‘Inteligentų karta’ apie iškiliuosius Lietuvos mokslininkus

Lietuvos žurnalistų sąjungoje buvo pristatyta žurnalistės Elenos Sliesoriūnienės nauja knyga Inteligentų karta. Joje - žinomos žurnalistės publicistika ir interviu. Autorė rašo apie savo susitikimus su įžymiais Lietuvos mokslininkais, šviesiais to laiko žmonėmis.

E. Sliesoriūnienė 1959 m. baigusi Vilniaus universitetą pradėjo dirbti Jaunimo gretų žurnalo redakcijoje. Jau čia pasirodė jos pirmieji interviu su mokslininkais. Tačiau ryškiausi autorės darbo metai buvo žurnale Mokslas ir gyvenimas, kuriame ji triūsė daugiau kaip du dešimtmečius.

Žurnalas tada tikrai buvo labai populiarus, buvo didelis jo tiražas. Jame paskelbti mokslininkų rašiniai turėjo nemažą įtaką šviečiant visuomenę, brandinant joje rimtus pokyčius. Ne visiems patiko žurnale skleidžiamos mintys. Neretai autoriai sulaukdavo kritikos iš įvairių ortodoksų.

Perskaičius šią knygą norėtųsi pabrėžti kelis momentus - autorės profesionalumą, mokslininkų temos aktualumą ir knygos išliekamąją vertę. Knygos autorė puikiai ir nuoširdžiai naudojosi interviu kaip vienu iš pagrindinių informacijos rinkimo būdų. Kiekvienoje knygos publikacijoje sukuriamas ryškus mokslininko portretas, pateikiama aplinka, žmogaus kalbėjimo maniera, inteligentiškumas. Kalbinami mokslininkai autoritetingai pateikia svarbią ir įdomią informaciją. Ši knyga gali būti gera mokykla studentams, būsimiesiems žurnalistams. Ypač plėtojant interviu žanrą, nes dabar jis yra gerokai nuvertintas.

Knygos autorė įrodė, kad patyrusio žurnalisto kalbinamas mokslininkas gali labai suprantamai paaiškinti net ypač sudėtingą, sunkiai suvokiamą mokslo problemą.

Matyti, kad autorė visada rimtai pasirengdavo pokalbiui, ji nesijautė visažinanti ir nemėgino statyti kalbinamą žmogų į nemalonią padėtį, kai domimasi jo asmenybe ar gyvenimo būdu.

Autorė knygą padalino į septynis skyrius. Pirmąjį, po pratarmės, pavadino su tam tikra nuostata - Senoji profesūra arba intelektualinis padorumas. Pirmasis straipsnis skirtas profesoriui Tadui Ivanauskui. Šis vienas žymiausių Lietuvos gamtininkų autorei paliko neišdildomą įspūdį. Ją viskas domino - bendravimo maniera, mąstymo tėkmė, net kalbos intonacijos.

Po to sekė rašiniai apie profesorius Viktorą Ruokį, Zigmą Žemaitį, Vladą Lašą, Janiną Lašienę, Kauno universiteto rektorių profesorių Juozą Kupčinską, dirbusius sunkiais pirmaisiais pokario metais, kitus garsius mokslininkus. Autorei imponavo ne vien moksliniai laimėjimai, bet ir pašnekovų moralinės savybės, kurios atsiskleisdavo iš profesinio bendravimo, darbo su studentais metu. Autorei pavykdavo įžvelgti tauresnių idealų skleidimą, pilietinę sąžinę ir drąsą. Tai ypač išryškėja skaitant apie susitikimus su senąja profesūra. Dauguma jų - valstiečių vaikai. Patys sunkiai prasiveržę į mokslą, puikiai suprato, kaip svarbu skleisti mokslo šviesą, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau išsimokslinusių žmonių.

Visų knygoje aprašytų mokslininkų trumpoje recenzijoje nepristatysi. Tačiau norėdamas, kad Mokslo Lietuvos skaitytojai pajustų Elenos Sliesoriūnienės stilių, atpasakosiu jos mintis apie profesorių Paulių Slavėną.

Profesorius Paulius Slavėnas jos atmintyje iškyla tarsi inteligentiškumo idealas. Pasiekęs moksle akademinių aukštumų, liko paprastas, prieinamas, mokąs išklausyti ir suprasti kitą žmogų. Be pozos ir puikavimosi moksliniais terminais. Aišku, imponuodavo jo erudicija, tvirtos žinios iš daugelio mokslo sričių, kalbų mokėjimas. Be to, jam žavesio suteikdavo humoro jausmas. Pasijuokti galėdavo ir iš savęs, ir iš kolegų. Net ir aptariant rimtą mokslinę problemą, staiga papasakodavo tai progai tinkamą anekdotą iš garsių mokslininkų gyvenimo. Susirinkusiųjų auditorija tarsi akimirkai atsipalaiduodavo: minutėlė nuoširdaus, sveiko juoko - ir vėl į darbą.

Profesorius rasdavo laiko važiuoti į susitikimus su Mokslo ir gyvenimo skaitytojais. Kartais ir dulkėtais rajonų keliais, nedideliu autobusiuku. Kur nors atokiame Lietuvos kampelyje. Oratorinis profesoriaus menas, jo bendravimo kultūra teikė atgaivos.

Jaukiuose profesoriaus namuose Vilniuje, Žvėryne, visus svetingai priimdavo jo dukterėčia Marija Slavėnaitė-Pečiukonienė. Čia bendraudavo mokslo istorikai, mokslo populiarintojai. Be kita ko, profesoriaus asmenybė visus traukė intelektualiniu padorumu.

Knygos autorė prisimena, kad šia tema kadaise rašiusi interviu su Pauliumi Slavėnu. Tas pokalbis buvo išspausdintas mūsų periodikoje. Manau, kad profesoriaus samprotavimai apie inteligentiškumą, kaip apie amžiną vertybę, neprarado savo vertės iki šiol.Laiškai iš tremties. Taip pavadintas antrasis knygos skyrius. Jame - jaudinanti istorija, papasakota filosofo Vosyliaus Sezemano, remiantis šeimos laiškais.

V. Sezemanas gimė Suomijoje, Vyborgo mieste, Suomijos švedo ir Peterburgo vokietės šeimoje. Po priverstinės emigracijos patenka į Kauną, tampa Lietuvos universiteto filosofijos katedros profesoriumi. Lietuva tampa antrąją jo tėvyne. Jis greitai išmoksta lietuvių kalbos, dėsto lietuviškai. Vėliau tremtis, Irkutsko sritis, Taišetas.

Autorei pavyko gauti iš žmonos Vilmos Sezemanienės laiškus rašytus į tremtį. Šie laiškai jaudina, jie ne tik apie didelę, tyrą meilę, bet ir didį mokslininko humanizmą.

Autorė atskirą knygos tarpsnį skyrė mūsų žymiems lituanistams. Ji teigia, kad dirbdama Mokslo ir gyvenimo redakcijoje nemažai rašė apie kalbininkus, pati dalyvavo baltistų konferencijose. Todėl buvo nemaža pastangų populiarinant lietuvių kalbą.

Tam knygoje skirtas skyrius Lituanistai. Vilniaus baltistikos mokykla. Čia randame autorės aprašytus susitikimus su profesoriais Aleksandru Vanagu, Zigmu Zinkevičiumi, Algirdu Sabaliausku, Jonu Palioniu, Vytautu Mažiuliu ir kitais.

Ją domina ir užsieniečiai, kurie tyrinėja lietuvių ir kitas baltų kalbas. Taip į knygą pakliuvo rašiniai, skirti vokiečių baltistui Reineriui Ekertui, italui Gvidui Micheliniui, ir islandui Jörundurui Hilmarssonui.

Šioje knygoje autorė sudėjo tik dalį to, kas buvo parašyta per tris žurnalistinio darbo dešimtmečius. Atrinkta tai, kas svarbiausia, reikšmingiausia bei aktualu ir šiandien. Knygoje nemažai rašoma apie intelektualinį padorumą. Autorė siekia, kad ir ateinančioms kartoms turėtų rūpėti jį išsaugoti. Tam, manau, padės ir ši E. Sliesoriūnienės knyga Inteligentų karta.

Knygą Inteligentų karta šiemet išleido Vilniaus leidykla Knygiai. Spausdino Standartų spaustuvė. Knygą sėkmingai papildo asmenvardžių rodyklė. Yra pluoštas nieskur neskelbtų nuotraukų.

Vytautas Žeimantas