MOKSLASplius.lt

Lisabonoje pristatyta Europos kvalifikacijų sąranga

Visai Europai reikšmingas dokumentas

Lapkričio 26–27 d. Lisabonoje vyko konferencija Mokymosi vertinimas: Europos patirtis neformaliojo ir formaliojo mokymo pripažinimo srityje. Į šios konferencijos darbotvarkę įtrauktas Europos kvalifikacijų sąrangos pristatymas. Sąrangos kūrimas truko ne vienus metus ir šio proceso rezultatas yra Europos Parlamente š. m. spalio 24 d. pirmuoju skaitymu patvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacija dėl Europos kvalifikacijų sąrangos mokymuisi visą gyvenimą kūrimo (angliškai European Qualifications Framework for Lifelong Learning). Taigi Portugalijai šį pusmetį pirmininkaujant Europos Tarybai priimtas labai svarbus visai Europos Sąjungai dokumentas.

Europos kvalifikacijų sąranga teikia veiksmingas galimybes palyginti įvairiose ES šalyse įgytas kvalifikacijas. Ne paslaptis, kad nesant tokios sistemos, keliantis į kitas šalis mokytis ar dirbti žmonės susidurdavo su daugybe sunkumų. Ne mažiau sunkumų kildavo darbdaviams, mokslo ir studijų institucijoms, kai tekdavo palyginti atvykėlių žinias ir jų kvalifikacijas. Priėmus Europos kvalifikacijų sąrangą, žmonėms sumažės nepatogumų išvykstant mokymosi ar darbo tikslais į kitas šalis. Tai – žmonių judrumą ir naujų darbo vietų kūrimą didinanti galimybė, lengvinanti jaunimo siekius mokytis ir studijuoti įvairiose ES šalyse.

Priminsime svarbesnius šio proceso etapus. 2005 m. kovo mėn. Briuselyje ES Vyriausybių vadovai išreiškė pritarimą sukurti Europos kvalifikacijų sąrangą, taip palaikydami ES šalių narių švietimo ir mokslo ministrų rekomendacijas. Plačios diskusijos vyko tarp ES švietimo ir mokslo politikos formuotojų, socialinių partnerių, suinteresuotųjų šalių ir kvalifikacijų sistemų ekspertų visoje Europoje. 2006 m. rugsėjo 5 d. Briuselyje Europos Komisija priėmė Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijas mokymosi visą gyvenimą Europos kvalifikacijų sąrangą. Tai vienas iš konkrečių darbo programos Švietimas ir mokslas 2010 m., parengtos po Europos Vadovų Tarybos susitikimo 2000 m. Lisabonoje, įgyvendinimo rezultatas. Kartu ir Lisabonos strategijos, siekiant socialinio ir ekonominio vystymosi tikslų, įgyvendinimo dalis. Kalbant labai konkrečiai – tai naujų darbo vietų kūrimo ir konkurencingumo didinimo variklis, bet kad jis veiktų, būtina nuolat atnaujinti žinias, stengtis įgyti naujos patirties. Tik taip įmanoma spėti kartu su pasauliu.Konferencijos „Mokymosi vertinimas: Europos patirtis neformaliojo ir formaliojo mokymo pripažinimo srityje“ darbo metu Lisabonoje

Europos kvalifikacijų sąrangos pagrindą sudaro aštuoni atskaitos lygmenys, pagal kuriuos vertinami asmens mokymosi laimėjimai – žinios, įgūdžiai, asmeninės ir profesinės kompetencijos. Dėmesys skiriamas ne mokymosi įstaigai, kurioje žinios įgytos, ne mokymosi trukmei, bet rezultatui. Darbdaviai gali teigti, kad būtent to visą laiką ir siekė savo nesibaigiančiuose ir kartais bevaisiuose disputuose su profesinio rengimo institucijomis ir aukštosiomis mokyklomis. Priimtoji sąranga sudaro pagrindą vienoje ES šalyje įgytas ir pripažintas kvalifikacijas pripažinti ir kitose Sąjungos šalyse. Bet tai ne vien palyginimo galimybė, nes sąranga padės kurti palankesnes sąlygas neformaliam mokymuisi ir savišvietai, leis nustatyti būdus, kaip turės būti įteisinti įgūdžiai ir žinios, kai mokomasi formaliai ir neformaliai. To ligi šiol nebuvo. Europos kvalifikacijų sąranga – tai priemonė, skatinanti mokytis visą gyvenimą, sukursianti mechanizmą, kuris užtikrins mokymosi visą gyvenimą galimybes. Ši sąranga integruoja kvalifikacijas, įgytas bendrojo lavinimo, pirminio profesinio rengimo, aukštojo mokslo ir tęstinio profesinio rengimo sistemose. Aštuoni lygmenys aprėpia visą kvalifikacijų įvairovę, nuo tų, kurios suteikiamos baigus privalomąjį mokslą, iki aukščiausio akademinio išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygmens. Kartu tai ir atitikties tarp įvairių kvalifikacijų nustatymo priemonė, švietimo ir mokymo sistemų skaidrumo, jų geresnio suprantamumo plačiajai visuomenei garantas. Labai svarbu ir tai, kad į vientisą sąrangą pateko kvalifikacijos, įgytos aukštojo mokslo studijose ir profesinėse mokyklose. Taigi mažinama atskirtis tarp šių dviejų sistemų, kurios ligi šiol bent jau Lietuvoje buvo ganėtinai atskirtos.

Europos kvalifikacijų sąranga yra puikus orientyras kuriant ES šalių narių nacionalines kvalifikacijų sistemas, kurios iki 2010 m. turės būti susietos su Europos kvalifikacijų sąranga. Kol kas ES šalių kvalifikacijų sistemos ir sąrangos labai skiriasi, todėl kyla keblumų, kai kitose šalyse norima įsidarbinti ar mokytis. Remiant Europos socialiniam fondui Lietuvoje vykdomas projektas Nacionalinės kvalifikacijų sistemos sukūrimas. Jį vykdo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Švietimo ir mokslo ministerijos Profesinio mokymo metodikos centras.

Taigi procesas siekiant sanglaudos su kitų ES šalių kvalifikacijų sistemomis tęsiasi.


Prisiminta ir „Mokslo Lietuva“


Portugalijos pirmininkavimas Europos Tarybai įsimins ir Mokslo Lietuvos redakcijai, kurią pasiekė pono Rui Manuel Carlos Nunes laiškas. Jame Portugalijos švietimo ministerijos vardu gavome kvietimą dalyvauti Lisabonoje vyksiančioje konferencijoje. Šį malonų kvietimą supratome ir kaip pagarbos ženklą Mokslo Lietuvos skaitytojams, kurie nusipelno žinoti, kas vyksta įvairiose ES šalyse. Juk diskutuojami, priimami dokumentai, vadinasi, tam tikra prasme sprendžiamas ir nemažos dalies Lietuvos žmonių likimas.

Buvo įdomu kad ir skubotu žvilgsniu pažvelgti į sostinę šalies, kuri 1975 m. išėjusiame Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos 9 tome pristatoma kaip viena iš labiausiai atsilikusių Europoje. Labai ieškant to „atsilikimo“ pėdsakų Portugalijoje galima rasti, kaip ir bet kurioje kitoje Europos valstybėje, tačiau pirmiausia į akis krinta modernios architektūros siluetai. Daug jų buvo pastatyta rengiantis Pasaulinei parodai EXPO’98. Beje, Lisabonos konferencija kaip tik ir vyko EXPO’98 Atlantiko paviljone (Pavilhćo Atlāntico), kuris yra Tautų parko (Parque das Naēões) teritorijoje.

Labai daug modernios architektūros pastatų ir šiuo metu statoma Lisabonoje, ir tai sėkmingai Europos Sąjungoje įsitvirtinusios šalies gyvybingumo įrodymas. Žinoma, senojoje miesto dalyje nesunkiai atrasime buvusios jūrinės imperijos didybės ženklų, kurie atsispindi įspūdinguose paminkluose žymiems valstybės vyrams ir įvairių epochų rūmuose. Gana ryškus maurų architektūros paveldas, atėjęs veikiausiai per arabus, kurie nuo VIII a. buvo pavergę portugalus ir tik 1143 m. prasidėjo nepriklausomos Portugalijos karalystės gyvavimas.

Būtų įdomu visa tai aprašyti išsamiau, tačiau ši išvyka buvo tikslinė, skirta nušviesti Lisabonos konferencijoje pristatytai Europos kvalifikacijų sąrangai. Apie tai ir Lietuvos nacionalinės kvalifikacijos sistemos sukūrimą kalbėsimės su vienu jos kūrimo darbo grupės nariu Vytauto Didžiojo universiteto Profesinio rengimo studijų centro vadovu dr. Vidmantu TŪTLIU, kuris kaip Lietuvos atstovas deleguotas LR Švietimo ir mokslo ministerijos, dalyvavo darbo grupėje, rengusioje ir redagavusioje Europos kvalifikacijų sąrangos deklaracijos tekstą.


Siekiant suderinti skirtingus poreikius

Gerbiamasis Vidmantai, nejau ligi šiol Lietuvoje neturėjome kvalifikacijų sistemos? Jeigu neturėtume, tai švietimo sistema suktųsi tuščiom apsukom, nes juk privalu žinoti, kokie specialistai ir kam rengiami.


Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo pačios kvalifikacijų sistemos sampratos. Galime teigti, kad mes turėjome ir turime daugelį kvalifikacijų sistemos elementų ir procesų – kvalifikacijos planuojamos ir sudaromos kuriant profesinio mokymo standartus ir studijų reglamentus, švietimo ir profesinio rengimo sistema teikia kvalifikacijas, jos yra pripažįstamos akredituotų institucijų arba aukštųjų mokyklų, veikia profesinio išsilavinimo lygmenų sistema. Tačiau visiems šiems procesams ir elementams trūko ir tebetrūksta sistemingų tarpusavio ryšių, veiklos suderinamumo tarp švietimo sistemų. Būtent šią problemą turi išspręsti nacionalinės kvalifikacijų sistemos sukūrimas.

Svarbiausia problema ta, kad kvalifikacijų sistema iki šiol nebuvo aiškiai apibrėžta ir sutvarkyta. Tai atsitiko ir dėl Lietuvoje vykusių pokyčių, perėjus į nepriklausomos valstybės ir jos naujų struktūrų kūrimą.


Ar nacionalinės kvalifikacijų sistemos kūrimas yra daugiau išorinio poveikio suformuota būtinybė? Juk integracija su kitomis ES šalimis mus verčia savo kvalifikacijų sistemą unifikuoti ir derinti?


Žinoma, tai yra svarbus veiksnys kuriant nacionalinę kvalifikacijų sistemą, tačiau reikėtų pabrėžti, kad šios sistemos kūrimas visų pirma yra mūsų valstybės vidaus reikalas. Jokio spaudimo iš Europos Sąjungos šioje srityje nėra, ir viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo to, kaip sugebėsime užtikrinti sąveiką tarp darbo rinkos ir visų švietimo sistemos grandžių – bendrojo lavinimo, profesinio rengimo ir aukštojo mokslo. Pastangos nukreiptos į tai, kad švietimo sistemos grandys galėtų sėkmingai veikti ir tenkinti veiklos sistemos (verslo, pramonės, paslaugų teikimo) poreikius. Kartu švietimo sistemai privalu atlikti tą misiją, kurią jai iškelia visuomenė.


Atskaitos taškas

Suprantu, kad rūpinantis švietimo, profesinio rengimo ir aukštojo mokslo reikalais, įvairaus lygmens mokymo institucijų teikiamomis kvalifikacijomis labai svarbu gerai suvokti, kokia šiandien yra mūsų pramonės ir verslo, apskritai darbo rinkos aplinka. Taip pat būtina numatyti, kokie pokyčiai vyksta darbo rinkoje, kokia ta aplinka bus jau netolimoje ateityje. Kaip Jūs tą darbo rinkos aplinką galėtumėte apibūdinti?


Gana sudėtingas klausimas. Lietuvos nacionaliniame kvalifikacijų kūrimo projekte mėginome atlikti esamos padėties analizę. Bandėme analizuoti tiek veiklos sistemos, tiek švietimo, profesinio rengimo ir aukštojo mokslo būklę. Norėdami suvokti, kokie procesai vyksta veiklos sistemoje, stengėmės įvertinti veiklos sistemos ir švietimo sistemos procesų ir institucijų raidą, pagrindinius iššūkius ir kitus svarbius veiksnius.


Jei taip, tai kokį atskaitos tašką pasirinkote?


Vertinant veiklos sistemos ir švietimo sistemos raidą, vienas svarbiausių pasirinktų atskaitos taškų – perėjimas nuo planinės į rinkos ekonomiką. Kitaip tariant, svarbu įvertinti visų pagrindinių perėjimo virsmų įtaką esamai kvalifikacijų situacijai: ūkio restruktūrizacijos, pokyčių žmogiškųjų išteklių srityje, jų poreikių kaitą. Pavyzdžiui, sovietinės planinės ekonomikos ir rinkos ekonomikos poreikiai kvalifikacijoms iš esmės skiriasi. Planinei ekonomikai labiausiai buvo reikalinga gausi, bet siaurai specializuota darbo jėga. Šiuolaikinėje postindustrinėje ekonomikoje jau reikia palyginti plačios kvalifikacijos, plataus išsilavinimo darbuotojų. Daug didesnį vaidmenį atlieka bendrosios kompetencijos, t. y. tos, kurias galima pritaikyti daugelyje skirtingų veiklos sričių.


Ar iš to ir išplaukia tęstinio mokymo reikalingumas, mokymosi visą gyvenimą būtinybė?


Žinoma, tai susiję dalykai. Mokymosi visą gyvenimą reikalingumą pagrindžia ne tik ekonomika, bet ir socialiniai pokyčiai, tam tikros ideologinės nuostatos, kai kalbama apie socialinę sanglaudą, žmogaus individualaus mokymosi ir tobulėjimo galimybių užtikrinimą visuomenėje. Visa tai siejasi ne vien su ekonomika, bet ir su daug platesniais žmogaus ir visuomenės poreikiais.


Grįžkime prie veiklos sistemos vertinimo analizės, kurią su kolegomis atlikote. Kokias išvadas galima daryti iš tos analizės?


Bene svarbiausia išvada: Lietuvoje būtina kurti nacionalinę kvalifikacijų sistemą. Mums labai trūksta veiklos ir švietimo sistemų suderinamumo. Ši problema vis labiau aštrėja ir dėl to, kad esame itin reikšmingų pokyčių etape: integruojamės į ES ekonomines ir socialines struktūras. Jeigu visa tai darysime kryptingai, rezultatai bus vienokie, o jeigu paliksime savieigai ar blaškysimės, praradimai gali būti daug didesni. Būtent nacionalinė kvalifikacijų sistema yra vienas iš mechanizmų, kuris atveria žmonėms platesnes mokymosi ir profesinės karjeros galimybes, padeda siekti socialinės sanglaudos, kryptingai ir strategiškai plėtoti žmogiškuosius išteklius tiek nacionalinės, tiek atskiros ūkio šakos, sektoriaus ar net organizacijos mastu.


Savanoriškumo principas išlieka reikšmingas

Kartais girdime sakant, kad ekonomikai, ūkiui nereikia trukdyti, valstybė turi kuo mažiau kištis. Neva rinka pati susireguliuos ir išspręs visas problemas. Tad gal darbo rinkos aplinka veiks ir švietimo sistemą, viskas savaime susireguliuos? Kur slypi tokio mąstymo ribotumas?


Jūsų suformuota tezė iš principo gal ir turi šiek tiek tiesos, bet ji labiau buvo populiari XX a. pirmojoje pusėje, liberalios kapitalistinės sistemos vystymosi apogėjuje. Kvalifikacijų sistemos neturėtume vertinti kaip griežtai reguliuojančios ar ribojančios priemonės. Savanoriškumo principas neprieštarauja jokiems rinkos dėsniams. Į kvalifikacijų sistemą reikėtų žvelgti tik kaip į veiklos aplinkai ir švietimo sistemai padedantį veiksnį.


Tai tam tikros pagalbos mechanizmas, tikslingą veiklą užtikrinanti sistema?


Būtent pagalbos mechanizmas, nes ši sistema informuoja, orientuoja, bet ne kažin kokiu griežtu būdu draudžia ar reguliuoja.