Kaip metalas paklūsta vandeniui ir šviesai

Spalio 9 d. UAB Arginta (Molėtų pl. 71), Vilniuje, buvo surengtas seminaras Lazerinių technologijų plėtros perspektyvos Lietuvos pramonėje ir mokslo institucijose. Mūsų šalies gamybininkai ir mokslo institutų darbuotojai pasidalijo darbo su lazerinėmis technologijomis bei sistemomis patirtimi, aptarė technologinių lazerių taikymo ateities perspektyvas. Seminare taip pat dalyvavo pranešėjai iš Suomijos, Latvijos ir Ukrainos.

Pagal sumanymą šiai temai turėjo būti skirta keletas publikacijų Mokslo Lietuvoje. Tuo tikslu su Suomijos UAB Machinery padalinio Lietuvoje direktoriumi Juozu Jaskelevičiumi, Fizikos instituto Taikomųjų tyrimų laboratorijos skyriaus vedėju dr. Gediminu Račiukaičiu ir vienu iš seminaro organizatorių dr. Vidimantu Kabelka nuvykome į UAB Arginta, kur metalo pjaustymui naudojamas tarptautinės bendrovės staklių gamintojos Bystronic lazeris. Prisidėjus vienam iš Argintos savininkų gamybos direktoriui Gintautui Kvietkauskui tikėjomės surengti nedidelę diskusiją ne tik apie įmonėje veikiantį technologinį lazerį, bet apskritai apie tokių staklių ir kitos moderniausios įrangos įsigijimo bei naudojimo perspektyvas mūsų įmonėms, gal net technologinių lazerių kūrimo perspektyvas Lietuvoje. Juk esame lazerių kūrimo šalis, bent taip atrodo pasiskaičius šiai sričiai skiriamas publikacijas.

Diskusija įvyko, bet kalba pasisuko į tokį šiandieninio verslo ir gamybos problemų verpetą, kad apie lazerius tekdavo ir pamiršti. Užtat kalbėta apie gamybos ir mokslo santykį, specialistų ir kvalifikuotų darbininkų rengimą Lietuvoje, atotrūkį, kuris susidaręs tarp to, ko reikia gamybai, ir to, ką šiandien rengia aukštosios mokyklos. Susidarė įspūdis, kad gyvename tarsi lygiagrečiuose pasauliuose, kur veikia materijos ir antimaterijos dėsniai, kur vyrauja visiškas nesusikalbėjimas, o neretai ir nenoras išgirsti oponentų argumentus. „Užsiūtų ausų kraštas“ – Lietuva, nors apie liežuvius to nepasakysi.

Žodžiu, imdamasi šios temos Mokslo Lietuva nesitiki įsigyti daug naujų draugų, o štai pamokslą tikriausiai išgirs ne vieną. Išklausysime, nes juk esame prieš užsiūtų ausų politiką.

Kai Lietuva dar buvo staklių gamybos kraštas

Prisiminkime, ką prieš gerus 15–17 metų apie Lietuvą kaip apie staklių gamybos kraštą kalbėjo suomiai: „Pardavinėti Lietuvoje Suomijos ar kitų užsienio bendrovių stakles? Tai beviltiška, nes juk Lietuvoje tiek staklių gamybos įmonių, kad ten nieko neparduosi. Parduoti galima nebent kelių tiesimo techniką, statybų įrangą, tik ne stakles.“

Taip iš šalies į Lietuvos staklių gamybos reikalus žvelgė suomiai, bet tuo metu Lietuvoje prasidėjo šios galingos ir tarptautiniu mastu autoritetingos pramonės šakos žlugimas. Iš bankrutuojančių įmonių už kapeikas migruodavo puikiausia įranga. Pirkti ir įsisavinti brangią Vakarų įrangą žlungančioje pramonės šakoje? Nesąmonė, nes ir geriausios savo staklės ir kita įranga buvo išparduodama už grašius.

Sunku pasakyti, kokių paskatų vedama Suomijos bendrovė Machinery 1999 m. ryžosi įkurti savo padalinį Lietuvoje. Jam vadovauti ėmėsi Juozas Jaskelevičius. Jo specialybė – metalo apdirbimo staklės ir įrankiai. Baigęs Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Mašinų gamybos (vėliau perorganizuotas į Mechanikos) fakultetą, gavo paskyrimą dirbti į tuometinį Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialą, vadinamąjį ENIMS’ą. Jo mokytojas ir darbo vadovas buvo ENIMS’o direktorius Vladas Algis Gapšys. Patekęs į labai kūrybingą aplinką J. Jaskelevičius pradėjo projektuoti kai kuriuos įrenginius, ši veikla davė impulsą jo diplominiam darbui ir disertacijos pradžiai. Buvo ne tuščias darbas, nes ir šiandien yra naudojami kai kurie jo suprojektuoti įrenginiai. Teisėtas kiekvieno inžinieriaus ar konstruktoriaus pasididžiavimo dalykas. Gaila, bet disertacijos neteko baigti, nes staigiai pradėjęs keistis gyvenimas privertė pasukti kita linkme.

Nelengvai iš pradžių jam klostėsi ir darbas bendrovėje Machinery. Kai 1999–2000 m. imdavo kalbėti apie metalo pjovimo lazerines ar pjovimo vandens čiurkšle stakles, jo buvę kolegos tik ranka numodavo – nėra ko svajoti, tokie pinigai! Bet štai į Lietuvą atvyko Suomijos bendrovės Machinery ir staklių gamintojos Bystronic bendrovės atstovai, aplankė Lietuvos įmones, kalba pakrypo apie moderniausius įrenginius. Tada, matydami kiek surūgusią J. Jaskelevičiaus veido išraišką, Bystronic atstovai jam pasakė: „Nesijaudink, praeis penkeri metai, ir Lietuvoje turėsite apie 30 technologinių metalo apdirbimo lazerių.“

Su drezina greitojo traukinio nepavysi

Bystronic bendrovė, tada vadinta Bystronic Glass, buvo įkurta 1964 metais. Iš pradžių ji gamino stiklo pjaustymo įrangą. Seniausioji Bystronic įmonė įsikūrusi Šveicarijoje, maždaug 60 km nuo Berno, o kitos įmonės veikia Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse. Bendrovėje dirba apie 1400 darbuotojų. Sprendžiant iš internete pateiktų duomenų, Bystronic produkcijos prieaugis kasmet po 15 proc. – o tai labai geras rodiklis.

Regis, šios bendrovės atstovai neprašovė pro šalį. Apie moderniausius įrenginius J. Jaskelevičius su kolegomis šnekasi ir dabar, bet šie jau nesirauko. Padėtis visiškai pasikeitė. Ji pradėjo keistis maždaug nuo 2004 m. pabaigos, kai UAB Machinery pardavė pirmąsias Lietuvoje Šveicarijos bendrovės Bystronic lazerines metalo apdirbimo stakles. Pirkėjas buvo bendrovė Dianoja, įsikūrusi Skaidiškėse Vilniaus rajone. Tai buvo ne naujausios, daugiau demonstracijoms naudotos šveicarų staklės.

Taip Lietuvoje prasidėjo susidomėjimas naujais programinio valdymo metalo apdirbimo įrenginiais ir centrais. Kas sukėlė šį visai naują poreikį, nejau tik naujos finansinės mūsų įmonių galimybės? Ne vien. Baigėsi senų įrenginių migracija iš vienos įmonės į kitą – seni aruodai išseko. Atsirado užsienio bendrovių užsakymai, kurių buvo neįmanoma atlikti naudojant tik senus įrenginius. Neužteko tikslumo, našumo. Auksarankiai ir mechaninėmis, rankinėmis staklėmis gali daug ką nuveikti, bet našumas ne tas, vadinasi, ir gaminio savikaina.

Kas yra šiuo metu? Lietuvoje jau veikia apie 18 lazerinių sistemų, iš jų 8 Bystronic bendrovės kompiuterinės lazerinės metalo apdirbimo staklės, beveik visos parduotos per Machinery bendrovę. Ir vis dėlto šveicarai gal kiek apsiriko, pranašaudami, kad Lietuvoje bus parduota 30 tokių staklių? Dar anksti spręsti, nes nepraėjo penkeri metai, galutines išvadas darysime 2009-ųjų pabaigoje.

Šiek tiek provokacinis klausimas: kaip reaguotų Machinery bendrovės direktorius, jeigu sumanūs Lietuvos vyrukai patys pradėtų kurti ir gaminti technologinius lazerius? J. Jaskelevičius teigia, kad tik sveikintų tokį žingsnį, bet abejoja, ar šitoks apsisprendimas realus. Traukinys toli nuvažiavo, su drezina greitojo traukinio nepavysi. Jeigu prieš 15 metų mūsų staklių projektuotojai ant turėtų pamatų, kurie buvo pakankamai tvirti ENIMS’e, Kauno staklių ar Vilniaus frezavimo staklių gamyklose, būtų pradėję vykdyti tikrą staklių projektavimo ir gamybos pertvarką, šiandien atrodytų kitaip… Dabar esame praradę ir tas asmenybes, kurios buvo pajėgios tą darbą daryti: vieni mūsų auksarankiai paseno, kiti išmirė, o šioje srityje profesionalumas įgyjamas ne per vienus metus. Deja, niekam jų meistriškumas nebuvo reikalingas, gal net liko nesuvoktas. Šios srities specialistų nebuvo rengiama, tad šiandien iškyla lyg ir juokinga problema: nėra paprasta rasti net operatorių, kurie sugebėtų dirbti su programinio valdymo staklėmis. Modernioje valstybėje panašių klausimų nekyla.

Trūksta valstybės rūpesčio

Europos gamintojai šiuolaikinės įrangos poreikį skaičiuoja pagal šalies gyventojų skaičių: lygina, kiek gyvena Šveicarijoje, Suomijoje, Lenkijoje. Mato augančios rinkos galimybes. Antai Suomijoje, turinčioje 4,5 mln. gyventojų vien tik Bystronic bendrovės lazerinių staklių naudojama apie 65, o Lenkijoje – apie 120. Didžiulis potencialas žinant, kad šioje šalyje gyvena apie 40 mln. gyventojų. Kitokia padėtis Danijoje, Norvegijoje ar Nyderlanduose, kur vienoje įmonėje veikia 25 lazerinės metalo pjaustymo staklės. Palyginkite – Baltijos šalyse šiuo metu sėkmingai dirba 18 Bystronic pramoninių lazerių. Beje, per pastaruosius dvejus metus net Latvijoje metalo apdorojimo staklių parduodama daugiau negu Lietuvoje. Vien per Machinery bendrovę šiais metais latviai modernių staklių jau spėjo įsigyti maždaug už 4 mln. eurų. Ar latviai geriau suvokia naujausios technikos teikiamus pranašumus konkurencijos sąlygomis? Sprendžiant iš to, kad naujausia įranga paprasčiau skinasi kelią bent jau į Rygos įmones, tokia išvada lyg ir peršasi.

Anot J. Jaskelevičiaus, šiandien mūsų šalyje kyla nemažai kliūčių norint parduoti sudėtingesnę, brangesnę įrangą. Labai svarbu rasti būdų, kaip įmonėms palengvinti naštą įsigyjant ir pradedant eksploatuoti naują techniką. Tai būtų veiksmingas rūpestis ne viena ar kita konkrečia įmone, bet ir valstybės konkurentiškumo didinimas. Logika paprasta, nesunku apskaičiuoti ir realią finansinę tos naudos išraišką, tad keista, kad neįgyvendinami akivaizdūs dalykai.