Kaip metalas paklūsta vandeniui ir šviesai (2)

Prastas profesinis parengimas priklauso nuo daugelio priežasčių, kai kurias jų mėgino atskleisti ir Argintos darbuotojai. Kas savaitė į šią įmonę atvažiuoja ekskursijos iš universitetų ir kolegijų. Dažnas pirmakursis apskritai nelabai supranta, kur įstojo ir kokios specialybės mokosi. Vaikinukui nusišypsojo laimė įstoti į kažkelintą pagal eilę aukštąją mokyklą, dešimtą ar penkioliktą pagal sąrašą, tai ką jis gali išmanyti apie mechaniką, jeigu nė karto nėra buvęs metalo apdirbimo ceche. Jam mechanika ir metalo apdirbimas yra gūdus miškas. Kaip tik šio mūsų pašnekesio išvakarėse Argintoje lankėsi vienos kolegijos pirmakursiai, įstoję į mechanikos specialybę. Bent jau tekinimą nuo frezavimo lyg ir turėtų skirti. Išvydęs kaip programinio valdymo staklėmis tekinamą detalę aušina emulsija, drąsiausias vaikinukas ir klausia: „Ar tai su vandeniu pjaunamas metalas?..“ Kažkur girdėjo, kad esama tokių staklių.

Blusų kaustymo laikai praėjo

Gal geresni reikalai dėl kompiuterinio projektavimo, nes dabartiniai studentai nuo mažens prijunkę prie kompiuterio, dirbti su klaviatūra pratinti ir mokykloje. Bet Argintos darbuotojai kažkodėl negiria įmonę lankiusių studentų. Šie tvirtino mokęsi projektus ir brėžinius braižyti Autocad ir Solid Works programomis, bet į rankas gavę technologinį brėžinį, nesugeba perskaityti elementarių dalykų. Vadinasi, studijos gerokai nutolusios nuo įgyjamų žinių, praktinio taikymo reikmių.

Kad tikrai taip yra, rodo ir toks pavyzdys. Ateina dėstytojas ir klausia: „Ką manote apie metalo apdirbimo įrankių projektavimą – frezų, peilių ir t. t.? Iš kokio metalo geriau gaminti, kaip apskaičiuoti atsparumą?..“ Gamybininkai susižvalgo ir nelabai supranta, kam išvis reikia tuos įrankius gaminti, jeigu užtenka atsiversti katalogą ir užsisakyti, kokių reikia. Juk ne sovietų gamybos visuotinio deficito laikai, kai be viską mokančių ir išmanančių auksarankių, sugebančių pakaustyti blusą, išvis neįmanoma buvo apsieiti. Gamybininkams keistai atrodo dėstytojas, eikvojantis jėgas aiškindamasis, kur gauti iš sukepintos keramikos kietmetaliui pagaminti reikalingą plokštelę. Šiandien reikia ne mokytis, kaip tuos įrankius gamindintis, bet kaip jais naudotis. Kaip du laivai jūroje išsiskiria šiuolaikinė gamyba, technologijos ir mūsų studijų programos aukštosiose mokyklose. Plika akimi matyti, kad suderinamumo nėra.

Pokyčiai turi prasidėti
nuo dėstytojų

Argintos vadovai tvirtina mielai priimą į gamybinę praktiką studentus ir dėstytojus, bet stebisi, kad ne visos aukštosios mokyklos skuba pasinaudoti tokia galimybe. Jeigu studentas laboratorinį darbą atliktų su programinio tekinimo staklėmis, lazerinio ar vandens čiurkšle pjovimo staklėmis, visai kitaip pajustų šiuolaikinės gamybos galimybes, kitaip suvoktų savo darbo prasmę. Bet teisus ir Fizikos instituto Taikomųjų tyrimų laboratorijos skyriaus vedėjas dr. Gediminas Račiukaitis: geri pokyčiai pirmiausia turi prasidėti nuo pačių dėstytojų, tik tada galima tikėtis, kad keisis ir studentų požiūris į studijas, įgyjamą profesiją ir motyvacija. Niekas nepasikeis, kol neįvyks pokyčių dėstytojų ir profesūros galvose. Aiškiai nepakankamas argumentas, kad universitetai, kitaip negu kolegijos, nerengia specialistų konkrečiai darbo vietai. Jai ir neturi ruošti, bet specialistus parengti privalo.

Iš Argintos vadovų aiškinimų supratau, kad įmonė 5–7, net iki 10 studentų gali nuolat priimti į praktiką kaip darbininkus, programinių staklių operatorius ir į panašius darbus. Sudėtingų įrenginių jiems, aišku, negalima patikėti, bet šalia patyrusio operatoriaus jie išmoktų dirbti, stebėti gamybos procesus, atlikti elementarias operacijas. Svarbiausias tokių praktikų rezultatas – jaunas žmogus pamato, kaip sprendžiamos darbo eigoje kylančios gamybinės problemos. Juk tokių praktiškų dalykų nei vadovėlyje išskaitysi, nei dėstytojas išaiškins. Jaunuoliai ne iš brėžinių, bet ceche pamato, koks naudojamas gamybinių žaliavų asortimentas, kaip jos užsakomos, kokios ten sijos, vamzdžiai. Tada jiems paprasčiau atlikti ir projektines užduotis. Kelias į vadybininko diplomą juk taip pat turėtų vesti bent per elementarų darbininkiškų profesijų įsisavinimą. Gal ir ne geriausia proga priminti tarybinius laikus, kai kiekvienas moksleivis įgydavo tam tikrą darbininkišką kvalifikaciją. Bet jie bent jau turėjo supratimą apie gamybą.

Akis paganyti taip pat svarbu

Gamybininkai džiaugiasi, kad į praktiką Argintoje ateis kolegijos dėstytojos, kurios, apsilankiusios įmonėje suprato, kad be tokios praktikos neišsivers. Būtent dėstytojai pirmieji ir turėtų ateiti pasipraktikuoti, kartu padaryti gal ir kai kuriuos tiriamuosius darbus, laboratorinių ar praktikos darbų užduotis savo studentams. Dėstytojai pirmiausia turi pačiupinėti šiuolaikinėje įmonėje gaminamus gaminius, susipažinti su gamybos procesais.

Patys gamybininkai lyg ir nelieka pasyvūs stebėtojai. Štai G. Kvietkauskas pasistengė, kad Sandvik bendrovės katalogai, skaidrės, mokymo programos pasiektų universitetus ir kolegijas. Deja, mūsų aukštosiose mokyklose dar labai daug inertiškumo, dėstytojai kaip įpratę skaityti paskaitas iš senų konspektų, taip ir tęsia, nes kitokių, matyt, neturi ir nelabai stengiasi įsigyti.

UAB Machinery Lietuvoje veikiančio padalinio vadovas Juozas Jaskelevičius pateikė savo asmeninės patirties pavyzdį. Kai kurie jo buvę bendrakursiai iš senosios KPI laikų dabartiniame Kauno technologijos universitete dėsto studentams, o vienas net vadovauja katedrai. Rugsėjo 17–22 d. Tarptautiniuose Hanoverio parodų rūmuose Vokietijoje vyko didžiausias ir reikšmingiausias pasaulyje metalo apdorojimo technologijų ir inovacijų forumas EMO Hannover 2007. Pasiūlius vykti į šią įspūdingą naujausios įrangos ir technologijų parodą, universiteto dėstytojai, aišku, nevažiavo. Vienam asmeniui būtų kainavę 900 litų, universitetas tokių pinigų neskyrė, nes neturi numatęs tokiems tikslams. Verslininkus ir gamybininkus tai stebina: neįstengia nuvažiuoti dėstytojai, kurie patys universitete rengia mašinų projektavimo specialybės studentus! Vis dėlto J. Jaskelevičius vieną savo buvusį dėstytoją prikalbino važiuoti, ir šis grįžo plačiai išplėstomis akimis, kupinas įspūdžių. Aišku viena: nesuvokiant pasaulinių gamybos tendencijų, nesusipažįstant su naujausiomis technologijomis šiandien neįmanoma rengti būsimuosius inžinierius. Lyg ir akivaizdi tiesa, bet kartais ji nutolsta nuo mūsų konkrečių kasdienių darbų. Vienas kitas išorinis postūmis reikalingas, kad grąžintų prie tiesos momento patirčių.

Bus daugiau

Prieš UAB „Arginta“ informacinių technologijų specialisto Roberto Ziminskio akis atsiveria visas gamybinis cechas

Žvilgsnis į UAB „Arginta“ gamybinį cechą