MOKSLASplius.lt

Be chemijos neįsivaizduoja gyvenimo

Gražią gyvenimo sukaktį organinės sintezės srityje dirbantis mūsų tautietis prof. Viktoras Algirdas Sniečkus, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, pasitiko kaip visada atsidėjęs darbams, be kurių negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo. Gyvena ir dirba priešingoje Žemės rutulio dalyje – Kanadoje, Kingstono mieste, ten dėsto Queen’s universitete. Įpratome profesorių Lietuvoje matyti tada, kai Vilniuje vyksta jau spėjusios gerą vardą pasaulyje pelnyti Baltijos organinės sintezės konferencijos, sutrumpintai BOS (Balticum Organicum Syntheticum). Tai prof. V. A. Sniečkaus idėja, kartu su prof. Eugenijumi Butkumi ir JAV chemikais Jonu Dunčia, Jaanu Pesti ir Janu Upeslaci. Jų pastangų vaisius – į Vilnių sukviesti pasaulines organinės sintezės įžymybes. Įgyvendinta 2000 ir 2002 metais.

Šiose konferencijose galėjome klausytis trijų Nobelio chemijos srities laureatų pranešimų. Beje, ne vien pranešimų, bet ir žymių mokslininkų minčių, kurias jie išsakė interviu forma ar apskritojo stalo diskusijoje Mokslo Lietuvoje. Priminsime, kad 2000 m. Vilniuje lankėsi prof. Ryoji Noyori (Nagojos universitetas, Japonija), o 2002 m. – prof. Barry K. Sharpless (The Scripps Research Institute, JAV) – abu 2001 m. tapo Nobelio premijos laureatais. Viešnagės Vilniuje metu buvo sudaryta galimybė Mokslo Lietuvai pakalbinti prof. Ryoji Noyori, o apskritojo stalo diskusijoje kalbinome prof. Barry K. Sharpless, prof. Robertą H. Grubbs (Kalifornijos technologijos institutas, JAV), prof. Henri Kagan (Paris-Sud universitetas, Molekulinės chemijos institutas d’Orsay, Prancūzija), prof. V. A. Sniečkų ir prof. Eugenijų Butkų. Beje, prof. E. Butkaus dėka Mokslo Lietuvai ir buvo sudarytos palankios sąlygos pakalbinti pasaulinio mokslo įžymybes, kurios į Vilnių atvyko pagerbdamos prof. V. A. Sniečkaus gimtinę.Prof. Viktoras Algirdas Sniečkus Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Organinės chemijos katedroje; lektorius Gintaras Urbelis, katedros vedėjas prof. Sigitas Tumkevičius, studentės I. Uogintaitė, I. Baškirova, magistrantė J. Dodonova, lektorius dr. Viktoras Masevičius ir prof. Eugenijus Butkus

Malonu buvo prof. V. A. Sniečkų Vilniuje išvysti šį rudenį, nors eilinė BOS konferencija mūsų sostinėje įvyks tik kitų metų vasarą. V. A. Sniečkus į Vilnių atvyko iš Estijos, kur Talino technikos universitete skaitė paskaitas apie naujausius organinės sintezės metodus. Jis pats yra kai kurių tų metodų pradininkas ar bent jau pateikęs reikšmingų tų metodų patobulinimų, kai kurios reakcijos vadinamos jo vardu. Viena jų – ortometalinimo reakcija (angl. directed ortho metalation). Pasak prof. E. Butkaus, reakcija padeda gauti junginius, kurių kitais būdais neįmanoma gauti. Tie junginiai gali būti naudojami farmacijoje ir kitose srityse. Tai štai apie naujausius organinės sintezės metodus V. A. Sniečkus Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto magistrantams ir doktorantams perskaitė trijų paskaitų ciklą, kuris leido susipažinti su cheminės sintezės laimėjimais ne iš trečių lūpų, bet iš mokslininko, kuris pats tuos sintezės kelius tiesė, kai kuriuos jų įgyvendino savo laboratorijose.

V. A. Sniečkus jaučia įsipareigojimą ir pareigą padėti savo dviejų tėvynių – Lietuvos ir Estijos (tėvas lietuvis, mama estė) – mokslininko kelią besirenkantiems studentams: jis atsiunčia Vilniaus universiteto Chemijos fakultetui literatūros, padėjo gauti lėšų, kad į šį universitetą būtų atgabentas didelės skiriamosios gebos 300 MHz branduolių magnetinio rezonanso spektrometras Varian. Jį padovanojo garsi farmacinė bendrovė Bristol Myers Squibb, kurioje dirba lietuvis Jonas Dunčia ir estas Jaanas Pesti. Jie abu yra BOS organizacinio komiteto nariai. BMS ketino kam nors padovanoti vertingą spektrometrą, bet reikėjo užmokėti už jo siuntimą. „Mes visi vienu balsu sušukome: „Žinoma, reikia padovanoti Vilniaus universitetui!“ Lėšų siuntimui panaudojome iš BOS fondo kasos“, – sako V. A. Sniečkus, ir jam malonu tai prisiminti.


Tarsi būtų tarp dviejų tėvynių

Iki 1997 m. Lietuvoje Jums neteko būti nuo 1944-ųjų vasaros, kai dar septynmetis, artėjant frontui, su tėvais pasitraukėte į Vakarus. Šiemet sukako 10 metų, kai grįžote į gimtinę, susipažinote jau su laisva Lietuva. Kas per šiuos 10 metų pasikeitė Jūsų kaip mokslininko gyvenime?


Buvo daug pokyčių, nežinau, nuo ko ir pradėti. Išties pirmą kartą nuo pokario laikų į Lietuvą atvykau 1997 m., mačiau, kad viskas juda į gerą. Kaskart atvykdamas į Lietuvą įsitikinu, kad ir toliau daug kas gerėja, o Vilniaus beveik nepažinčiau, jei lyginčiau su tuo, koks buvo kad ir prieš dešimtmetį. Mano akimis, tai jau tikrai europietiškas miestas, koks jis, žinoma, ir anksčiau buvo.

Gaila, kad per tas kelias dienas, kai atvykstu, tik Vilnių ir matau, nes paprastai labai stinga laiko ilgiau lankytis Lietuvoje. Labai norėčiau dar nuvykti į Kauną, savo gimtąjį miestą. Jį pirmą kartą aplankiau prof. Algirdo Šačkaus dėka. Radau savo buvusius namus, kuriuos, įėjęs pro vartus, prisiminiau iš fotografijos.


Esate perpus lietuvis, perpus estas. Kaip sugebate padalyti savo palankumą Lietuvai ir Estijai?


Abiem kraštams per pusę. Prieš atvykdamas šį rudenį į Vilnių lankiausi Estijoje, ten skaičiau tas pačias paskaitas kaip ir Vilniaus universiteto studentams. Kalbėjau estiškai, bet sekėsi daug prasčiau negu lietuviškai. Nei estų, nei lietuvių kalbos gramatikos nemoku. Estijoje jaučiuosi taip pat gerai kaip ir Lietuvoje, nors savo tėvo šalį – Lietuvą – pažįstu geriau. Vis dėlto šešerius metus su trupučiu gyvenau Lietuvoje, prieš tėvams Viktorui Sniečkui ir Pauline Sinberg-Sniečkienei 1944 m. išvykstant į Vokietiją. Beje, mano tėvai susipažino studijuodami veterinariją Tartu universitete. Mama mirė 2002 m. vasarą, sulaukusi 105 metų. Estijos vaikystėje man išvis neteko pažinoti, pirmą kartą į savo motinos kraštą atvykau tik prieš dvejus metus.


Koks įspūdį Jums padarė Estija, jeigu lygintume ją su Lietuva?


Estija mažesnė, ten, mano nuomone, greičiau viskas keičiasi. Tai geri pokyčiai. Vilniuje ir Taline pokyčiai vyksta daugmaž taip pat sparčiai, tačiau mokslas dabar Estijoje laikosi geriau. Sprendžiu kad ir pagal mokslui skiriamas lėšas. Man sunku atsakyti, kaip estams pasisekė mokslo reikalams skirti daugiau dėmesio ir lėšų, bet akivaizdu, kad jiems sekasi geriau.


Kaip manote, ar Estijoje geriau negu Lietuvoje suprantama mokslo reikšmė?


Sprendžiant iš mano įspūdžių – taip.


Jeigu net nuo estų pradedame atsilikti, tai kas bus su Lietuvos mokslu?


Lietuvoje yra daug žmonių, kurie nori pokyčių, tad jų ir reikia siekti. Lietuvoje man tenka daugiausia bendrauti su prof. Eugenijumi Butkumi, nes abu esame organinės chemijos atstovai. Beje, E. Butkus ne tik kaip mokslininkas yra daug nuveikęs. Ne vienus metus vadovaudamas Lietuvos mokslo tarybai jis daug daro, kad mokslo reikalai Lietuvoje gerėtų ir užimtų jiems deramą vietą. Kiek teko apie visa tai su E. Butkumi kalbėti, atrodo, kad 2008 m. Lietuvoje bus einama prie naujos mokslo finansavimo sistemos diegimo, o tai turėtų skatinti ir kitus mokslo reikalus Lietuvoje.


Kaip ten, Kanadoje?

Pasisukime į Jūsų konkrečią veiklos sritį. Kokiame Kanados universitete dirbate ir kokiam tiriamajam darbui skiriate savo jėgas?


30 metų dirbau Waterloo universitete Kanadoje, kur ir pradėjau akademinę veiklą. Prieš dešimtmetį persikėliau į Queen’s universitetą Kingstono mieste, kur toliau tęsiu organinės chemijos tyrinėjimus. Tai maždaug 250 km atstumu nuo Toronto, tad kanadietiškais mastais visai netoli.


Kiek šis universitetas stiprus organinės chemijos tyrinėjimuose?


Queen’s universitetas daugiausia žinomas kaip teisės ir verslo administravimo sričių bei medicinos tyrinėjimuose pasireiškęs universitetas. Chemijos sritis mūsų universitete taip pat neblogai laikosi, turime 27 profesorius. Tai profesoriai asistentai, asocijuotieji profesoriai ir tikrieji (full) profesoriai, bet visi profesoriai. Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, yra kitaip, katedroje ar net visame fakultete gali būti vos vienas vienos krypties profesorius.


Ką, profesoriau, dabar veikiate savo profesinėje srityje?


Mėginame naujus sintezės metodus, kurie būtų produktyvūs naujų vaistų kūrimui. Tenka eksperimentuoti, bet toli gražu ne visos pastangos būna vaisingos. Kai toje srityje dirbi daug metų, atsiranda patirtis, intuityvi nuojauta, kokie metodai ir junginiai gali būti perspektyvūs mūsų tyrimuose ir gali būti pritaikyti farmacijos pramonėje.

Tačiau kartais net ir patirtis nepadeda. Manai, kad turi būti taip, o ne kitaip, bet vieną dieną paaiškėja, kad reikia visiškai kitokio sprendimo.


Tai labai nenašus darbas, nes sėkmingas rezultatas tenka daugybei nepavykusių bandymų?


Laimei, savo universitete turime pakankamai kūrybinės laisvės. Dažnai ankstesnė tema pasirodo esanti visai nereikalinga. Jeigu pajuntu, kad reikėtų nutraukti buvusį darbą ir imtis naujo, perspektyvesnio, kaip man atrodo, tyrinėjimo, tai taip ir darau. Reikia žinoti, kada sustoti. Studentus mokome nepasiduoti ištikus pirmai nesėkmei. Tenka tyrimus vėl ir vėl iš naujo daryti, ir taip ištisus mėnesius. Kuo sunkiau sekasi, tuo geresnis būna išradimas. Tą pastebėjau iš savo patirties. Kartais mažytė priežastis trukdo pasiekti geidžiamą rezultatą, bet tą kliūtį reikia surasti ir pašalinti. Eksperimentus reikia daryti sistemiškai, išbandant įvairius veiksnius, katalizatorius, kurie gali padėti gauti norimą rezultatą. 10–15 įvairių katalizatorių paprastai tenka patikrinti eksperimente.


Kaip atrodo Jūsų eksperimentai? Sėdite prie kompiuterio ir net balto ar melsvo chalato neužsivelkate?


Būtent. Mane traukė organinė chemija, eksperimentai, labai patiko sintetinti cheminius junginius, bet jeigu tik tuo užsiimčiau, tai nieko neparašyčiau, nes niekada nepakaktų laiko. Tenka rūpintis studentais, vadinasi, rašyti projektus, siekti gauti finansavimą, antraip neturėsiu studentų. Vadinasi, yra prieštaravimas: įsimylėjęs organinę chemiją, trokšdamas daryti eksperimentus, tam negali atsidėti visomis jėgomis, nes tenka daryti daugybę kitų darbų, kurie su tikruoju mokslu maža ką turi bendro.


Susidvejinimo pavojai

Vadinasi, esama tam tikro biurokratizmo. Lietuvoje nemažai talentingų mokslininkų nuėjo dirbti į verslą ar mokslo administravimo sritį. Kaip jums atrodo, ar tai nėra praradimas mokslui?


Svarbus klausimas. Daug priklauso ir nuo paties žmogaus polinkio. Man atrodo, kad 3–4 metus galima užsiimti mokslo politika, bet paskui reikėtų grįžti į savo įprastą mokslo darbą. Praradus daugiau laiko, sunku sugrįžti, nes mokslo pokyčiai labai dideli. Chemijoje kas dieną pasirodo naujos publikacijos, jų visų jau neįmanoma aprėpti. Ketverius metus praleidęs chemikas rizikuoja prarasti savo kvalifikaciją.