MOKSLASplius.lt

Kai vykstu į Lietuvą ar Estiją, grįžtu namo (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 20


Mūsų tautietis prof. Viktoras Algirdas Sniečkus, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, gyvena ir dirba Kanadoje, Kingstono mieste, dėsto Queen’s universitete. Tęsiame su juo pradėtą pašnekesį.


Kompiuteris nepakeis gero specialisto

Praėjęs pokalbis nutrūko intriguojančioje vietoje. Pasakėte, kad kanadiečiai nemėgsta, kai juos pavadina „amerikonais“. O kaip reikėtų vadinti?


Aš esu lietuvis, Kanados lietuvis, ir ši šalis man suteikė laimingą gyvenimą. Bet jeigu šiaip Kanadoje vietos gyventoją pavadinsi „amerikonu“ ar kanadietį taip pavadinsi Lietuvoje, jį skaudžiai įžeisi. Galbūt tie, kurie gimė JAV ar Kanadoje, mano kitaip, bet bendraudamas su jaunesniais savo kolegomis aš to negalėčiau pasakyti.Profesorius Viktoras Algirdas Sniečkus su savo Queen’s universiteto studentas


Nuo politikavimo geriau sukime prie organinės chemijos dalykų. Kaip šią pramonės šaką plėtoti Lietuvoje, kur nėra tarptautinių bendrovių, turtingų, suinteresuotų investuotojų?


Kiek supratau iš savo pašnekovų, Lietuvoje biotechnologijos bendrovės veikia neblogai ir net plečia veiklą. Organizuodami Baltijos organinės sintezės konferencijas, sutrumpintai BOS (Balticum Organicum Syntheticum) mėginame atvykusiems į Lietuvą aiškinti, kad čia būtų galima pradėti steigti įmones ar jų padalinius.


Bet nuo 2000 m., kai vyko pirmoji BOS konferencija, vien dėl jos veiklos neįsisteigė jokia nauja įmonė.


Neįsisteigė. To gal dar teks palaukti. Būtų neblogai ir man pačiam bent šiek tiek susipažinti su Vilniuje veikiančiomis biotechnologijos įmonėmis, jų galimybėmis. Ligi šiol vis tekdavo tenkintis mokslinės konferencijos veikla, arba – kaip šį rudenį – skaityti paskaitas Vilniaus universiteto studentams chemikams. Kartais nelengva susigaudyti, kai atvyksti vos kelioms dienoms. Bet jeigu biotechnologijų įmonių atstovai pasiūlytų susitikti, nedelsdamas tai padaryčiau. Biotechnologija yra labai artima organinei chemijai, tad JAV ir Kanadoje man tenka bendrauti su daugeliu bendrovių. Neretai joms reikia padėti susigaudyti sintezės subtilybėse.


Kokių specialistų labiausiai pageidauja didžiulės organinės ar biotechnologijos pramonės įmonės? Suprantu, visiems reikia aukščiausios klasės profesionalų. Kokių?


Organinės chemijos specialistai vis dėlto labai reikalingi, tad ir reikia rengti molekulių sintezavimo srityje dirbančius specialistus. Kompiuteris niekada neatstos gero organinės chemijos specialisto. Mes į Mokslo Lietuvos redakciją dabar atėjome iš Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Organinės chemijos laboratorijos. Ten matėme, su kokiu užsidegimu ir energija darbuotojai, studentai praktiškai savo rankomis sintezuoja molekules.


Vadinasi, kompiuteriniai molekulių sintezavimo modeliai ne visada atitinka to, kas vyksta tikrovėje?


Kartais atitinka, kartais ne. Kompiuterinis modelis gali parodyti kryptį, kuria reikia eiti, bet žmogus vis tiek turi stovėti prie kolbų, kai ką į jas įdėti, sumaišyti junginius ir žiūrėti, kas iš to bus.


Kas organinėje chemijoje svarbiau: „auksinės rankos“ ar „auksinės smegenys“?


Geriausia, kai ir rankos, ir smegenys „auksinės“. Moksle pasitaiko puikiai protaujančių žmonių, bet nieko neįstengiančių padaryti laboratorijoje. Ir yra tokių, kurie tik „auksines“ rankas ir teturi. Jiems visi eksperimentai pasiseka, bet teorinės žinios šlubuoja. Ir vieniems, ir kitiems gali nepasisekti.


Kai buvo tik pradžia

Ar galėtumėte palyginti BOS konferencijos, vykusias Vilniuje, Rygoje ir Taline? Kuo jos skyrėsi?


Šias konferencijas pradėjome organizuoti penkiese: lietuviai Eugenijus Butkus ir Jonas Dunčia (jis gyvena ir dirba JAV), estas Jaanas Pesti, latvis Janis Upeslacis ir aš. 2000 ir 2002 m. BOS konferencijos buvo surengtos Vilniuje, 2004 m. – Rygoje ir 2006 m. – Taline. Visur konferencijos buvo puikiai organizuotos. Iš pradžių mūsų niekas nepažinojo, baiminomės, kad gali būti mažai norinčiųjų dalyvauti. Ir tikrai jų susirinkdavo nedaug, bet vėliau viskas buvo gerai. Kaskart pavyksta pasikviesti vis daugiau lektorių.

Bene didžiausią įspūdį man paliko pirmoji BOS konferencija Vilniuje. Nieko nepažinojome, nebuvome užmezgę bent kiek glaudesnių ryšių. Neturėjome net elementarios infrastruktūros, techninių priemonių, paprasčiausią ekraną pasirodė sunku gauti. E. Butkus naktį važiavo iš kažin kur parvežti tą ekraną. Buvo įdomus laikas.

Dalyviams labai naudinga apsilankyti trijose Baltijos šalyse, nes kiekviena skiriasi savo kultūra, pavyzdžiui, estų kalba visiškai kitokia negu latvių ir lietuvių. Vilnius, Ryga ir Talinas taip pat gerokai skiriasi, tai saviti miestai. Beje, ir nacionaliniai valgiai kitokie. Tad atvykusieji ne tik dalijasi mokslo žiniomis , bet ir patiria daug naujų įspūdžių. Mūsų siekis, kad į konferencijas atvyktų kuo daugiau žmonių iš įvairių šalių.


Gal kokį naują Nobelio premijos laureatą pavyks atvilioti į Vilnių, kai vasarą vyks BOS konferencija?


Matysim, kaip seksis. Programą jau esame suderinę. Beje, keturiose konferencijose jau dalyvavo trys Nobelio premijos laureatai.


Studentai rūpi ne mažiau kaip laureatai

Malonu, kad Jums rūpi ne vien pripažinimą moksle pelnę laureatai, bet ir studentai, kuriems skaitėte paskaitas Talino technikos universitete ir Vilniaus universitete. Tuo tikslu į Estiją ir Lietuvą šį rudenį buvote atvykęs. Kokias paskaitas skaitėte?


Tai buvo paskaitos apie ortometalinimo reakciją (angl. Directed ortho metalation) organinėje chemijoje. Nors paskaitos buvo skirtos studentams, atėjo pasiklausyti doktorantų ir net profesorių. Kalbėjau ne vien apie savo šios krypties darbus, stengiausi pateikti ir tam tikrų pasaulyje atliekamų darbų apžvalgą. Tokius kursus skaitau ir bendrovėse, kad jų darbuotojai galėtų geriau suprasti naujus organinės chemijos metodus.

Skaityti paskaitas man visada patinka. Kiekvieną kartą stebiu klausytojus, kaip jie supranta dėstomą dalyką. Estijoje ir Lietuvoje iškilo papildomų problemų dėl kalbos. Ten žmonės gan gerai skaito angliškai, bet prastokai kalba, nelabai išmano anglų kalbos fonetiką. Nors studentai ir linksi galvomis, kad viską supranta, bet jaučiu, kad yra kitaip. Tad kartais tenka ieškoti kitų žodžių, sinonimų. O šiandien paskaitos metu kažkaip nejučia perėjau į lietuvių kalbą ir pats nustebau, kad kalbu lietuviškai. Staiga suvokiau, kad man sunku grįžti prie anglų kalbos. Tarsi kas būtų blokavęs smegenis. Štai kaip man patiko kalbėti lietuviškai. Smagu, kad studentai suprato ir tai, ką aš sakiau lietuvių kalba.

Mane nustebino dar vienas dalykas. Štai keturias ar penkias dienas praleidau Lietuvoje, ir vieną rytą nubudęs staiga suvokiau, kad pradedu mąstyti lietuviškai. Tada į atmintį sugrįžo tėvelio sakyti žodžiai, kurių iš nieko kito nesu girdėjęs penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Šiandien rytą klausiu: „Ar jūs vartojate tokį žodį – bindzinėti?“ Kažkas atsakė, kad tokį žodį yra girdėjęs: bindzinėti – tai tuščiai leisti laiką. Atsimenu, kad mano tėvelis tą žodį vartodavo norėdamas mane sudrausminti: „Nebindzinėk daug!“ Į atmintį grįžta kai kurie labai seniai tėvo vartoti žodžiai.

Apskritai įdomu, kaip iš vienos kalbos pereinama į kitą. Vykdamas iš Talino į Vilnių pusę kelio skaičiau vieną estišką laikraštį, paskui paėmiau Lietuvos rytą. Iškart pereiti prie kitos kalbos buvo nelengva. Tris ar keturias dienas kalbėjęs ir skaitęs estiškai turėjau prisitaikyti prie lietuvių kalbos. Kai stiuardesė lietuviškai paklausė, ar noriu kavos, jai netyčia atsakiau estiškai.

Manau, kad psichologai turėtų tyrinėti šiuos dalykus. Gal tai ir daro.


Estiškai pramoko pabėgėlių stovykloje

Ar estų kalbos išmokote iš savo mamos, nes juk ji buvo estė?


Išmokau, kai su tėvais gyvenome Vokietijoje estų pabėgėlių stovykloje. Man buvo 7–8 metai, žaisdamas su vaikais ir pramokau kalbėti estiškai. Kartu išmokau ir vokiškai. Ir dabar, kai pradedu kalbėti estiškai, nejučia į galvą ima lįsti ir vokiški žodžiai. Ta kalbų sumaištis – labai įdomus dalykas.


Kokioje stovykloje buvote įkurdinti Vokietijoje?


Buvome pasitraukę į Bavariją, Ansbacho miestą netoli Niurnbergo.


Kaip atsitiko, kad atsidūrėte estų, o ne lietuvių persikėlėlių stovykloje?


Lietuviams skirtoje stovykloje nebuvo vietos, o mama buvo estė, todėl patekome į estų stovyklą. Tėtė buvo atsidūręs kitame lageryje, vėliau pavyko susieiti, ir gyvenome kartu.


Padėjo dienoraštis

Kokį pėdsaką Jums paliko bėgimas iš Lietuvos į Vokietiją, paskui pabėgėlio dalia perkeltųjų asmenų stovykloje? Vėliau teko pritapti prie kito – Šiaurės Amerikos – žemyno ir visai skirtingos, kanadietiškos, kultūros.


Šeimoje su mama ir tėvu visada kalbėjau lietuviškai arba estiškai. Kanadoje įsikūrėme Albertoje, ten Uoliniai kalnai, garsusis Kalgaris, kur yra vykusi žiemos olimpiada. Albertoje lietuvių ir estų gyveno nedaug, estų gal net buvo daugiau. Prisimenu Kalėdas, kai kalbėjome tik lietuviškai ir estiškai. Bet daugiausiai teko kalbėti angliškai. Mokykloje – tik angliškai, tad kitas kalbas pradėjau užmiršti, taip pat vokiečių kalbą. Užtat mokiausi prancūzų kalbos. Grįžus į Vokietiją 1976 m. buvo labai sunku vėl prabilti vokiškai, labai trūko žodžių, bet pamažu prisiminiau šią kalbą.