir primityvi vertybių sistema. Reikia nepamiršti, kad esame europiečiai, o ne amerikiečiai.

Ar tik ne dėl to ir kuriant strategijas nelabai linkstama tartis su mokslininkais, atsiklausti jų bei visuomenės nuomonės. Vienintelis ruporas – Laisvosios rinkos institutas. O juk mūsų universitetuose yra mokslininkų – protingų, mąstančių, kūrybingų žmonių. Jie gal ir negali pateikti vieno recepto, vienareikšmių išvadų, tačiau profesionaliai analizuoja, mąsto, mato problemas ir siūlo, kaip jas spręsti. Būtina įsiklausyti į jų nuomonę.


V. Daunoraitė. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Valentina Daunoraitė

 


 

 

Nuotraukoje:

Mykolo Romerio universiteto ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros profesorė Ona Gražina Rakauskienė