Klimatas keičiasi, kartu ir aplinka
Per konferencijos pertrauką kalbinome Agronomijos sekcijos vadovą ir vieną konferencijos organizatorių Lietuvos MA narį korespondentą prof. Algirdą SLIESARAVIČIŲ. Ledynai – pusiausvyrą užtikrinantis veiksnys
Gerbiamasis Profesoriau, susidaro įspūdis, kad kažkam labai reikia žmoniją nuolat laikyti įtampoje ar net baimėje. Amžių sandūroje buvome įgąsdinti iš rikiuotės išeisiančiais kompiuteriais ir tada žmonija, girdi, atsidurs visiškame chaose. Nuolat esame bauginami pasaulyje plintančiu paukščių gripu, kuris gali persiduoti ir žmonėms – nebūsią jokio išsigelbėjimo… Bet kompiuteriai amžių sandūroje „neišprotėjo“, o ir paukščių gripas bent jau ligi šiol nenusinešė tiek gyvybių, kaip kitos žmonėms gal net pavojingesnės gripo rūšys. Kiek aprimus bauginimams dėl atsiveriančių ozono „skylių“ aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose, pasirodė naujas baubas – nesustabdoma klimato kaita, atvesianti žmoniją prie naujų nenuspėjamų padarinių ir net katastrofų. Žodžiu, mažai kuo skiriamės nuo pirmykščių žmonių, kurie dėl menko gamtos jėgų suvokimo buvo gamtos ir savo nežinojimo įkaitai. Gal kartais problemą (neretai tariamą) išpūsti naudinga, jai spręsti gaunant milijonines lėšas? Mintyje turiu ne Lietuvos mokslo, bet gerokai garsesnes ir pasaulyje labai gerai žinomas institucijas. Norint šį tą konkretaus pasakyti apie pasaulinio klimato kaitą reikia kelis šimtus metų vykdyti stebėseną, o juk tuo niekas bent kiek rimčiau nėra užsiėmęs.
Kai žmonija susirūpina spręsti vieną ar kitą problemą, mokslininkams gal ir esama tam tikros naudos. Kita vertus, nieko nedarant, nesirengiant problemos sprendimui, galima priartėti prie ribos, kai padėtis taps grėsminga ir vėlu bus ką nors pakeisti.
Tiesa, per šimtmečius ne kažin kas pasikeitė, bet tai ne įrodymas, kad ir toliau nesikeis. Praeityje Žemės rutulio klimato kaitos procesai buvo gana stabilūs, o dabar matome, kokie jie nepastovūs, labai ryški kaitos tendencija.
Paukščių gripas ir klimato kaita – nelabai sulyginamos problemos. Paukščių gripas pasireiškia atskiruose regionuose, jį galima kontroliuoti. O klimato kaita – globali problema. Svarbu laiku pasitraukti iš cunamių ar panašių katastrofų vietovių. Lankydamasis Kamčiatkoje prie dundančio ugnikalnio, kai aplinkui mačiau tik juodos lavos masyvus, pirmą kartą pajutau, koks žmogus mažas ir silpnas prieš gamtos jėgas. Kelia nerimą klimato šiltėjimo sparta, kuri įvyko ir tebevyksta vienos kartos žmonių gyvenime. Mes dar prisimename speigus, vėpūtinių užpustytus kelius ir šulinius. Pamenu, gimtajame miestelyje į pieninės ledainę žiemą rogėmis su korukais (dar vienos prikabintos nedidelės rogės) žmonės iš ežero veždavo metro storio ledus. Žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo vyko nuo senų laikų, o šiandien tik prie ežero. Atšalimai mūsų šalyje trumpalaikiai, ir jau džiaugiamės, kai iškrenta sniego. Tokių pokyčių padarinius labai sunku prognozuoti, ypač žemės ūkyje, kur gamyba vyksta po atviru dangumi. Bet juk ir susirinkome į konferenciją aptarti šias problemas.
Jeigu mūsų planetoje dėl klimato šiltėjimo sumažės ledynai, kaitos procesai ims reikštis dar smarkiau, nes ligi šiol ledynai tebėra pusiausvyrą užtikrinantis veiksnys. Mažėjant ledynams, siaurėjant „amžinojo“ įšalo zonai, stabilumo bus mažiau.
Ištirps ledynai, užtat padaugės vandenų, kurie juk taip pat yra klimato stabilumo „garantas“.
Taip, bet šiuo metu svarbiausias stabilizuojantis veiksnys yra Žemės šiaurinio pusrutulio ledynai. Tendencija tokia, kad šiltėjimo zona didėja ir ji toliau plėsis. Poveikis klimatui gali būti labai reikšmingas.
Vandenynas plėsdamasis užims ne tik dabar iš vandenyno „atkariautas“ žemes, bet ir papildomus žemės plotus. Sumažės žemės ūkio naudmenų.
Iš mokslo laukiama veiksmingesnių pasiūlymų Šiandieninėje konferencijoje daugiau nagrinėjama ne tai, kaip pasipriešinti visuotiniam klimato šiltėjimui. Daugiausia kalbama apie augalų prisitaikymą prie naujų sąlygų arba kai kurių augalų nesugebėjimą prisitaikyti. Tarsi susidūrėme su neišvengiamybe. Ką galime padaryti? Mažinti sieros, azoto junginių, anglies dvideginio ar anglies monoksido išmetimą į atmosferą. Ir viskas?
Pasaulio valstybės susitarimais to ir siekia. Labai abejoju, ar yra kitų priemonių, kurios veiksmingiau padėtų keisti esamą padėtį. Mes tokių nežinome. Tiesa, dar mėginama pristabdyti ozono „skylių“ susidarymą.
Be to, kiekvienas nagrinėja savo srities galimas problemas. Pavyzdžiui, mūsų Agronomijos sekcijai priklauso tyrinėti atskirų augalų rūšių ir veislių reakciją į kintančio klimato sąlygas. Nuo šių pokyčių gali keistis ir kai kurie agrotechnikos elementai. Jau dabar aiškėja, kad žieminius javus rudenį bus tikslinga sėti bent savaite vėliau negu iki šiol buvo rekomenduojama.
JAV ir Kinija nėra pasirašiusios Kioto protokolo, kuris riboja kenksmingų dujų išmetimą į atmosferą. Užuot veiksmingai mažinusios teršalų išmetimą į atmosferą, kai kurios valstybės ima konkuruoti, kaip čia užsitikrinti didesnes leistinų teršalų išmetimo kvotas, prekiauja tomis kvotomis ir taip mėgina užsidirbti iš pasaulio grėsmių. Nežinau, ar tai moralu.
Ekonomiškai dabar sunku įvertinti, ką galima padaryti. Pasaulyje, matyt, daroma, kas apskritai įmanoma. Galimas dalykas, mokslas pasiūlys veiksmingesnių sprendimų, nes jų tikrai galima rasti.
Tačiau kenksmingų dujų išmetimas į atmosferą susijęs su naujų technologijų panaudojimu, o kartu su didelėmis investicijomis. Todėl suprantama, kad šiuos procesus sunku reguliuoti tarptautiniu mastu, nes visur yra konkurencija ir reikalingos didelės lėšos.
Kaip apibūdintumėte šią konferenciją?
Ji sutelkė suinteresuotus asmenis, kurie skaitė pranešimus ir dalyvavo diskusijose. Taip pat supažindino su klimato kaitos mokslo pagrindais, apibūdino pokyčius, kurių galime sulaukti artimiausiais metais, sprendžiant pagal moksle naudojamus modelius. Konferencijoje taip pat buvo pateikti moksliniai klimato kaitos įrodymai.
Dalyvavo skirtingų institucijų tyrėjai. Ar jie klimato pokyčių padarinius Lietuvoje tyrinėja pagal bendrą programą, o gal skirtingas programas?
Prof. R. Juknys (VDU) pristatė tyrimų programos APLIKOM rezultatus, kuriuose apibendrino septynių mokslo institucijų projektą. Šie tyrimai buvo derinami, vykdyti pagal bendrą metodiką. Šiandien viena mokslo institucija nepajėgi atlikti tokio masto darbus. Todėl ateičiai formuojamos kompleksinės klimato kaitos padarinių tyrimų programos.
Tačiau tokias programas turi kažkas inicijuoti, vienose rankose turi būti laikomos „vadelės“. Antraip skirtingų institucijų tyrėjai nesusikalbės.
Dabar kuriami technologiniai slėniai, Vyriausybė formuoja ir kompleksines programas, platformas, prie kurių jungiasi daug tyrimo kolektyvų.
Vienas iš penkių Lietuvos mokslo prioritetų siejasi su klimato kaitos padariniais aplinkai ir žmogui.
Tai prioritetinė kryptis, prie jos prisideda labai įvairių sričių ir krypčių mokslininkai.
Panašiai kaip prie nanotechnologijų suskato dėtis, kas tik netingi ir turi pakankamai vaizduotės. Naujas arkliukas, ant kurio užšokus bus galima neblogai pajoti.
Nieko stebėtino, kad prie šio didžiulio klimato kaitos padarinių tyrimo projekto prisidės daug mokslo institucijų – tai labai gerai. Juk ir APLIKOM programoje buvo numatyti kai kurie augalų prisitaikymo molekuliniai tyrimai. Tačiau programai skyrus mažiau lėšų, sumanymo teko atsisakyti. Programą tęsiant, neabejotinai reikės išsamesnių tyrimų. Iš šiandienos tyrimų rezultatų pristatymo paaiškėjo, kad būtina giliau tirti CO2 ir ozono kiekio pokyčių poveikį augalams. Dabar pateiktos išvados ne visai mus tenkina. Būtų tikslinga išsamiau tyrinėti, kas ir kaip keisis biologinėje aplinkoje, jei mažintume šių dujų kiekį. Iš to bus galima spręsti, kas mūsų laukia po 15–20 metų. Klimato kaita yra šių dienų aktualija, taigi nenuostabu, kad šios problemos sprendimui skiriama daug dėmesio.
Fitotronus dar teks statytis Ar sutinkate, kad tokiai didelei mokslinei programai turėtų vadovauti viena kuri nors mokslo institucija, taip pat reikėtų ir vieno už programą atsakingo mokslininko. Juk panašiai buvo su valstybine mokslo programa „ECOSLIT“ ir kitomis programomis, kurioms vadovavo akad. Leonardas Kairiūkštis, o bazinė institucija buvo Lietuvos miškų institutas.
Turi būti ir vadovavimas, ir sąlygos vadovauti. Pastarajai programai APLIKOM vadovavo prof. R. Juknys iš VDU, o bazinė mokslo institucija buvo Sodininkystės ir daržininkystės institutas, ypač Augalų fiziologijos laboratorija, vadovaujama prof. habil. dr. Povilo Duchovskio, kurioje vykdomi ekofiziologiniai tyrimai. Mat institute yra reikalinga tyrimų bazė, tad ir šio instituto mokslininkų įnašas į projekto vykdymą buvo labai didelis.
Kokia tyrimų bazė reikalinga klimato kaitos tyrimams?
Sodininkystės ir daržininkystės institute yra klimato kameros, šiltnamiai, kur galima sudaryti ir kontroliuoti tyrimams reikalingas sąlygas. Ten galima „valdyti“ klimato kaitą ir antropogeninius veiksnius. Pavyzdžiui, keičiamas ozono, anglies dvideginio kiekis ir stebimas jo poveikis augalų vegetacijai. Turint atitinkamas sandarias kameras buvo galima atlikti tokius tyrimus.
Be abejo, reikalinga ir šiuolaikinė laboratorinė įranga augalų pigmentų angliavandenių, fitohormonų bei kitų junginių analizei. Kartu vykdomi ir genetiniai tyrimai, kuriems taip pat reikalingi specialūs metodai bei įranga.
Ar mūsų mokslo institucijos jau pribrendusios klimato kaitos pokyčius nagrinėti, modeliuoti galimus pokyčius ir jų įtaką augalams? O gal tai dar tik pirmieji žingsniai? Gal kartais daugiau tenkinamasi perduoti tarptautinę tos srities tyrimų patirtį Lietuvoje? Iš pranešimų galima susidaryti nuomonę, kad modeliuojami ne galimi klimato pokyčiai, bet tų pokyčių – vienokių ar kitokių – poveikis augalams, miškams.
Dabar sudaromose didelėse kompleksinėse programose tikriausiai dalyvaus ir užsienio partneriai. Mūsų mokslo institucijos jau turi neblogos įrangos, artimiausiais metais gaus ir naujos. Šiltnamio kaitos procesų tyrimui reikia šiltnamių – fitotronų. Žinoma, juos dar reikės pastatyti. Išskyrus Sodininkystės ir daržininkystės institutą, daugiau niekas neturi tokiems tyrimams reikalingų sąlygų. Tačiau iš ES struktūrinių fondų gavus lėšų, žemės ūkio mokslo institucijų materialinė bazė iš tiesų pagerėjo. Tikimės, kad ilgainiui ji taps visiškai šiuolaikiška.
Beje, kas tie fitotronai?
Tai gali būti atskiros patalpos ar kameros, kur palaikomi nustatyti aplinkos parametrai, sudaromas atitinkamas augalų augimo režimas.
Jauni veidai – ateities viltis Baigėsi konferencija, įvyko diskusija tarp įvairių sričių mokslininkų. Kas toliau?
Kaip sakiau, dabar derinami veiksmai dėl būsimųjų programų formavimo. Klimato kaita – prioritetinė Lietuvos mokslo kryptis. Selekcininkams svarbu suvokti, kokių augalų augimą varžančių veiksnių galime sulaukti visai netolimoje ateityje. Mažai kas abejoja, kad tie veiksniai keisis. Anksčiau žemdirbiai skųsdavosi drėgmės pertekliumi, o dabar, ypač vasaros mėnesiais, vis dažniau ištinka sausros. Apie tai girdėjome ir iš prof. A. Bukančio pranešimo. Augalų atsparumas ligoms dėl kintančios aplinkos sąlygų – viena svarbiausių problemų. Aukštesnėje aplinkos temperatūroje geresnės sąlygos plisti įvairiems kenkėjams ir ligoms, kurioms anksčiau neleido plisti mūsų klimato sąlygos ir aplinkos temperatūra. Pavyzdžiui, skėriai iki Lietuvos neatskrisdavo, mūsų klimato sąlygomis nesidaugindavo.
Ar esama požymių, kad atskris ir dauginsis?
Tikiuosi, kad greitai tokių temperatūros pokyčių mūsų klimato zonoje nebus.
Ar mūsų Lietuvos teritorija nėra per maža tokio masto klimato kaitos procesams tyrinėti? Gal reikėtų tyrinėti didesnių regionų mastais, tarkime, visą Baltijos regioną, gal įtraukiant ir Skandinavijos šalis? O gal ir Lenkiją, Baltarusiją? Tokios sutelktos atskirų regionų tyrėjų pastangos galėtų duoti ir solidesnį mokslinį rezultatą. Juk vienos Lietuvos mastais net ir gerai atlikti tyrimai vargu ar galėtų būti pastebėti tarptautiniu mastu.
Minėtų kraštų sąlygos gerokai skiriasi. Kad ir Vokietija. Palyginti su Lietuva ten visada buvo šilčiau, klimatas švelnesnis. Tad Lietuvai būtų aktualiau daryti bendrus tyrimus su Skandinavijos šalimis, nes mūsų klimatas panašesnis. Manau, kad ateityje tokių bendrų tyrimų programų rasis ir daugiau. Juk Europos Sąjungos 7-oji bendroji programa skatina imtis tokių bendrų tyrimų. Toje programoje dar yra vietos klimato kaitos, aplinkos poveikio tyrinėjimams.
Gal jau dabar gauti tyrimų rezultatai galėtų būti ir tam tikras pradinis įdirbis būsimoms programoms, taip pat tarptautinėms?
Neabejoju, kad taip ir bus. Lietuvos mokslininkai, manau, tikrai pasinaudos šiomis galimybėmis.
Tarp klausytojų matau nemažai jaunų veidų.
Dalyvauja Lietuvos žemės ūkio universiteto magistrantai, vieną pranešimą skaitė doktorantė Rima Juozaitytė, dalyvavusi projekte.
Jei magistrantai, tai jų galėtų būti ir daugiau.
Atėjo tam tikrų specializacijų magistrantai – agronomijos, selekcijos, kuriems šios konferencijos tema artimiausia.
Pertrauka baigiasi, konferencijos dalyviai renkasi diskutuoti, tad ką galime pasakyti pabaigai?
Reikia visuomenei aiškinti šių klausimų svarbą, ją turi pasiekti informacija apie klimato kaitos poveikį mūsų aplinkai, Lietuvoje vykdomus darbus. Tam tikra prasme ir ši konferencija atlieka šią funkciją, nes į ją atvyko mokslininkų iš įvairiausių institucijų.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas prof. Algirdas Sliesaravičius
