Lietuvių mokslo draugijos šimtmečiui

Lietuvių mokslo draugijos šimtmetį Lietuvos mokslų akademija lapkričio 13 d. pažymėjo sesija Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvos mokslo raida. Iškilmingesnę vietą sesijai būtų sunku rasti – vyko Lietuvos Respublikos Seimo rūmų konferencijų salėje. Galima suprasti organizatorius, kodėl 1907 m. balandžio 7 d. įkurtosios Lietuvių mokslo draugijos šimtmetį minėti buvo pasirinktas vėlyvas ruduo. Metams baigiantis prisiminti ir kalbėti apie lietuvių tautai itin reikšmingos draugijos sukaktį labai prasminga, ypač jeigu kartu tai ir nueito kelio įvertinimas, apibendrinimas bei mėginimas susivokti dabartyje.

Padėtis be vietos

Vis dėlto reikšmingo jubiliejaus nukėlimas į metų pabaigą turėjo veikiausiai daug paprastesnę ir mažai ką su bendro gilių apmąstymų siekiais turėjusią priežastį. Viskas daug proziškiau. Lietuvos mokslų akademijos rūmai (Gedimino pr. 3) remontuojami, akademija liko tarsi be vietos, ir jos renginiai primena skrajojančio olando ar amžinojo žydo nesibaigiančias klajones: kur kas priima po savo stogu, ten renginiai ir vyksta. Labai norint galima įžvelgti ir simbolišką tokios padėties be vietos prasmę. Antai svarstymui pateiktame naujajame Mokslo ir studijų įstatymo projekte – svarbiausia mokslinio gyvenimo aktualija – Lietuvos mokslo akademijai išvis neatsirado vietos. Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė jubiliejinėje sesijoje šio projekto rengėjų nuostatą komentavo šitaip: Mokslų akademija yra patariamoji institucija, tad jos funkcijos ir neturi būti apibrėžtos siūlomame įstatyme. Tačiau projektas dar ne įstatymas. Jeigu Mokslų akademija įrodys, kad yra tyrimo darbais užsiimanti institucija, t. y. atlieka ne vien vizirio prie šacho rūmų funkcijas, bet yra ir mokslo institucija, tada įstatymo projekte jai gal ir galėtų atsirasti vietos.

Mokslų akademijos nariams teks paprakaituoti, stengiantis įrodyti, kad jie yra mokslininkai, o ne kupranugariai, į akademiją susirenkantys kaljaną rūkyti. Iš Lietuvos mokslų draugijos pasėto grūdo išaugintai Lietuvos mokslų akademijai metų pabaigai teko originali ir labai lietuviška dovanėlė Mokslo draugijos šimtmečiui. Akademijos pastato remontas vis tiek kada nors bus baigtas, o kada baigsis Akademijos kūną krečianti karštinė, tikriausiai joks orakulas negalėtų pasakyti. Pasiskaičius kai kurių šiaip jau lyg ir mąstančių vyrų rašinius, atrodo, kad didžiausia šiandieninio Lietuvos mokslo bėda – tai netikę akademikai ir ne ką geresni rektoriai. Pirmieji esą visiški nuliai, vertinant iš pasaulinio mokslo aukštybių, o antrieji per savo kadencijos metus taip spėjo nukedenti jiems patikėtus universitetus, kad studentai pasirengę pasiraitoję kelnes bėgti į švedų braškynus, o ne sliūkinti į apyšaltes savojo universiteto auditorijas.

Maždaug tokie atradimai dabar skelbiami moderniose interneto svetainėse. Vyresnioji karta labai panašius „kaltųjų“ demaskavimus girdėdavo per pokario komjaunuolių atvirus susirinkimus, o vidurinioji dar atsimena, kas buvo tie kinų chunveibinai, jų garsieji „datzybao“ lapeliai ir „kultūrinė revoliucija“. Technologijos pažengė toli į priekį, o revoliucinis įkarštis niekur nedingo, tik pakeitė lozungus. Kaltųjų ieškojimo tradicija sena kaip pasaulis. Kalti kiti, tik ne mes. Jeigu tikėtume Lietuvos gyvenime tik tamsiąją gyvenimo pusę matančiais kritikais, viskas ritasi į prarają, artėja apokalipsė. Nesusimąstome, kad jau seniai tūnome prarajoje, o apokalipsė anaiptol ne šiandien ir ne vakar tapo mūsų gyvenimo būdu bei jausena.

Kai kam jau Humboltas negrįžtamai pasenęs

Prisimename Lietuvių mokslo draugijos kūrimo ištakas, o mintys vis apie tą patį – mūsų šiandieną ir visokio plauko reformatorių, modernizatorių ir privatizatorių siūlomą šviesią rytdieną. Tik kodėl ji tokia neviliojanti, nors ir lengvai žadama? Gal todėl, jog šiandien labai toli esame kad ir nuo štai šios Vilhelmo Humbolto XIX a. teigtos minties: universitetas, kaip mokslų ugdytojas savo veiklą privalo skirti tautos dvasiniam ir moraliniam auklėjimui. Ačiū idealistui prof. Juozui Algimantui Krikštopaičiui, kad priminė šią kito idealisto Humbolto universiteto viziją. Ar tą misiją šiandien atlieka mūsų kone trys dešimtys universitetų, nežinia kaip sutelpančių ankštoje Lietuvoje? Kada užsiims ugdymu ir auklėjimu, jeigu iš jų reikalaujama „teikti paslaugas“, būti žinias teikiančia bendrove, specialistų „kalve“, o iš studentų reikalaujama mokėti už „perkamas“ žinias. Nesvarbu, kad paskui jų nematyti auditorijose, nes juk kažkur turi užsidirbti už mokslą. Blogiausia, kad taip nuperkamas ir diplomas, tik be žinių. Šiandien aukštojo mokslo ir kitų reformų aktyvūs entuziastai pirmiausia galvoja ne apie dvasines vertybes, pernelyg aukštai sklendžiančias ir sunkiai pasiekiamas, bet apie lengvai apčiuopiamą studento „krepšelį“. Pačios tos reformos jų galvose daugiausia siejasi tik su lėšų srauto nukreipimu tekėti kitomis kryptimis, nes valstybė aukštajam mokslui skiria tegul ir nepakankamai, bet nemenkus milijonus. Visa ligšiolinė mūsų gyvenimo praktika – privatizavimo vajai, „lygios galimybės“ imtis verslo, „laisvosios rinkos“ magija, jau seniai turėjusi sutvarkyti pramonę, verslą ir aukštąjį mokslą, užtikrinti normalią konkurenciją – verčia abejoti įvairiais naujų laikų mitais. Kažkodėl per 18 nepriklausomos valstybės gyvavimo metų tie garsiai šaukiantys pranašai sugebėdavo sutvarkyti tik savo asmeninius reikalus.

Galimas dalykas, kad V. Humboltas su savo idealizmu negrįžtamai paseno, kaip ir jo pažiūros į universitetus. Industrinėje epochoje universitetai su juose plėtojamais mokslais jau privalėjo rūpintis valstybės galių stiprinimu, o kuo turi rūpintis postindustrinėje epochoje? Gal partijų klanais, oligarchais ir visokio plauko globalistų siekiais, nieko bendro neturinčiais nei su tautos, nei su valstybės, nei su jos žmonių interesais.

Iš Mokslo draugijos sklido valstybingumo siekis

Vieną pagrindinių pranešimų Lietuvių mokslo draugija ir jos reikšmė tautinei savimonei, mokslui ir valstybės raidai Lietuvos MA sesijoje skaitė prof. J. A. Krikštopaitis, beje, ne akademijos narys. Profesorius pažymi, kad kultūros vertybėmis, išsilavinimu ir tautinės valstybės idėja grįstą kelią XX a. pradžioje rinkosi tas lietuvių tautos branduolys, kurio centrine figūra buvo daktaras Jonas Basanavičius. Jis su bendraminčiais 1907 m. ir įsteigė Lietuvių mokslo draugiją. Negalima pamiršti ir kitos beveik tuo pačiu metu įsteigtos lietuvių tautinei sąrangai labai svarbios Lietuvių dailės draugijos. Mokslo draugija telkėsi ir veikė per šviesuolius, intelektualus, kuriems svarbiausia buvo loginė pažinimo forma. Dailės draugijos nariai savo kūrybinę veiklą grindė per vizualius meninius impulsus, o jie ne mažiau veikė ir stiprino tautinę savimonę.

Steigimo metais Mokslo draugijoje buvo 156 nariai, atstovavę 28 konfesijoms, o iš viso per draugijos gyvavimą jos veikloje vėliau reiškėsi apie 1,5 tūkst. žmonių. Iš pradžių draugijos branduolį sudarė medikai, pedagogai ir dvasininkai. Mokslininkų, kuriuos būtų galima pavadinti profesionalais, tebuvo apie 7 proc. visų narių (tarp jų du akademikai ir devyni profesoriai). Pasak J. A. Krikštopaičio, net ketvirtį sudarė visuomenėje įtakingų asmenų grupė – mokytojai ir gydytojai. Galima teigti, kad draugijos nariai formavo tautos ir būsimosios Lietuvos valstybės ateitį, jų veikla bei pastangos lietuvių tautą išvedė į Nepriklausomybės siekimo kelią. Žinoma, byrant imperijoms, susidarius atitinkamoms istorinėms sąlygoms ir konkrečioms aplinkybėms – visa taip, bet reikėjo, kad rastųsi, kas tomis sąlygomis ir aplinkybėmis pasinaudotų. Tokių asmenybių jau buvo, ir jas išugdė taip pat Lietuvių mokslo draugija.

J. Basanavičius suvokė stipraus intelektinio potencialo svarbą visuomenei ir tautai, štai tą potencialą kaupti bei stiprinti turėjo jo vadovaujama Lietuvių mokslo draugija. Pradėta nuo paprastų, bet esminių dalykų: mokyklų visoje šalyje steigimo, lietuviškų vadovėlių ir knygų leidybos. Tos veiklos nesustabdė net Pirmasis pasaulinis karas, o evakuotos mokyklos veikė ir ugdė lietuviškosios mąstysenos jaunuolius net toli nuo Lietuvos. Visi šie draugijos žingsniai ir priemonės turėjo parengti tautą moderniųjų laikų iššūkiams. Ir parengė. Šiandien tuos pirmtakų darbus vertiname kaip labai svarbius ir būtinus visai vėlesnei tautos bei valstybės raidai.

Šių siekių tąsa ir apogėjus – tai Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais. Tarp 1918 m. Vasario 16-osios Aktą pasirašiusių 20 asmenų net 19 buvo Lietuvių mokslo draugijos nariai. Taip pat trys būsimieji Lietuvos prezidentai – Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius ir Antanas Smetona, du ministrai pirmininkai – Augustinas Voldemaras ir Juozas Tūbelis buvo draugijos nariai. Draugijos dėka tos asmenybės ir galėjo burtis, reikštis, išaugti ir plėsti savo veiklą.

Apibendrinkime: iš Lietuvių mokslo draugijos veiklos išsirutuliavo Lietuvos valstybingumo idėja, kuri buvo materializuota Pirmosios Nepriklausomybės respublikos gyvavimu. Nepaneigiama draugijos narių veiklos išdava buvo ir Lietuvos universiteto įsteigimas 1922 m., mat lenkams okupavus istorinę Lietuvos sostinę Vilniaus universitetas Lietuvai buvo nepasiekiamas.

Tautiškai orientavo tautą

Lietuvių mokslo draugijos veikloje prof. J. A. Krikštopaitis išskyrė keturis mums ir šiandien reikšmingus įvykių raidos bruožus – švietimo, mokslo ir kultūros laikotarpius, tiesiogiai susijusius su XX a. modernios valstybės kūrimu ir jos prarastimi jau prasidėjus okupacijoms. Pirmasis laikotarpis sietinas su Didžiuoju Vilniaus Seimu ir pirmaisiais Lietuvių mokslo draugijos žingsniais. Antrasis prasideda su 1918 m. Nepriklausomybės deklaracija, Lietuvos nepriklausomos valstybės funkcionavimu ir Lietuvos universiteto 1922 m. įkūrimu. Trečiasis sutapo su Lietuvos okupacija ir karo įvykiais, kai prasidėjo Lietuvos nepriklausomos valstybės struktūrų griovimas. Ketvirtasis laikotarpis išryškėjo, kai prasidėjo sovietų sistemos griūtis.

Pirmajame laikotarpyje pranešėjas įžvelgia struktūrų formavimąsi būsimosios tautinės valstybės institucijoms, tarp jų ir būsimo universiteto bei mokslą vienijančio centro – mokslų akademijos steigimo būtinybę. Būtent Lietuvių mokslo draugijai čia buvo numatyta atlikti esminį vaidmenį. Ne kas kitas, o draugija iš sukauptų lėšų aprūpino vadovėliais pirmąsias lietuviškas mokyklas ir gimnazijas. Galima sakyti, nuo pagrindų – mokyklų – draugija pradėjo naujos tautinės visuomenės kūrimo darbą.

Pažymėsime, kad kelias nuo Lietuvių mokslo draugijos iki Lietuvos mokslų akademijos įteisinimo užtruko kone 35 metus. Tam būta priežasčių. Lietuvai netekus savo istorinės sostinės ir vadinamojo Vilniaus krašto, Vilniuje su daktaru Jonu Basanavičiumi priešakyje tebeveikusios Lietuvių mokslo draugijos veikla buvo labai apribota, teko tenkintis lietuvybės palaikymu nuo Lietuvos atplėštame krašte, o 1938 m. draugijai išvis teko nutraukti savo veiklą.

Lietuvių mokslo draugijos Kauno padalinys ryškesnio vaidmens neatliko, nes jo aktyviausi nariai įsitraukė į nepriklausomos valstybės ir mokslo institucijų, įvairių organizacijų kūrimo darbą. Pasak J. A. Krikštopaičio, svarbiausia draugijos Kauno padalinio veiklos reikšmė ta, kad jo pastangos išliko daugelio mokslo, kultūrinių ir kitų organizacijų veiklos padariniuose. Tai, kad pavyko išugdyti tautinę mokyklą, išauginti išsilavinusią ir tautiškai orientuotą tautą, pranešėjas mato esant bene svarbiausią Lietuvių mokslo draugijos veiklos rezultatą.

Ir išties Lietuvių mokslo draugijos veiklos padarinių matome labai daug, o svarbiausia esminių: juk pavyko sukurti šalyje akademinės ir mokslinės veiklos pagrindus, suformuoti ir sunorminti modernizuotą bendrinę lietuvių kalbą, sukurti lietuvišką įvairių sričių terminiją. Visa tai vėliau užgriuvusių okupacijų sąlygomis tapo svarbiu tautos savigynos įnagiu, į tai ir atkreipė dėmesį pranešėjas. Vis dėlto ryškesnių pasaulio mokslui darbų iš Pirmosios nepriklausomybės laikotarpio J. A. Krikštopaitis neišvardijo, nes jų ir nebuvo – visas intelektines pajėgas teko nukreipti į organizacinės ir materialinės bazės kūrimą. Juk beveik viską reikėjo pradėti kone tuščioje vietoje. Remiantis į labai menkus išteklius buvo būtina mokyti ir šviesti jaunuomenę, rengti pirmuosius mokytojus, mokslininkus bei dėstytojus. Ir vis dėlto sugebėta į Europos šalių universitetus išsiųsti tobulintis pirmuosius studentus, imta tyrinėti Lietuvos gamtos išteklius, pradėti reikšmingus lituanistinius tyrinėjimus. Visa tai nedingo be pėdsako, bet gulė į būsimojo Lietuvos mokslo pamatus.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Lietuvių mokslo draugijos šimtmetis iškilmingai pažymėtas  Lietuvos mokslų akademijos sesijoje