Grįžtančios atminties pėdsakais
Atminimo lentą atidengė vaikystės draugė
Kupiškėno tautodailininko Ramūno Vizbaro sukurtą paminklinę lentą atidengė mokytoja Felicija Jakutytė ir prof. Karolis Rimtautas Kašponis. Kad ji ten atsirastų, daug pastangų įdėjo Kupiškio etnografijos muziejus, Kupiškio rajono švietimo skyrius ir Kupiškio rajono savivaldybės paminklosaugininkas Vincas Dičkus.
Taupiais, bet ir talpiais žodžiais A. J. Greimo vietą pasauliniame moksle ir Greimų šeimos įsikūrimo Kupiškyje aplinkybes per atminimo lentos atidengimo iškilmes apibūdino Kupiškio etnografinio muziejaus darbuotojas Andrius Kleniauskas. Jis pabrėžė Greimo tėvų ir multikultūrinės Kupiškio aplinkos, kurioje augo berniukas, įtaką jo gabumų ugdymui, polinkiams ir gyvenimo nuostatoms. Aplinka turėjo palikti pėdsaką būsimosios įžymybės mąstysenoje, jausenoje, nes vaikystės įspūdžiai niekur nedingsta, iš jų formuojasi žmogaus charakteris, būdo bruožai, taip pat pomėgiai, gyvenimo vertybių suvokimas.
Kone aštuonerius metus Algirdas Julius gyveno ir mokėsi Kupiškyje, o jo tėvų – Julijono Greimo ir Konstancijos Mickevičiūtės-Greimienės – gyvenimai net 15 metų siejosi su šiuo miesteliu ir kraštu.
Kaip ir daugelis lietuvių Greimų šeima Pirmojo pasaulinio karo metais turėjo pasitraukti į Rusijos gilumą, gyveno Tuloje, kur tėvas Julius Greimas mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. 1917 m. kovo 9 d. jiems gimė berniukas, pavadintas Algirdo Juliaus vardais. Šeimoje jau augo dukra Gražina, gimusi 1911 m. Lietuvoje, Šimonyse, netoli Kupiškio. Pasibaigus karui, šeima grįžo jau į nepriklausomą Lietuvą. Apsigyveno Kunigiškiuose, ten Julius Greimas mokytojavo pradinėje mokykloje. Mokytojas J. Greimas 1919 m. rugpjūčio mėn. buvo perkeltas iš Kunigiškių mokytojauti į Kupiškį, į kurį atvažiavo su visa šeima. Įsikūrė turtingo žydo verslininko Trapido name, dabar tai namas Vytauto g. 12.
Kupiškyje A. J. Greimas vietos progimnazijoje mokė lietuvių kalbos, aritmetikos, dailyraščio, o įgijęs vidurinės mokyklos mokytojo cenzą – dar ir rusų kalbos, geometrijos, kai kurių kitų dalykų. 1923–1925 m. Greimai gyveno Jono Jakučio name, o nuo 1925 m. iki 1927 m. rugsėjo 29 d., kol išvyko iš Kupiškio, gyveno kraštotyrininkėms seserims Glemžaitėms priklausiusiame name dabartinėje Maironio g. 9. Taigi trys išlikę gyvenamieji pastatai Kupiškyje siejasi su Algirdo Juliaus Greimo vardu.
A. J. Greimas studijavo teisę Lietuvoje, 1936–1939 m. lingvistiką Grenoblyje (Prancūzija). Grįžęs į Lietuvą 1939 m. atliko karinę tarnybą, karo metais dirbo Lietuvoje. 1944 m. išvyko į Prancūziją, mokslų daktaro laipsnį įgijo Sorbonoje (1949 m.). Dėstė Ankaros, Stambulo, Puatjė, Aleksandrijos universitetuose, nuo 1965 m. buvo Paryžiaus universiteto profesorius, kur vadovavo semiotiniams-lingvistiniams tyrimams. Tapo Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėju. Parašė veikalus: Struktūrinė semantika, Semiotikos modeliai, Senosios prancūzų kalbos žodyną, Apie prasmę, redagavo veikalą Semiotinės poetikos studijos. Daug dėmesio skyrė baltų mitologijai, parašė knygas Apie dievus ir žmones (1979), Tautos atminties beieškant (1990).
Žymių kupiškėnų galerija
Kupiškėnai padėjo gėles prie namo, kurį nuo šiol žymi paminklinė lenta, paskui visi patraukė į Kupiškio etnografijos muziejų, kur vyko parodos Algirdo Juliaus Greimo vaikystė pristatymas.
Mėginant išsiaiškinti, nuo ko prasidėjo atminimo lentos atsiradimo iniciatyva, iš muziejininkų teko išgirsti tokį aiškinimą. Bene prieš ketvertą metų Kupiškio rajono savivaldybėje vykusiame kultūros darbuotojų pasitarime ar kitame renginyje buvo diskutuojami svarbūs šio krašto kultūrai dalykai. Kalbėjusieji, tarp jų ir Pranas Jankauskas, buvęs Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto Choro dirigavimo katedros vedėjas, apgailestavo, kad Kupiškyje kultūrinė veikla daugiausia telkiama į folklorą, meno saviveiklą, festivalius, o žmonės išsiilgę ir aukšto meninio lygio profesionalių atlikėjų. Jų kupiškėnai beveik nemato. Kasdien Kupiškyje žmonės praeina pro pastatus nė nesusimąstydami, kad juose gyveno ar kitaip su jais buvo susiję asmenys, kurie visoje šalyje ar net pasaulyje garsina Kupiškio vardą, bet vietos žmonėms menkai žinomi.
Ne kupiškėnams priminsime bent kelis šiam kraštui nusipelniusius ir jį savo darbais garsinusius žmones. Kad ir architektas Laurynas Gucevičius, kilęs iš Migonių kaimo, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Juozas Matulis. Pagaliau Lietuvos miškų „tėvas“ prof. Povilas Matulionis (1860–1932), žurnalistas, poetas, radijo diktorius ir Lietuvos diplomatas Brazilijoje Petras Babickas, aktorė ir režisierė Unė Babickaitė, istorikas prof. Bronius Dundulis, gimęs 1909 m. Gyvakaruose. Arba kaip galėtume pamiršti olimpinį čempioną disko metiką Virgilijų Alekną – jis taip pat kilęs iš Kupiškio krašto. Žodžiu, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo vardas patenka į labai gerą kompaniją. Tačiau patys kupiškėnai, kaip matome, nėra patenkinti, kaip savame krašte garsinami ir propaguojami kai kurių šių, gal ir kitų įžymybių vardai.
Ta diskusija turėjo padarinių, nes vienam jos dalyviui – Kupiškio rajono Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojui Vytautui Knizikevičiui lankantis Druskininkų sanatorijoje atsirado puiki galimybė tą diskusiją pratęsti su prof. R. K. Kašponiu. Apie ką susitikę kalbasi du kupiškėnai? Apie Kupiškį. Kašponiui buvo visiškai aišku, ką būtina daryti neatidėliojant. Saugoti su Greimo vardu susijusius pastatus Kupiškyje, o pirmiausia juos pažymėti bent jau atminimo lentomis. Be to, profesorius pašnekovui įteikė pluoštą publikacijų iš laikraščių apie A. J. Greimą, kuriose taip pat keliama mintis saugoti su pasaulinio garso mokslininko vardu susijusius pastatus.
Grįžęs į Kupiškį V. Knizikevičius apsilankė vietos Etnografiniame muziejuje, ten ir atsidūrė visi tie rašiniai. Į muziejininkų rankas pateko nauja informacija apie jų kraštietį A. J. Greimą, jo vaikystei Kupiškyje skirtąją parodą, kuri su dideliu pasisekimu jau buvo spėjusi nukeliauti į Paryžių.
Kelias veda į Suomiją
Vis dėlto tai dar ne pati pradžia. Jeigu norėtume atsekti šios atminimo lentos atsiradimo ištakas, pačią užuomazgą, tai tektų nukeliauti į... Suomiją. Juokas juokais, bet iš tiesų kelias veda į tą šalį, kurioje paskaitas skaitė A. J. Greimas.
2001 m. birželio mėn. Suomijoje, Imatroje, vyko Muzikos prasmės kongresas, kurio metu buvo nuolat minimas A. J. Greimo vardas. Kuklus, į tribūną nesiveržiantis lietuvis prof. R. K. Kašponis gal taip ir būtų likęs šešėlyje, „vienu iš daugelio“ kongreso dalyvių, jeigu jam nebūtų truputį pabodę klausytis muzikos semantikų ir Greimo žinovų, kurie į Greimo tautiečius nelabai kreipė dėmesį. To jau buvo per daug. Priėjęs prie vieno iš kongreso organizatorių A. J. Greimo mokinio prof. Ero Tarasčio (Eero Tarasti, Helsinkio universitetas) K. R. Kašponis pasisakė, kad yra baigęs tą pačią Kupiškio gimnaziją, kurioje (tada progimnazijoje) buvo lemta mokytis ir A. J. Greimui. Eras Tarastis labai susidomėjo ir ėmė atkakliai skatinti lietuvį profesorių parengti studiją prancūzų kalba apie Greimo vaikystę Kupiškyje. Šią mintį palaikė ir prof. Kostinas Miereanu (Costin Miereanu, Sorbonos universitetas), kitas Greimo mokinys.
Kašponiui tokia užduotis neatrodė labai didelis darbas, nes aplinka pažįstama, didesnių sunkumų lyg ir neturėtų kilti. Taip atrodė, kol nesiėmė šios temos tyrinėti. Šis darbas iš K. R. Kašponio pereikalavo daug daugiau jėgų negu jis pats tikėjosi, tačiau rezultatas jau šiandien toli peržengė Lietuvos ribas.
Pirmieji talkininkai – klasės draugai
Tų pačių 2001 m. rugpjūčio mėn. Kupiškyje susitiko prieš 50 metų baigusieji šio miesto gimnaziją. Tarp kitų buvo K. R. Kašponis ir Pranas Jankauskas (abu sėdėjo Kupiškio gimnazijos viename suole, grojo mokyklos orkestre). Vienas iš klasiokų, šiandien jau šviesios atminties Vidmantas Eidukas, A. J. Greimu besidominčiam Kašponiui pasiūlė kreiptis į mokytoją Feliciją Jakutytę, kuri galinti suteikti daugiausia žinių apie Greimų gyvenimą Kupiškyje. Mat Greimai gyveno Jakučių name.
Žodis po žodžio buvo prisiminta, kad iš tų laikų ir Visockai turi nuotraukų, nes Feliksas Visockas buvo progimnazijos kūno kultūros mokytojas, tad iš jo sūnaus Gintauto Visocko galima gauti vertingų nuotraukų. Taigi iš klasės draugų susimedžiotos informacijos Kašponiui paaiškėjo, kaip ir ką galima rasti. Iš tiesų realybė viršijo lūkesčius, nes mokytoja F. Jakutytė ir G. Visockas turėjo nuotraukų iš tų laikų, kai Kupiškio progimnazijoje mokytojavo A. J. Greimo tėvas Julius Greimas. Svarbių žinių ir nuotraukų pateikė mokytoja Stanislava Zulonienė.
Daug informacijos Kašponiui pavyko surinkti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Tai žmonių atsiminimai, gretutiniai dokumentai, asmens bylos, net pirmos klasės žurnalas, kur yra ir A. J. Greimo pažymiai. Kai kuriose disciplinose, regis, vieni ketvertai, o penketų išvis niekas negavo, bent taip teigė K. R. Kašponis, kuris bene daugiausia yra tyrinėjęs A. J. Greimo vaikystę Kupiškyje. Vertingos informacijos ir nuotraukų pateikė A. J. Greimo dukterėčia kaunietė Daiva Kviklienė.
Šiandien A. J. Greimo vaikystei Kupiškyje skirta paroda apkeliavo Paryžių, prieš keletą metų pabuvojo Vilniaus universiteto bibliotekoje surengtoje parodoje, eksponuota Imatroje (Suomija), kur kasmet vyksta tarptautinės semiotikų vasaros mokyklos ir konferencijos, taip pat Helsinkio universitete. Šį rudenį paroda spėjo pabuvoti ir Maskvoje, kur Lietuvos ambasadoje vyko A. J. Greimo 90-mečiui skirta mokslinė konferencija. Į Maskvą paroda nukako kartą jau Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Garso ir vaizdo menų technologijų katedros vedėjo dr. Dariaus Kučinsko pastangų dėka. Dabar štai iš Maskvos atkeliavo į Kupiškio etnografinį muziejų, kur veiks iki lapkričio 5 dienos.
Kur sėkmės paslaptis
Kodėl taip sunku su savo menu, mokslu ir kultūros laimėjimais įsisprausti į tarptautinę erdvę? Tos pastangos kartais kainuoja milijonus pasaulinėse, tarptautinėse knygų mugėse mėginant kitais būdais pristatyti Lietuvą plačiajam pasauliui. Gal tai kiti mastai, bet štai paroda, skirta A. J. Greimo vaikystei, tarsi pati ir be didesnių lietuvių pastangų skinasi sau kelią į tarptautinę erdvę. Yra apie ką pamąstyti.
Prof. Eras Tarastis – nuo 2004 m. yra Tarptautinės semiotikų asociacijos prezidentas – labai įtaigiai aiškino K. R. Kašponiui, kaip svarbu išsiaiškinti žmogaus gabumų prigimtį ir ypač tokios asmenybės kaip A. J. Greimo. Svarbu ne vien įgimti gabumai, bet ir aplinka, kurioje vaikas auga ir yra ugdomas. K. R. Kašponiui tai buvo labai artima sritis, nes daug metų jis dirbo labai panašų darbą – nustatinėjo vaikų muzikinius gabumus.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
