Grįžtančios atminties pėdsakais

Šį rudenį vėl garsiai prakalbome apie Algirdą Julių Greimą (1917–1992) ir pirmiausia kupiškėnų, tiksliau Kupiškio etnografijos muziejaus, kuriam vadovauja Violeta Aleknienė, dėka. Tiesa, vieno iš semiotikos mokslo kūrėjo vardas pasaulyje niekada ir nebuvo pamirštas, tad kalbėti apie aktualizavimą lyg ir nebūtų bent kiek didesnės prasmės. Tačiau Lietuvos spaudoje ir platesnėje visuomenėje šis vardas tai išplaukia į dienos aktualijas, tai vėl dingsta – kartais ir ilgam. Ne itin raiškiai buvo paminėta ir mokslininko semiotikos mokslo vieno iš kūrėjų 90 metų sukaktis praėjusį pavasarį, kovo 9 dieną.

Spalio 12 d. apie Algirdą Julių Greimą vėl prabilo Lietuvos nacionalinė televizija Panoramos laidoje. Nelengva prisiminti, kada tokia šventė buvo paskutinį kartą. Gal ir tokio reikšmingo įvykio senokai nėra buvę: atminimo lenta atidengta prie namo Kupiškyje, Vytauto g. 28 (buvusi Skapiškio g. 23), kur 1923–1925 m. gyveno Juliaus ir Konstancijos Greimų šeima, o joje išaugo vienas iš semiotikos mokslo pagrindėjų, lietuvių mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas.

Ne mažiau svarbus ir kitas tos dienos įvykis: Kupiškio etnografijos muziejuje atidaryta paroda Algirdo Juliaus Greimo vaikystė, kuri atskleidžia aplinką, formavusią būsimojo mokslininko gabumus. Parodą parengė prof. Karolis Rimtautas Kašponis, gerai pažįstamas Mokslo Lietuvos skaitytojams, nes su juo 2005 m. spausdinome keletą pašnekesių būtent apie A. J. Greimo vaikystę Kupiškyje.

Mena mažąjį Greimą

Nepaisant lietingos ir žvarbios dienos, prie namo, kuriame 1923–1925 m. su tėvais buvo lemta gyventi Algirdui Juliui Greimui, susirinko nemažas pulkas kupiškėnų ir miesto svečių. Namas, tada tai buvo Skapiškio g. 23, priklausė Jonui Jakučiui, labai nagingam Kupiškio staliui, devynių amatų meistrui. Jo dukrai Felicijai Jakutytei vaikystėje teko kasdien bendrauti su trejais metais jaunesniu Algirdu Juliumi, nors amžiaus skirtumas buvo didokas. Mokytojo Juliaus Greimo šeima užėmė kairiąją namo dalį, kur buvo trys erdvūs kambariai ir virtuvė.

Ir šiandien buvusi mokytoja 93-ejų Felicija Jakutytė, Kupiškio garbės pilietė, yra bene vienintelė kupiškėnė, dar menanti mažąjį Greimą. Mokytoja ir dabar tebegyvena šiame name. Nepaisant garbaus amžiaus, ji labai guvi ir gerai prisimena, kaip ją mokė progimnazijoje mokytojas Julius Greimas ir kaip draugavo su jo sūnumi Algirdu Juliumi. Mokytoja dalyvavo ir atminimo lentos atidengime.

Renginį pradėjo Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblis Kupkėmis (vadovė Alma Pustovaitienė). Tai prasminga ir todėl, kad nemažai ansamblio atliekamų dainų siekia tuos labai senus laikus, kurie domina senuosius baltų kultūros tyrinėtojus. Greimui senieji dainų, pasakų ir tautosakos tekstai padėjo atskleisti daug lietuvių senosios mitologijos, tikėjimo ir kultūros slėpinių.

Kaip jaukinami kaukai

Būtų didelis netaktas, gal ir klaida nepaminėti renginyje dalyvavusių... kaukų, su kuriais privalu palaikyti gerus santykius. Mūsų protėviai tą gerai žinojo, apie tai rašė ir Greimas.

Gerai žino ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleiviai, neblogai pasirengę Greimui skirtos atminimo lentos atidengimo iškilmėms, nuo jų artistiškos išmonės nemaža dalimi ir priklausė renginio sėkmė. Moksleiviai parengė ir atliko inscenizaciją, skirtą kaukams. Jie pasinaudojo ištraukomis iš A. J. Greimo mokslinių studijų.

Kaukai – labai jaukios būtybės, nes saugo namus ir rūpinasi šeimininkų sėkme. Tiesa, reikia mokėti su jais elgtis, nes negrabiam, nejautriam žmogui kaukai gali pridaryti nemalonumų, kartais net smarkiai pakenkti, nors šiaip tai yra geradarės būtybės. Kaukai iš žmonių mėgsta gauti dovanų, tad šį jų pomėgį pravartu žinoti ir laiku tas būtybes pamaloninti. Kainuoja nedaug, o nauda gali būti didelė. Svarbiausia – namų ramybė, kurią taip pat gali užtikrinti kaukai.

Pirmas kaukų apsireiškimas vyksta visiškai nelauktoje vietoje ir visai netikėtu pavidalu – kad ir numestos skiedros ar kito niekniekio. Jeigu netyčia sriuboje rasime kokį nors šapelį ar skiedrą, neskubėkime išmesti, nes tai gali būti kauko apsilankymo ženklas ir reikšti pasiūlymą tartis. Dovanėlę reikia priimti. Įsitikinę, kad jų dovana nėra atmesta, kaukai paprastai ir toliau visaip rodo savo buvimo ženklus ir norą bendrauti. Tai labai gerai, nes prisijaukinus kaukus, namuose netruks visokio gero.

Kitaip negu aitvarai, kaukai neatneš jums daug šieno ar javų, to iš jų nereikėtų laukti. Kaukai gali atnešti šieno šapelį ar grūdų saikelį, bet koks tai šapas ir kokie grūdai! Jie vartojami nesusivartoja, nes veikia gausybės rago ar amžinojo variklio principu. Kaukai turi paveldėję nesibaigiančias pačios žemės galias ir jas sugeba perteikti savo atnešamiems daiktams, kad ir kokie menki ir nereikšmingi jie atrodytų. Iš šieno šapo gali visas glėbys ar net vežimas rastis, iš kelių grūdų – visas aruodas. Bet tokia sėkmė namus aplanko tik tada, jeigu šeimininkas su kaukais moka tinkamai elgtis, sugeba juos prisijaukinti ir patenkinti. Kaukus reikia valgydinti – ir dar ekologišku maistu, o geriausia – vegetarišku, kitokio jiems neįkiši.

Kartais kaukai gali žmonėms apsireikšti labai keistu pavidalu – apsirengę skarmalais, o kartais net ir visai nuogi. Tada jie gali vaitoti ir aimanuoti: Aš pliks, aš pliks… Tu pliks, tu pliks… Kas mus aprėdys?

Žodžiu, dūksta, išdykauja ir kelia didelę sumaištį, o žmonės turi mokėti su kaukais tinkamai elgtis. Senovėje šeimininkės žinodavo, kad tada reikia per vieną naktį suverpti, išausti ir pasiūti iš lino skarą ar kokį drabužį. Svarbu, kad tai vyktų naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, kada stoja delčia. Tas gaminimas turi pereiti visas Mėnulio fazes. Tai visa lino transformacijos programa. Žodžiu, tai sutartis tarp šeimos ir jos kauko.

Neduokdie kaukams neįtiksi ar kaip kitaip juos įskaudinsi, tada namuose apsigyvens juodas vargas. Jeigu šeimininkė neįstengia per vieną delčios naktį pasiūti, kas pridera, arba kita įsismaginusi padaro per daug – lauk bėdos. Kaukas gali virsti plikuoju kauku. Tada jis pradės tuštinti svirną, kluoną ir namų gerą – viską neša kaimynų naudai. Lietuviui tai yra pati baisiausia nelaimė, jeigu kaimyno gėris kyla kaip ant mielių, o savasis smilksta kaip baigianti degti žvakė.

Sakralumo netektis

Tai šiek tiek savaip perpasakotas įspūdis, patirtas klausantis gimnazistų šmaikščiai perteikto A. J. Greimo pasakojimo apie kaukų prijaukinimą. Mums tai tėra tautosaka, nes sakralumas užleido vietą lengvai ironijai ir žaismei, o jos trukdo peržengti iš esamo pasaulio į būtąjį, sakralųjį, kai daiktai kalbėjo, o žmogaus buitis ir būtis buvo pripildytos gyvybės. Tai prarastas keliamatis pasaulis, beje, net kelis kartus: vienai komponentei atkritus, iš religijos liko tik mitas, dar kitai degradavus – iš mito paliko tautosaka. Vienmatis padaras niekada neaprėps dvimačio, tuo labiau trimačio, tą patį galėtume pasakyti apie suvokimą. Netekę sakralumo dimensijos apgraibomis judame tamsoje, kartsykiais atsitrenkdami į kliūtis ir trukdžius savo kelyje, nors iš tiesų tai yra kelio ženklai, tik mums visai nesuvokiami. A. J. Greimas nesitenkino pirmtakų nurodyta kryptimi, bet suprato, kad svarbu rasti ir atpažinti tuos ženklus, kurių prasmė jau buvo prarasta. Bet ją atgavus sąmoningai galima buvo tęsti judėjimą plečiant pažinimo ribas, mėginant (kol kas tik mėginant) atkurti prarastąjį pasaulį su jo daugiamatėmis dimensijomis. Į folklorą Greimas žvelgė per religingumą kaip fenomeną, kaip visos kultūros dalį, per šventybės prasmę. Jeigu sugebėtume taip žvelgti, tai ir kaukai su aitvarais iš žaismingų padarų taptų mitinėmis būtybėmis, baltiškojo dievų panteono, tegul ir jo žemiausios grandies, labai svarbi dalis. Pasaulio mitologams Greimo rekonstruotoji lietuvių mitologija yra svarbus pažinimo šaltinis.

Ačiū Kupiškio gimnazistams, kurių žaismingas vaidinimas privertė susimąstyti apie daug gilesnius mūsų senųjų protėvių ir žmonijos pažinimo kelius bei klystkelius.