Tautinio tapatumo savimonės beieškant

Filosofijos baruose darbuojatės jau kelis dešimtmečius. Tiesiogiai ar netiesiogiai pažįstate keletą lietuvių filosofų kartų: tarpukario nepriklausomybės, sovietų okupacijos, išeivijos bei šiuolaikinės nepriklausomos Lietuvos. Ką galėtumėte pasakyti apie šių skirtingų kartų filosofų tautinio tapatumo savimonę? Kuo ji panaši ir kuo skiriasi?

Klausiate apie skirtingų kartų, skirtingomis aplinkybėmis gyvenusių ir skirtingas galimybes savo pažiūras reikšti turėjusių filosofų tautinę sąmonę. Sudėtingas ir labai platus klausimas. Sunku trumpai ką nors pasakyti. Iš karto reikia atiduoti pagarbą tarpukario filosofams. Praeito amžiaus pradžioje pradėta kurti lietuviškoji, lietuviškai rašoma profesionalioji filosofija buvo organiška sparčiai bręstančios lietuvių savimonės apraiška. Tiksliau sakant, tokie filosofai kaip Adomas Jakštas, Stasys Šalkauskis, Pranas Dovydaitis, Antanas Maceina, Vydūnas buvo ne tik lietuviškojo tapatumo savimonės reiškėjai, bet ir aktyvūs jos kūrėjai. Jie lietuviškąjį sąmoningumą apmąstė visuotinybės aspektais, kūrė lietuvišką kultūros filosofiją, apibrėžė esminius lietuviškojo tapatumo ugdymo matmenis. Tai buvo daroma ne uždaroje vietinėje erdvėje, bet plačiai sąveikaujant su kitų tautų kultūromis Rytuose ir Vakaruose. Buvo kuriama lietuviška ir kartu atvira filosofija, atvirumas buvo suvokiamas kaip būtina tapatumo savikūros, savimonės plėtros sąlyga. Tai suprasti svarbu dabar, kai šiuolaikinis globaliai besiskleidžiantis atvirumas suvokiamas kaip grėsmė tautiniams bei kitokiems tapatumams.

Problemos, kurias gvildeno minėti filosofai, apmąstydami tuometinę kultūrinę, dorovinę, edukologinę tautos būklę, nėra praradusios reikšmę ir dabarties gyvenime. Ta filosofija konceptualiai buvo gana nuosekli ir užbaigta, kuriama vadovaujantis aiškiomis vertybinėmis nuostatomis. Nepriklausomybės metų filosofijos tradicija buvo tęsiama išeivijoje, savo pagrindinius veikalus ten parašė Antanas Maceina, jaunesnės kartos filosofas Juozas Girnius.

Sovietų okupacijos metais filosofijos padėtis pasikeitė iš esmės. Ši mokslo disciplina buvo paversta „ideologinio fronto“ dalimi, turėjo „tarnauti“ totalitarinės valstybės pateisinimui. Materialistinė pasaulėžiūra buvo skelbiama esanti vienintelė teisinga ir visuotinai privaloma. Esminiai filosofinio mąstymo atributai – laisvė ir savarankiškumas – buvo suvaržyti iki minimumo, jei ne visiškai panaikinti. Bet koks tautos tapatumo klausimo kėlimas buvo iš anksto pasmerktas kaip „buržuazinis nacionalizmas“, o tai beveik prilygo politiniam kaltinimui. Nepriklausomybės laikotarpio šviesuoliai – Pranas Dovydaitis, Kazimieras Ambrozaitis, Pranas Mantvydas, taip pat į Lietuvos kultūrą kūrybiškai integravęsi Vosylius Sezemanas ir Levas Karsavinas bei daug kitų, dar pirmosios okupacijos metais buvo ištremti į gulagus, daugelis ten ir numarinti.

Vis dėl to Vilniaus universitete, Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, dar vienur kitur filosofija netapo paklusnia režimo rėmėja. Buvo rasta būdų orientuotis ne į oficialią ideologiją, bet į tikrąją filosofiją. Tai reiškė, kad pirmiausia buvo siekiama mąstymo kokybės – stengiantis mintis dėstyti ne deklaratyviai, bet nuosekliai argumentuojant. O taip mąstant ir dėstant, net pati marksistinė teorija galėdavo virsti sovietinės ideologijos priešnuodžiu. Juo labiau, kad aspirantams, jauniems dėstytojams nebuvo trukdoma laisvai rinktis mokslinio darbo temas, įskaitant ir šiuolaikinių užsienio filosofų „buržuazines“, „idealistines“ koncepcijas. Kelių žmonių iniciatyva buvo rengiama ir leidžiama verstinė klasikinė filosofinė literatūra – Filosofijos istorijos chrestomatija (spėta išleisti penki tomai), XX amžiaus užsienio estetikos ir etikos antologijos, serija Filosofijos istorijos barai ir kt. Tie leidiniai buvo leidžiami dabar neįmanomais 15–20 tūkst. egzempliorių tiražais ir tuoj pat išperkami. Savotiškas, iš šalies sunkiai suprantamas fenomenas. Tad tautinis sąmoningumas buvo ugdomas netiesiogiai – publikuojant kultūros požiūriu reikšmingus tekstus. Apie tuometinių filosofų tautinę savimonę iškalbingai byloja faktas, jog šeši filosofai buvo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, o keturi iš jų – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai.

Dabartiniai Lietuvos filosofai tautinio tapatumo savikūros požiūriu neprilygsta minėtiems tarpukario filosofams, nors kitokios tematikos srityse yra rašomi originalūs, profesionalūs darbai, labai daug reikšmingų veikalų verčiama į lietuvių kalbą. Tačiau dalis jaunesnių filosofų tik imituoja savarankišką mąstymą, o atidžiau pasižiūrėjus – tik paviršutiniškai žaidžia terminais.

Saviplaka – nusilpusio tautinio sąmoningumo apraiška

Apie politikų tautinę savimonę sunku pasakyti ką nors tikro, jei norime skirti tai, kas rašoma partijų programose, ir tai, kas daroma realiai. Į partijų programas galima žvelgti kaip į tam tikrus visuomenės ir valstybės plėtros modelius, kuriuose atitinkamai – „kairiau“, „dešiniau“ ar kaip kitaip – artikuliuojamas ir tautiškumas. Kadangi mūsų partijų tapatumas gana kontraversiškas, jų programos daug kuo panašios, kai kuriais atvejais tarsi vienų nuo kitų „nusižiūrėtos“, be to, kai kurių partijų pavadinimai ir tikrasis jų veiklos turinys mažai ką turi bendro, lieka neaišku, kokiais duomenimis turėtume remtis. Apie ištikimybę tautai, Tėvynei, dorovei ir kitiems „aukštiems“ dalykams bene garsiausiai kalba įvairaus plauko politiniai avantiūristai bei populistai, praktiškai jie savo partijas paverčia „grupės draugų“ UAB. Tad spręsti, kiek kuri partija yra „tautiška“, gana sudėtinga ar net beprasmiška. Tik Lietuvos tautininkų partijos tapatumo pamatinė vertybė yra tautiškumas, tačiau ši partija jungiasi su Tėvynės Sąjunga. Tikėkimės, tai sustiprins pastarosios tautiškąjį kryptingumą.

Savo naujojoje monografijoje diagnozuojate sunkią šiuolaikinės lietuvių tautinės savimonės būklę. Kaip prognozuotumėte lietuvių tautinio tapatumo savimonės ateitį? Gal netikėjimas ir nihilizmas – neatskiriami mūsų tautinės savimonės bei valstybinės nepriklausomybės atributai?

Nemanau, kad tai būdingas mūsų tautos bruožas, nors akivaizdus tautiečių polinkis į perdėtą savikritiškumą ir saviplaką. Greičiau tai nusilpusio tautinio sąmoningumo apraiška, iš kurio plaukia ir žema pilietinė savimonė. Atgimimo laikotarpiu žmonėms netrūko pilietinės drąsos bei tikėjimo, pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomybę – buvo pasiektas. Bet, pakilimui atslūgus, išryškėjo okupacijos metais daugelio žmonių sąmonėje susiformavę neigiami bruožai. Tai vienpusiškas medžiaginių gėrybių siekis, dabartinėmis sąlygomis modifikavęsis įvairiomis grobstymo formomis. Kita tokios orientacijos pusė – iš žmonių elgesio bemaž išnykę idealieji motyvai, dėl to nusilpęs dvasinis atsparumas, pablogėjusi dvasinė visuomenės būklė. Gyvenimo nepritekliai neišvengiamai veikia žmonių nuotaikas, tačiau negatyvios reakcijos, nuolatinis nepasitenkinimas ir inkštimas dažnai būna neadekvatūs realiems sunkumams. Savo laiku neigiamai vertinę svetimą valstybę, daug kas į savąją pradėjo žiūrėti kaip į svetimą. Klystume, galvodami, kad negatyviais sąmoningumo bruožais pasižymi tik lietuviai. Tai, kaip ir demografinis nuosmukis, būdingas visoms panašaus istorinio likimo šalims. Su tautiečių negatyvizmu reikia paprasčiausiai sugyventi, nekreipti į jį dėmesio. Manau, kad tai pamažu „išeis iš mados“. Nepaisant mažesnių ar didesnių blogybių, gyvenime turi vyrauti teigiama nuostata.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukoje:

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Filosofijos katedros vedėjas profesorius Bronislovas Kuzmickas ir tos pačios katedros docentas Vytis Valatka