Mokslo populiarinimas praturtina gyvenimą

J. Almonaitienė. Bibliotekininkai skundžiasi, kad mūsų knygos labai dažnai tiesiog „dingsta“ iš bibliotekų lentynų, kai kurie žmonės ne visada turi kelias dešimtis litų toms knygoms nusipirkti.

Žemuogių pievelės kelionių vadovuose

ML. Pagal kokį principą sudarote savo kelionių vadovus: pagal kelionių maršrutus, o gal abėcėlę?

V. Almonaitis. Gana kategoriškai laikomės „žemuogių pievelės“ principo. Pažintiniai objektai kaip žemuogės raudonuoja mūsų pasirinktame istoriniame lauke. Paėmęs mūsų žemėlapį žmogus mato, kur tų „žemuogių“, t. y. lankytinų vietų, daugiausia. Žemėlapyje lankytini objektai pažymėti numeriais, jie kartojasi ir knygos tekste. Štai Pajūryje matote 35 numeriu žymėtą tašką. Susirandame, kas tai yra: Memorialas „Žuvusiems Sibire“ ir „Žuvusiems už Lietuvą“. Pajūris. Geografinėje rodyklėje tas Pajūris aprašytas. Beje, Pajūris yra prie Jūros upės Šilalės rajone, o ne prie Baltijos jūros. Atitinkamame puslapyje yra Pajūriui skirtas skyrelis ir 35 numeriui skirto objekto išsamus aprašas. Ant nuotraukos taip pat pakartotas objekto numeris. Kad būtų paprasčiau susivokti.

ML. Ar panašiu principu sudarytus kelionių vadovus leidžia kiti autoriai?

V. Almonaitis. Panašių kelionių vadovų Lietuvoje esama, bet jie populiaresnio lygio, pateikiamos supaprastintos enciklopedinės žinios.

J. Almonaitienė. Beje, ne visada patikimos.

V. Almonaitis. Kai kurios leidyklos leidžia kelionių vadovus neatnaujindamos medžiagos. Esame mokslininkai, tad įpratę skleisti tik patikimą informaciją, šį principą taikome ir kelionių vadovams. Niekada neaprašinėjame nė vieno paminklo, jeigu patys savo akimis nesame jo matę.

Prireikia ir psichologijos žinių

ML. Kodėl sudarinėjate ir rašote savo kelionių vadovus „šeimyninės rangos“ principu?

J. Almonaitienė. Tai jau man kaip psichologei klausimas. Vytenis kažkiek atsakė: susipažinome keliaudami ir nors kiekvienas turime savo specialybę, bet pomėgis kelionėms mus sieja. Tai mūsų pomėgis, todėl abu ėmėmės šio darbo.

ML. Tačiau psichologijos žinias kelionių vadovuose tikriausiai nelabai pritaikote, nes čia daugiau istorijos, geografijos, geologijos, kultūros istorijos ir panašios žinios.

J. Almonaitienė. Esame pasidaliję aprašomais dalykais, man tenka daugiau rašyti apie asmenybes. Yra dalykų, kurie nė vienam iš mudviejų nėra labai artimi, kad ir geografijos, architektūros, dailės. Tada abu vienodai gilinamės, bet paprastai man tenka, nes Vytenis ir taip turi daug kitų užduočių. Pagaliau tenka rūpintis ir pateikimo forma. Turi būti moksliškumo riba, kad skaitymas nevargintų.

V. Almonaitis. Tada Junonos psichologijos žinios labai praverčia, nes norime parašyti taip, kad mus skaitytų. Didžia dalimi tai Junonos nuopelnas. Išleidome jau ketvirtą kelionių knygą. Dvi skirtas Karšuvai, o šiemet išleidome antrą papildytą leidinį Šiaurės Skalva.

ML. Ne tiek jau daug tos buvusios istorinės Skalvos Lietuvai priklauso.

V. Almonaitis. Pusė priklauso Lietuvai ir pusė – Karaliaučiaus kraštui. Lietuvoje tai Pagėgių kraštas su įspūdingomis Rambyno apylinkėmis. Mokslo populiarinimas dar podukros vietoje

ML. Kas Jūsų darbe sudėtingiausia leidžiant kelionių vadovus? Kaip kilo mintis steigti savo leidyklą?

V. Almonaitis. Išbandėme įvairius leidybos būdus. Dar 1994 m. išėjo mano pirmoji knyga, tada dar vienas parašiau – Ką šniokščia Jūros rėvos. Tai buvo kelionių vadovas, nors jame esama ir mokslo, ir kraštotyros, ir enciklopedinių dalykų. Išleido kita leidykla, tas mums buvo ne visai priimtina. Įkūrėme viešąją įstaigą, tapome paramos gavėjais, ir tai mums suteikė naujų galimybių.

Aišku, kiekvienas iš mūsų turime ir savo darbą. Leidybos organizavimas ir sudaro daugiausia sunkumų. Mūsų knygas paprastai remia Kultūros ministerija, o premijuoja Švietimo ir mokslo ministerija.ML. Jūsų balse skamba tarsi neišsakyta mintis?

V. Almonaitis. Pirmiausia norėtume, kad būtent Švietimo ir mokslo ministerija padėtų išleisti knygas. Lietuvoje yra labai daug mokslo populiarinimo projektų, kurie neišvysta dienos šviesos, nes žmonės vieni nepajėgia jų įgyvendinti. Mes preliminariai paskaičiavome: knyga Karšuva. 2 yra dviejų žmonių dvejų metų darbas, jeigu skaičiuotume normalias darbo dienas ir normalias darbo valandas. Norint įgyvendinti tokį darbą, reikia solidaus rėmimo. Mus šiek tiek remia Kultūros ministerija, savivaldybės, apie kurias rašome, tiesa, ne visada. Didžia dalimi – ir tai net paradoksalu – mus paremia privatūs asmenys, dažniausiai verslininkai.

ML. Kokie šiuo atveju yra verslininkų interesai? Tai Jūsų bičiuliai?

V. Almonaitis. Visai ne. Kodėl jie mus remia ir kokį čia mato interesą, būtų geriau jų pačių paklausti. Žmonės, turintys pinigų ne visada mąsto siaurai, kartais jų mąstymas lenkia valstybės institucijų valdininkų mąstymą. Mąstantys žmonės suvokia, kad valstybės pinigais atliekami tyrimai tik tada duos konkrečią naudą, jeigu tie rezultatai bus „nuleisti“ iki žmonių, juos pasieks. Mūsų rėmėjai sąmoningai investuoja kad ir į šį projektą norėdami patys prisidėti prie visuomenei naudingų darbų.

ML. Labai džiugu girdėti šiuos Jūsų pastebėjimus.

V. Almonaitis. Viename panašiame konkurse apdovanojant premijuotus darbus kiek sarkastiškai juokavome, kad pirmąsias dvi vietas laimėję darbai buvo finansuoti to paties verslininko. Vadinasi, jis vienas toliau matė už mūsų valdžios institucijas. Taigi atsakau į man užduotą klausimą: lėšų sutelkimas tokiems projektams ir yra didžiausia problema.Esama dar vienos problemos, kuri šiandien, premijuojant mokslo populiarinimo darbus, buvo įvardyta: grynojo mokslo darymas. Švietimo ir mokslo ministerijos struktūroje – tai rimtas darbas. O mokslo populiarinimas, girdi, tai lyg priedas prie rimto darbo. Tarsi savotiškas žaidimas.

J. Almonaitienė. Mokslininko atestacijai mūsų mokslo populiarinimo veikla nedaug vertinama. KTU, kur dirbu, vyrauja toks požiūris: mokslą populiarina kiekvienas iš mūsų, nes bendraujame ir taip dalijamės savo žiniomis. Bet kad būtų vertinami mūsų mokslo populiarinimo straipsniai, perskaitytos visuomenei paskaitos… To nėra. Net ir mūsų premijuota knyga atestacijai nieko nereiškia. Todėl atitinkamas požiūris į mokslo populiarinimą ir finansine prasme.

O mes dirbame ne todėl, kad iš to turėtume didelės naudos. Mums patinka, įdomu, taip atrandame naujas galimybes saviraiškai, todėl rašome ir leidžiame šias knygas. Šalia „sauso“ mokslo ir pedagoginio darbo ši mokslo populiarinimo veikla labai praturtina mūsų gyvenimą. Deja, kol kas patys turime pasirūpinti, kad mūsų padarytas darbas pasiektų visuomenę.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

2007 m. mokslo populiarinimo darbų konkurso antrosios vietos laimėtojai Vytenis ir Junona Almonaičiai bei mokslo populiarinimo darbų atrankos komisijos narė VGTU Termoizoliacijos instituto mokslinė sekretorė Laima Kunskaitė