Apie mokslo ir studijų institucijų mokslinės veiklos vertinimą

Rimas Norvaiša,
Alfredas Račkauskas

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie būsimą studijų finansavimą reformuojamoje švietimo ir mokslo sistemoje. Špagos kryžiuojasi tarp ,,krepšelininkų“ ir ,,bazininkų“. Pirmieji įsitikinę, kad valstybės lėšas studijoms geriausiai paskirstys būsimi studentai. Antrieji teigia, kad finansuoti reikia studijų programas atsižvelgiant į aukštosios mokyklos veiklos rezultatus.

Tuo tarpu mokslinių tyrimų finansavimo reformos projektai lyg ir nesulaukia didesnio mokslo bendruomenės dėmesio. Tiesa, tam tikrą šurmulį sukėlė humanitarinių ir socialinių mokslų finansavimo problema, tačiau rimtesnių sprendimų čia nebuvo priimta. Tokia ramybės būsena gali būti apgaulinga ir žalinga, nes iš esmės sutariama tik dėl mokslo finansavimo bendrų principų ir nediskutuojama nei apie jų įgyvendinimą, nei apie čia slypinčias problemas. Vienintelis viešai aptarinėjamas mokslinės veiklos reformos klausimas – kas skirstys būsimus finansų srautus – speciali agentūra, reformuota mokslo taryba, o gal dvi tarybos? Mūsų nuomone, svarbesnis yra klausimas – kaip skirstys? Reformos sėkmė turi priklausyti nuo mokslo bendruomenės pasirinktų formulių, o ne nuo valdininkų palankumo.

Mokslo finansavimo principai ir jų įgyvendinimas

Partijų susitarimo dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų 8 punkte teigiama: „Mokslo veikla finansuojama konkursiniu principu įgyvendinant mokslo programas ir projektus, o mokslo ir meno veiklai, susijusiai su II ir III pakopų studijomis, skiriamas finansavimas pagal rezultatus. Valstybė remia mokslininkų dalyvavimą tarptautinėse mokslo programose ir projektuose.“ Panašios nuostatos yra ir projekte, kurį rengė darbo grupė mokslo ir studijų reformos modeliui parengti.

Šie principai iš esmės numato mokslo finansavimą pagal pasiektus ir planuojamus rezultatus. Taigi juos įgyvendinant vienaip ar kitaip teks vertinti mokslinę veiklą. Čia nėra nieko naujo. Mokslinės veiklos rezultatus ir planus vertinti tenka nuolat. Pavyzdžiui, skelbiant rezultatus akademiniuose leidiniuose, skirstant grantus, sprendžiant, ar mokslininkai atitinka einamas arba suteikiamas pareigas, atliekant mokslo ir studijų institucijos vidinę lyginamąją analizę, lyginant skirtingų mokslo krypčių ar valstybių mokslinį potencialą, ar tiesiog norint premijuoti atskirus mokslininkus bei jų grupes.

Ne mažiau įprasti yra ir metodai, naudojami vertinant mokslinę veiklą: ekspertinis vertinimas (angl. peer review), straipsnių recenzavimas, įvairiais statistiniais rodikliais grindžiama bibliometrinė analizė.

Kiek sunkiau vertinti mokslo kokybę. Gal todėl, kad net pati sąvoka vis dar yra diskusijų objektas. Štai straipsnių rinkinyje Kokybė moksle (Quality in Science, MIT Press, 1982 m.) taip pat nėra bendros nuomonės apie mokslinių tyrimų kokybės turinį. Šios knygos autoriai ypač pabrėžia, kad vis dažniau mokslinė veikla vertinama naudojantis kiekybiniais rodikliais, kurie neatspindi vertinamų reiškinių kokybinių aspektų ir neatskleidžia tiriamų procesų sudėtingumo. Tiek minėtoje knygoje, tiek daugelyje kitų straipsnių patariama ypač atsargiai elgtis tais atvejais, kai mokslinės veiklos vertinimas siejamas su finansavimu. Neigiamų pavyzdžių galime rasti ir Lietuvoje. Pakanka prisiminti, kas atsitiko su ISI (Mokslinės informacijos instituto) sąrašo žurnaluose publikuotų straipsnių skaičiaus dinamika tose institucijose, kuriose buvo įvestas papildomas mokestis-premija už tokias publikacijas. Niekas neabejoja, kad tose institucijose staigus ir žymus straipsnių skaičiaus padidėjimas vargiai atspindėjo mokslinės veiklos kokybės gerėjimą.

Ekspertinis vertinimas ir bibliometrinė analizė Lietuvoje taip pat nėra naujiena. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – ŠMM) 2007 m. birželio 22 d. paskelbtas projektas Mokslo ir studijų institucijų mokslinės produkcijos formaliojo vertinimo metodika bei Lietuvos mokslo tarybos (toliau – LMT) darbo grupės 2005 m. lapkričio 17 d. parengtas dokumentas Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paskelbtų rezultatų formalusis vertinimas rodo, jog tais metodais gautą mokslinės veiklos įvertinimą rengiamasi susieti su mokslo institucijų finansavimu. Štai kodėl į tai verta kreipti daugiau dėmesio.

ŠMM ir LMT dokumentuose bibliometrinės analizės naudojimas mokslinei veiklai vertinti vadinamas ,,mokslinės produkcijos formaliuoju vertinimu“. Be to, rašoma, kad „Formalusis vertinimas leidžia spręsti apie mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų mastą, veiksmingumą, lėšas ir finansavimo šaltinius bei įtaką šalies ekonominei ir socialinei raidai. Šis vertinimas atliekamas remiantis įvairiais tarptautiniu mastu pripažintais kiekybiniais kriterijais, bet nepakeičia ekspertinio vertinimo. Ekspertinis vertinimas pagrįstas daugiau kokybiniais kriterijais.“ Toliau pateikti kiekybiniai formaliojo vertinimo kriterijai kelia daug abejonių: akivaizdus jų nekorektiškumas atskirų mokslų atžvilgiu, nepagrįstas mokslų klasifikavimas į dvi grupes, netinkamas žurnalo svorio koeficiento (angl. journal impact factor) naudojimas.

Formaliojo vertinimo problemos

Formalusis vertinimas ŠMM ir LMT siūlomose metodikose išskiria dvi mokslų grupes: humanitarinių ir socialinių mokslų (toliau – HSM), fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų (toliau – FBMT). Priklausomai nuo grupės, ,,mokslinės produkcijos“ vienetui suteikiama pirminė vertė taškais. Štai čia slypi pirmoji problema – nelygios pradinės sąlygos. Pavyzdžiui, matematikai (priskiriami fiziniams mokslams) iš principo negali įgyti aukščiausio vertinimo – 100 taškų, nes už matematikų rezultatus patentai nesuteikiami, ir sunku tikėtis, kad jie galėtų sukurti kokią naują augalų ar gyvūnų veislę. Galimybė matematikams publikuoti dvi monografijas (2 x 50 = 100) vargu ar kompensuoja šią nelygybę, nes formalios galimybės rašyti monografijas FBMT mokslų atstovams yra vienodos.

Antra problema – publikavimo aktyvumas skiriasi netgi tarp tos pačios srities bet skirtingų mokslo krypčių atstovų. Dėl šios priežasties daugelis egzistuojančių mokslų klasifikavimo sistemų mokslinės veiklos vertinimo požiūriu turi trūkumų, kaip teigia Wolfgang Glänzel ir Andrįs Schubert savo straipsnyje Nauja mokslo sričių ir krypčių klasifikacijos schema, skirta moksliniam vertinimui (A new classification scheme of science fields and subfields designed for scientometric evaluation purposes, Scientometrics, 2003, vol. 56, No. 3, 357–367). Sprendžiant mokslinės veiklos vertinimui skirto formaliojo vertinimo problemas autoriams teko išskirti net 67 mokslų grupes. Todėl tik dviejų mokslų grupių naudojimas ŠMM ir LMT projektuose atrodo gerokai abejotinas.

Trečia problema – socialinių ir humanitarinių mokslų suporavimas į vieną grupę, taip joms sulyginant visus, įskaitant ir tarptautinio lygio, reikalavimus. Pavyzdžiui, ekonomikai, kuri priklauso socialiniams mokslams, pagal tradiciją priskiriamos matematinė ekonomika ir ekonometrija (pastaroji įtraukta į patikslintą Frascati mokslų klasifikavimo sistemą ekonomikos grupėje). Šiose srityse naudojami ir FBMT grupei priskiriamų mokslų metodai ir rezultatai. Būtent tokios veiklos naudą liudija suteiktos Nobelio premijos bendrosios ekonominės pusiausvyros modelio kūrėjams ekonomistui Kenneth J. Arrow ir matematikui Gerard Debreu, pasirenkamojo sandorio kainos formulės atradėjams matematikui Robert K. Merton ir ekonomistui Myron Scholes (jų bendraautorius matematikas Fischer Black premijos negavo dėl ankstyvos mirties). To nebūtų pasiekta, jei nebūtų keliami aukšti reikalavimai pirmiausia sau, institucijai ir apskritai mokslo krypčiai.