Be chemijos neįsivaizduoja gyvenimo

O kaip Jūs susigaudote tuose sparčiuose organinės chemijos pokyčiuose? Tegul ir neinate į mokslo politikos reikalus – gal ir tokio reikalo nėra – bet juk turite įvairių įsipareigojimų įvairioms bendrovėms, ne vien dėstote studentams.

Man pavyksta suderinti tuos dalykus, nes jie siejasi tarpusavyje. Dėstymas universitete, darbas su doktorantais ir ekspertavimas, pagaliau mano paties tyrinėjimai yra kaip to paties darbo tąsa. Juk savo studentams ir doktorantams taip pat stengiuosi išdėstyti naujausius organinės sintezės dalykus, pratinu kasdien skaityti akiratį plečiančią mokslinę literatūrą. Taip pat privalau orientuotis paskutiniuose pasaulinio mokslo išradimuose ir juos taikyti savo mokslinėje veikloje. Antraip nieko gero nebus.

Tiesą sakant, labai daug laiko ir jėgų atima administravimo dalykai. Jeigu vadovauji tyrimo grupei, tai tenka užsiimti kita ne visada mokslininkui įdomia veikla. Jeigu pavyksta visas šias užduotis ir darbus suspausti į vieną „gumulą“, tai gali ir kai ką naudingo nuveikti. Apskritai darbas su mokslo administratoriais ir valdžios vyrais yra labai sunkus. Blogiausia, kad dėl šių būtinų darbų tenka atsiplėšti nuo man įdomiausių ir mokslui naudingiausių darbų. Bet kitos išeities šiandien savo veikloje aš nematau.

Tiesa, yra ir kitokių pavyzdžių. Pažįstu vieno universiteto prezidentą, kuris vieną dieną savaitėje meta visas administratoriaus ir vadovo pareigas, prašo nesukti jam galvos, nes jis užsiima tik savo pamėgtuoju mokslu. Tą dieną jis vėl yra tyrėjas, mokslininkas. Kaip matote, galima mėginti derinti mokslinę veiklą ir administratoriaus darbą, bet, kaip minėjau, po 3–4 metų reikia sau pasakyti: „Su administravimu baigta, grįžtu į tyrimų sritį“. Arba priešingai.

Iš Jūsų pasakojimo galima daryti išvadą, kad Kanados universitetų profesoriams ne taip jau paprasta atsidėti mokslui. O jeigu priklausytų tik nuo Jūsų paties, kokį idealų modelį pasiūlytumėte? Tarkime, esate rektorius arba universiteto prezidentas.

Idealių modelių moksle jau nebėra. Daug priklauso nuo to, į ką žmogus orientuotas. Jeigu esi universiteto rektorius ar prezidentas, ir dar turi lėšų savo tyrimams, grantų ir studentų, bet tada tu vis labiau tolsi nuo savojo mokslo. Galų gale tavo pavardė tarp straipsnio autorių bus pažymėta asterisku (žvaigždute) kaip senior author. Baigsis tuo, kad pats nebesuprasi, kas tame straipsnyje parašyta. Studentai ir padėjėjai parašė, o tu nebeturi laiko gilintis, todėl tik paviršutiniškai permeti akimis.

Man toks mokslinio darbo modelis visai nepatiktų, bet pasaulyje daug kur taip ir dirbama. Tokie asmenys galų gale nutolsta nuo konkrečių tyrimų, rašo projektus, bendrauja su „reikiamais žmonėmis“, politikais, užsiima lobizmu. To irgi reikia, bet, kartoju, manęs tai netraukia. Man mieliausia pačiam dalyvauti tyrimuose, ieškoti teisingų sprendimų, nes tai ir yra tikrasis mokslas. Jeigu žmogus mano, kad jis daugiau gali nuveikti kaip rektorius, mokslo administratorius, tai tuo ir turėtų užsiimti. Bet tada neliks laiko moksliniams tyrimams.

Amerikiečiai verslesni

Pasakysiu kaip yra Kanadoje, nes su Lietuvos studijų sistema nesu ligi šiol išsamiai susipažinęs. Paprastai bendrauju su studentais, kurie domisi organine chemija. Kanadoje pirmaisiais ir antraisiais studijų metais visi studijuoja bendrus kursus – chemijos, biologijos, fizikos, kartais filosofijos ir kitus (Arts Corse). Trečiais ir ketvirtais studijų metais pradedami skaityti specializuoti kursai, pavyzdžiui, organinės chemijos, o po ketverių metų studentas gauna bakalauro diplomą. Jeigu patinka gilintis į pasirinktą sritį, tai stojama į magistro studijas arba doktorantūrą. Jeigu siekiama doktorantūros, tai tenka ieškoti vietos, tarkime, farmacijos bendrovėje arba mėginti rasti vietos universitete, t. y. imtis akademinės veiklos.

Ar lengvai Kanadoje įsidarbina organinės chemijos mokslo diplomus turintys asmenys?

Nelengvai, bet padėtis ne iš blogųjų. Kanadoje nėra daug farmacijos bendrovių. Tai tėra JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos bendrovių padaliniai, o savų Kanados farmacijos kompanijų beveik nėra. Būtų gerai, kad kanadiečiai turėtų daugiau savų vaistų gamybos įmonių, nebūtų tik JAV ar kitų šalių bendrovių satelitai. Tačiau Kanadoje nėra taip paprasta kurtis naujoms įmonėms, kaip kad JAV. Vis dėlto pamažu ir kanadiečiai pradeda steigti bei plėsti mažas farmacines bendroves.

Kas trukdo kanadiečiams patiems steigti savarankiškas bendroves ar įmones?

Niekas netrukdo, bet reikia didžiulių investicijų, kapitalo. Amerikos bendrovės labai greitai susiorientuoja, kaip daryti verslą. Kompanija vos susikuria, žiūrėk, iš kažkur gauna 5 mln. JAV dolerių ir tuojau bando veikti. Tačiau su tomis kompanijomis vyksta ne visai geri dalykai: jos tai jungiasi, tai skiriasi, bijau, kad vieną dieną didelis balionas gali sprogti. Bet ten yra darbo vietų studentams. Kanados magistrai chemikai labai lengvai darbą randa.

Kaip siūlote veikti jauniems ir talentingiems Lietuvos mokslininkams ar dar tik besirenkantiems mokslininko kelią? Geriau savo ateitį sieti su Vakarais, o gal mėginti įsitvirtinti Lietuvoje?

Nėra paprasta atsakyti, bet man atrodo, kad galintys išvykti į užsienį – Europos šalis ar JAV tokia galimybe turėtų pasinaudoti. Pramokus, ko galima išmokti tose šalyse, reiktų grįžti į Lietuvą ir mėginti steigti savo bendrovę.

Kodėl siūlote grįžti į Lietuvą?

Juk lietuviai, tuo viskas pasakyta.

Bet Jūs negrįžtate.

Dabar grįžtu kone kiekvieną vasarą, bet man per vėlu Lietuvoje daryti mokslinę karjerą. Bet kas žino, kaip bus ateityje.

Norėtų kasdien kalbėtis ir galvoti lietuviškai

Ne taip greitai tokie dalykai daromi. Reikėtų dėti nepaprastai daug pastangų. Jeigu taip padaryčiau, tektų atisveikinti su manuoju Queen’s universitetu Kingstone.

Jums tai brangi vieta?

Dirbti sekasi, įdomu, nes kiekviena diena atneša ką nors įdomaus. Iš fondų gaunu grantų, tad plėtoti chemijos mokslą visai geros sąlygos. Ko man daugiau reikia? Tik gaila, kad negaliu kas dieną kalbėtis ir galvoti lietuviškai.

Sulaukėte reikšmingo jubiliejaus, ta proga Jums įtektas Lietuvos mokslų akademijos prezidento akad. Zenono Rokaus Rudziko pasirašytas iškilmingas raštas. Kaip Kanados universitetuose elgiamasi su garbingo amžiaus sulaukusiais mokslininkais?

Sulaukus 65 metų tenka palikti visas pareigas ir tapti emeritu. Bet jeigu turi grantą, studentų, gali ir toliau dirbti mokslinį darbą. Jeigu toks emeritas nori, gali tęsti ir pedagoginę veiklą. Mano paties padėtis tokia, kad iki 2009 m. turiu normalią profesoriaus poziciją, galiu užsiimti moksline veikla, dirbti su studentais. Po dvejų metų, jeigu viskas gerai seksis su tyrimų finansavimu, galėsiu ir toliau tęsti dabartinę veiklą Queen’s universitete ar kur kitur.

Ar Kanada moksle – stipri šalis?

Visada lyginama su JAV, kur gyvena 350 mln. gyventojų, o Kanadoje – tik 35 milijonų. Tad ir Kanados mokslas nėra tiek garsus kaip JAV mokslas. Per 50 metų mūsų šalyje Nobelio premiją yra gavę gal tik trys mokslininkai chemikai.

Vertinant iš Lietuvos, visi paprastai žiūri į Ameriką – kas ten darosi, kaip kas klojasi. Kanada visada atsiduria tarsi antroje, gerokai žemesnėje vietoje.

Jaučiatės mažesni, ne tokie pastebimi? Kitaip tariant, jaučiate tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą?

Visai ne. Stengiamės moksle išlaikyti tą pačią kompetenciją, kokia būdinga JAV dirbantiems chemikams. Mūsų darbai, moksliniai straipsniai nenusileidžia amerikiečių mokslininkų darbams. Mintyje turiu organinę chemiją, nes už kitas mokslo sritis nesijaučiu galįs kalbėti. Beje, mes Kanadoje nenorime, kad mus vadintų „amerikonais“.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Prof. Viktoras Algirdas Sniečkus Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Organinės chemijos katedroje; lektorius Gintaras Urbelis, katedros vedėjas prof. Sigitas Tumkevičius, studentės I. Uogintaitė, I. Baškirova, magistrantė J. Dodonova, lektorius dr. Viktoras Masevičius ir prof. Eugenijus Butkus

Prof. Viktoras Algirdas Sniečkus ir prof. Eugenijus Butkus aptaria 2008 m. vyksiančios BOS konferencijos reikalus