MOKSLASplius.lt

Kai vieni bijo, o kiti nenori (2)


Taip vienu mostu buvo sukurta didžiulė ekonominė ir socialinė problema, kurios masto turbūt politikai tada nė neįsivaizdavo?


Jau 18 metų tenka išlaikyti kraštą, kuriame 1990 m. gyveno 17 mln. gyventojų. Dabar tiek neliko, nes daugelis pabėgo į vakarinę Vokietijos dalį, kur yra darbo.

Praėjusiais metais teko vaikščioti po Citau miestą netoli Lenkijos ir Čekijos pasienio. Demokratinės Vokietijos laikais tame mieste gyveno 45 tūkst. gyventojų. Dabar beliko tik 26 tūkst. Ėjau per beveik išmirusį miestą. Stovi tušti, niekieno negyvenami namai.

Labai panašiai yra Greifsvalde ir kituose rytinės Vokietijos miestuose. Beje, ir Lietuvoje matau panašias problemas. Išsilavinęs jaunimas išvyksta iš miestelių, juose lieka tik pensininkai ir vyresni žmonės. Dėl to tokiuose miesteliuose sunku kurti naują pramonę – nėra darbo jėgos, ypač kvalifikuotos. Panašiai yra ir rytinėje Vokietijoje. Lieka pagyvenę žmonės, specialistus tenka kviestis iš vakarinės Vokietijos.

Bet po truputį ir rytinėje Vokietijos dalyje padėtis gerėja. Vis dėlto iš federalinio biudžeto į rytinę šalies dalį atplaukė daug lėšų, atvyko daug specialistų iš Vakarų, atsigaus ir pramonė. Bet dešimtmetis dar turės praeiti.


Vargu ar tai paguodžianti prognozė. Juk daugelis gyventojų to „šviesaus rytojaus“ gali ir nesulaukti.


Prognozės ne visada lengvai pildosi. Vokietijoje buvo žadama, kad solidarumo mokestį mokėsime tik 5 metus, bet jau mokame 12 metų.


Malonių laukiama iš dangaus

Faktiškai rytinės Vokietijos dalies pramonė buvo sugriauta, bet ar ne panašiai pasielgta su tos dalies Vokietijos gyventojais? „Osiais“ aiškiai buvo nepasitikima, į daugelį labai gerų specialistų buvo žvelgiama kaip į paveiktus komunistinės propagandos. Taigi „osiai“, lyginant su „vesiais“ tapo lyg ir antrarūšiais piliečiais.


Nenorėčiau sutikti, kad jie buvo „sugadinti“ žmonės. Savaime suprantama, jų mentalitetas skyrėsi. Žmonės buvo pripratę, kad viską jiems duos valstybė, už viską ji atsakinga. Todėl visko reikalauti reikia tik iš valstybės, o ne iš savęs. Toks rytinės Vokietijos žmonių mentalitetas išliko ligi mūsų dienų.


Tai pasakytina ir apie mokslo žmones, dirbančius universitetuose?


Ne, mokslo žmonės labai greitai pasikeitė. Bet paprasti gyventojai vis dar kažkokių malonių laukia iš valstybės, vyriausybės, žodžiu, iš dangaus. Panašius reikalavimus girdžiu ir Lietuvoje: „Mums reikia, duokite“. Tas pats mentalitetas.

Nesakyčiau, kad dėl to šie žmonės blogesni, o Vakarų Vokietijos gyventojai geresni. Kapitalistinėje sistemoje ne ką lengviau išgyventi. Jei turi darbą, žinoma, gerai, ypač jeigu nori dirbti. Bet bedarbiams labai sunku. Iš šalies gali atrodyti, kad Vakaruose ir bedarbiai nemiršta iš bado, gerai gyvena. Vakarų Vokietijoje bedarbis gauna maždaug 370 eurų pašalpos, valstybė (daugiausia miestų savivaldybės) papildomai jam moka už minimalų būstą, bet kvadratūra labai apribota. Turintys daugiau gyvenamojo ploto priversti keisti butą į mažesnį. Lietuvoje tie 370 eurų, iš kurių reikia pragyventi bedarbiui, gali atrodyti visai padori suma.


O iš tikrųjų? 12 eurų dienai.


Turėkime mintyje, kad visi kiti aplinkiniai gyventojai gyvena daug geriau, o pašalpos gavėjas negali pasikviesti į savo namus kad ir svečio. Negali išvažiuoti atostogauti, negali net automobilio išlaikyti. Ypač sunku jo vaikams. Mokykloje klasė važiuoja į ekskursiją, o bedarbis vaikui negali duoti jai pinigų.

Taigi kapitalizmo sąlygomis išgyventi labai sunku, žmonėms tenka ieškoti būdų, kaip suktis. Austrijoje atsirado parduotuvės, kuriose parodžius pasą galima bedarbiui pigiau įsigyti kai kurių maisto produktų. Tai ne aukščiausios kokybės produktai, o tie, kurių galiojimo laikas baigiasi. Juk tai žmogaus pažeminimas.


Austrijai teko grąžinti Gustavo Klimto darbus

Vokietija sugeba mokėti pašalpas ir tiems, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į Vokietiją darbams, taip pat nuo genocido nukentėjusiems žydams.


Vokietija moka, nes privalo mokėti. Vokiečių kaltė, kad daugybė žmonių iš įvairių Europos valstybių ištremti turėjo dirbti svetimame krašte. Ir kaip dirbti – 12 valandų per parą. Ir jokio darbo užmokesčio už savo darbą negavo, dirbo tik už valgį.


Taip pat elgėsi Sovietų Sąjunga su Baltijos ir kai kurių kitų kraštų gyventojais – juos trėmė, laikė lageriuose. Tačiau Sovietų Sąjungos teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusijos Federacija nelabai jaučiasi atsakinga už tų žmonių likimą. Rusijos vadovai sugeba pasiteisinti, girdi, ne mažiau nukentėjo ir pačios Rusijos gyventojai. Kai Lietuva pareikalavo iš Rusijos kompensuoti už sunaikintą prieškario pramonę ir šalies ūkį, už suniokotus žmonių gyvenimus, už atimtą turtą, Rusija užėmė išdidžią įžeistos valstybės poziciją.


Logiškai mąstant, Rusija turėtų mokėti ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir Baltarusijai, Ukrainai, kitiems kraštams. Pusei pasaulio turėtų mokėti įvairias kompensacijas. Be to, ir savo šalies gyventojams. Logiškai mąstant visiems turėtų būti atlyginta.


Bet tada neliktų lėšų raketų ir karinės ginkluotės kūrimui. Ar įmanoma įsivaizduoti nesiginkluojančią ir imperinių ambicijų atsisakančią Rusiją? Matyt, tuo ir skiriasi Rusijos ir Vokietijos supratimo lygmenys.


Nacionalsocialistų sukeltų problemų yra ligi šiol. Austrijoje prieš gerą dešimtmetį pradėta peržiūrėti mūsų muziejų fondus, mat labai daug meno kūrinių nacionalsocialistai atėmė iš žydų. Aišku, be jokio atsilyginimo arba už labai menką kompensaciją. Dabar tų žydų įpėdiniai ima reikšti pretenzijas. Jiems tenka parodyti dokumentus, kad tas ar kitas meno kūrinys, o kartais ir žemė, nekilnojamasis turtas priklausė jų seneliui. Tai nėra paprasta, praėjus šitiek metų. Todėl teisminiai procesai tęsiasi labai ilgai. Austrijoje tokių procesų dabar vyksta net daugiau negu Vokietijoje, nes naciai labai daug prisiplėštų meno vertybių paliko Austrijos muziejuose. Austrijoje dirba keli komitetai, kurie tyrinėja tų meno kūrinių kilmę ir tai, kaip jie atsidūrė muziejuose.


Jeigu bus įrodyta tikroji tų meno kūrinių nuosavybės teisė, ar Austrija juos grąžins tikriesiems paveldėtojams? Juk nemėgins teisintis senaties terminais ar kitais demagoginiais išvedžiojimais?


Pagal Austrijos įstatymus turtas privalo būti grąžintas tikriesiems savininkams arba jų turto paveldėtojams. Dabar kai kurių paveikslų ar kitų meno kūrinių vertė nepaprastai išaugo, todėl ir norima susigrąžinti tas vertybes. Tiesa, gana ilgą laiką Austrija ieškojo būdų, kaip apsiginti, atmesti tas pretenzijas. Juk vien dėl Vienos muziejuose sukauptų meno vertybių į Austriją atvyktų daugybė meno gerbėjų ir turistų iš įvairių šalių. Pavyzdžiui, pamatyti Gustavo Klimto darbus. Tačiau jau atsirado šių kūrinių savininkas, ir muziejams teko atsisveikinti su šio genialaus austrų tapytojo darbais*. Suprantama, didelis nuostolis muziejams. Bet tai žmogaus teisė atgauti iš jo pavogtus ar atimtus daiktus.


Vokietijoje aristokratams geriau

Su XX a. atimtomis vertybėmis gal viskas paprasčiau, ypač kai kalbame apie nacių pagrobtas vertybes. Daug sunkiau rasti teisybę kalbant apie bolševikų pagrobtas vertybes ar carinės Rusijos laikais kad ir iš Lietuvos išvežtus meno kūrinius bei istorinį paveldą. Rusija nė į kalbas nesileidžia, arba kelia keistas sąlygas ir argumentus: girdi, nebėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad nėra kam tas vertybes grąžinti.


Ne visiškai prarastos vertybės, nes jas galima pamatyti Sankt Peterburge ar Maskvoje. Net jei Austrija neteko Klimto, kurio darbus teko grąžinti buvusių savininkų įpėdiniams, tai nereiškia, kad jis prarastas. Jo nėra Austrijoje, bet yra JAV, labai norint galima ir tenai nuvykti. Pačios vertybės nedingo, tik pakeitė buvimo vietą. Svarbiausia, kad žmogus turėtų galimybę atvykti ir jas matyti.


Mūsų meno gurmanai gal ir ras progą nuvykti, bet juk paneigta valstybės ir tautos nuosavybė. Pavyzdžiui, lietuvių tautos senosios vertybės, kad ir Lietuvos Metrika saugoma Rusijoje. O juk šiai šaliai ji juk nepriklausė, nepriklauso ir neturėtų priklausyti.


Krašto nuosavybė, bet ne tautos.


Tai krašte ir privalo būti. Kur buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarija? Vilniuje, sostinėje. Tai čia ir turėtų būti saugoma Lietuvos Metrika.


Vokietijoje daugelis meno vertybių buvo aristokratijos nuosavybė, o aristokratai patys save skyrė nuo vokiečių tautos. Po Vokietijos 1918–1919 m. revoliucijos visa ta aristokratų nuosavybė tapo vokiečių tautos nuosavybe. Kaizeris buvo nuverstas, kažkur dingo ir aristokratai. Bet jau daug metų tos vertybės buvo tapusios tautos nuosavybe.


Lietuvoje vykę procesai taip pat nušlavė aristokratų luomą, bet atgavus nepriklausomybę suvešėjo siekis atkurti giminės bajorystę patvirtinančius dokumentus. Atgimė noras priklausyti elitui. O kaip Vokietijoje ir Austrijoje?


Vokietijoje tokio perdėto žmonių noro nepastebiu, nors bajoru galima vadintis. O Austrijoje, skirtingai negu Vokietijoje, prieš pavardę nerašoma von, negalima vadintis bajoru, grafu, hercogu ar kurfiurstu. Taigi Vokietijos aristokratams geriau, gyvuoja Hohenzolernų ir kitų dinastijų palikuonys.


Bet Jūs tik ką sakėte, kad Vokietijoje perdėto noro siekti atkurti bajorystės teisių nesiekiama.


Vokietijoje galioja nuostata, kad aristokratai turėjo ne vien kastai priklaususios nuosavybės, bet ir asmeninės nuosavybės. Ta teisė į asmeninę nuosavybę palikta. Dabar vieni iš tų aristokratų gali turėti daugiau. O kiti nieko, išskyrus titulą, neturi.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 

 


Nuotraukoje:

 

Moderniojo Berlyno architektūrinės formos

 

----------------------

* 2006 metais Austrija grąžino penkis nacių nusavintus Gustavo Klimto paveikslus, kurie vėliau Niujorko aukcione buvo parduoti už 327 mln. dolerių (834 mln. litų). 2007 m. žydų kilmės austrų kompozitoriaus Gustavo Malerio (Mahler) provaikaitei buvo grąžintas daugiau kaip prieš 60 metų iš muziko našlės paimtas norvegų tapytojo Edvardo Muncho paveikslas Vasaros naktis pajūryje (Sommernacht am Strand). 1911 m. mirus kompozitoriui jo našlė Alma Maler ištekėjo antrą kartą, o paveikslas jai atiteko 1916 m. 1937 m., likus metams iki Vokietija aneksavo Austriją, paveikslas laikinai buvo paskolintas Vienos Belvederio muziejui, o naciams prijautęs jos uošvis paveikslą 1940 m. Belvederiui pardavė. Po karo Alma Maler su vaikaite siekė paveikslą atgauti, bet tai pavyko po pusę amžiaus užsitęsusio mūšio. – G. Z. pastaba.