Aukštojo mokslo ir studijų reforma pražydo. Bet ar duos vaisių?
Olga SUPRUN
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentė
Švietimo ir mokslo ministerija iškilmingai paskelbė: mokslo ir studijų pertvarka prasideda kokybės gerinimu. Kaip kokybinius pokyčius ministerija įvardijo šias studijų pertvarkos kryptis: studijų kokybės gerinimą, mokslinių tyrimų ir studijų finansavimo bei finansinės paramos suteikimo studentams tobulinimą, mokslo ir studijų institucijų vidaus valdymo stiprinimą, auditorijų ir bendrabučių atnaujinimą, mokslo ir studijų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Pažadai puikūs tarsi vaismedžio žiedai. Išties žydėjimui sąlygos geros, juk artinantis rinkimams prasidėjo politinis pavasaris. Tačiau, kaip žinome, ne visada žiedų gausa reiškia gerą derlių. Kaip nuo žiedo iki vaisiaus, taip ir nuo pažadų iki jų išpildymo – ilgas ir ne vienu akmenėliu grįstas kelias. O akmenėlių nemažai. Vienas iš jų – valstybinių aukštųjų mokyklų turto valdymo, naudojimo ir disponavimo galimybės.
Šiame kontekste Lietuvos rektorių konferencija kartu su Pramoninkų konfederacija suskubo ir bendrame pareiškime pateikė reikalavimus suteikti universitetams nuosavybės teisę į aukštųjų mokyklų pastatus bei žemę, kurie šiuo metu priklauso valstybei. Pareiškime teigiama, kad gavę nuosavybės teisę universitetai galėtų lengviau ūkininkauti universitetų naudai.
Štai lapkričio mėn. vykusios laidos Labas rytas metu Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Giedrius Viliūnas teigė, kad, pavyzdžiui, Vilniaus universitetui rengiami įstatymai suteiks teisę parduoti visame mieste „išmėtytus“ pastatus ir statyti universitetą Saulėtekyje. Pagal Vilniaus universiteto strateginį planą, kuris skelbiamas universiteto interneto svetainėje, Gamtos mokslų, Chemijos, Matematikos ir Informatikos fakultetus per 2007–2013 m. planuojama perkelti į Saulėtekio akademinį miestelį, o Medicinos fakultetą – į Santariškių sveikatos miestelį. Numatoma, kad šių planų įgyvendinimas labai prisidės prie universiteto mokslinių tyrimų, studijų kokybės, inovacijų. Sunku nesutikti, kad siekiai puikūs, tačiau ten, kur dalijami pinigai, atsiranda ir sena kaip pasaulis pagunda juos panaudoti savanaudiškiems tikslams. Akademinė bendruomenė nėra išimtis. Iš skaudžios patirties žinome visą valstybės turto „prichvatizavimo“ istoriją po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tad ar galime būti tikri, kad planuojama universitetų autonomija, kuri pirmiausia turėtų reikšti akademinę laisvę, pasireiškusi kaip disponavimas turtu, nevirs universitetų turto grobstymu mažesniu ar didesniu mastu? Juk Lietuvoje, kad ir kaip būtų liūdna, savivalda dažniau tereiškia savivalę.
Grįžkime prie Vilniaus universiteto pavyzdžio. Universiteto strateginiame plane kol kas neužsimenama apie senąjį Vilniaus universiteto ansamblį, kuriam priklauso rektoratas, Filologijos, Filosofijos ir Istorijos fakultetai. Tačiau Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona susitikimų su studentais metu ne kartą yra pabrėžęs, kad jeigu tik būtų jo valia, jis parduotų senamiestyje esančius universiteto pastatus ir statytų juos Saulėtekyje. Be abejo, šiuo veiksmu dekanas siekia išspręsti finansines fakulteto problemas bei užtikrinti studentų gerovę, nes jie galėtų studijuoti šiuolaikiškai įrengtose auditorijose, įsikūrusiose šiuolaikiškuose pastatuose. Atrodytų, labai progresyvios, racionalios ir perspektyvios mintys. Tačiau ar šiuolaikiškos „stiklinės“ pajėgtų atstoti centrinius Vilniaus universiteto rūmus?! Tuos rūmus, kurie įkūnija visą Lietuvos mokslo ir studijų istoriją? Negi akademinė bendruomenė, paviliota pinigo ir menamų patogumų, atsisakys pastatų, kurių sienomis kalba istorija? Tuomet ji neverta pagarbos.
Štai tokias tendencijas gali įgauti menama valstybinių aukštųjų mokyklų „autonomija“ ir „savivalda“, jeigu valstybė nepasiliks kontrolės svertų, jeigu aukštosiose mokyklose neliks demokratijos, nebus nustatytas skaidrus aukštųjų mokyklų atsiskaitymas visuomenei bei įstatymais numatytos griežtos bausmės už lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį. Tokiu atveju, užuot sulaukę pagerėjimo mokslo ir studijų srityje, galime tapti Lietuvos valstybės turto grobstymo tęsinio liudytojais. Ir tai tik vienas iš akmenėlių pakeliui į geresnę aukštojo mokslo ir studijų ateitį.
Lapkričio 6 d. Švietimo ir mokslo ministerija valstybės institucijoms ir socialiniams partneriams (Lietuvos rektorių konferencijai, studentų organizacijoms ir kt.) pateikė svarstyti parengtą Mokslo ir studijų įstatymo projektą, kuris jau lapkričio 15 d. turės būti pristatytas Vyriausybei. Pažymima, kad šis projektas bus svarstomas skubos tvarka – valstybės institucijos savo pastabas turi pateikti per 5 darbo dienas, o socialiniai partneriai – per 7. Tačiau septinta darbo diena nuo įstatymo pateikimo svarstymui datos bus lapkričio 15-oji. Lieka neaišku, kaip Švietimo ir mokslo ministerija spės atsižvelgti į pateiktas pastabas. Juk yra gerai žinoma, kad bet kuriai reformai reikia ilgai rengtis, numatyti ir aiškiai suformuluoti kiekvieną žingsnį, apmąstyti bei su visuomene apsvarstyti visus galimus teigiamus ir neigiamus padarinius. Tik tada, pasirinkus optimaliausią variantą, galima vykdyti reformą. Tai byloja ir liaudies išmintis: devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk. Tačiau mūsų šalyje ten, kur skubėti nereikėtų, kažkodėl labai skubama.
Laikas parodys, ar Švietimo ir mokslo ministerijos žarstyti gražūs pažadai tebus dėl besiartinančių rinkimų prasidėjusio politinio pavasario žiedai, kurie netruks pranykti taip ir neužmezgę vaisių, ar visgi sugebės atnešti taip laukiamą sultingų vaisių derlių. Juk derlius priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo tinkamos priežiūros. Taigi pagerėjimas studijų ir mokslo srityje priklauso nuo politinių oro sąlygų bei tinkamos visuomenės priežiūros. O pagaliau medį pažinsi iš vaisių...
