Pokalbis su ateiviu iš kito pasaulio
Stebėtinas ir nuostabus dalykas: laikais, kai leidyba iš intelektinės veiklos seniai tapo verslo (neretai agresyvaus) forma ir pelno šaltiniu, dar atsiranda vienas kitas ateivis iš kito pasaulio. Savo paties ir net itin gausių rėmėjų lėšomis jis leidžia solidų leidinį ir jame spausdina rimtas, išliekamąją vertę turinčias publikacijas, palaiko intelektinę bei dvasinę įtampą, taip reikalingą nužmogėjančiame dabarties pasaulyje, kuris mums peršamas kone per visus televizijos kanalus ir viepiasi iš daugelio spalvotų žurnalų viršelių. Gal todėl mūsų pristatomas leidinys net ir savo išvaizda taip smarkai skiriasi nuo viso to spalvingai tuščio jovalo: visiškai baltas viršelis, kuriame išsiskiria pavadinimas Lietuva ir Čekija. Būtent apie šį leidinį, jame rutuliojamas temas suksis mūsų pašnekesys su žurnalo leidėju Petru Algiu MIKŠA. O pradėsime nuo klausimo, kuris leidėjui, atrodo, nėra pats maloniausias. Kaip atsirado žurnalas „Lietuva ir Čekija“ Kaip pats suvoki savo leidinio prasmę ir reikšmę, kai tenka nuolat sukti galvą, kur gauti kiekvienam numeriui surinkti, sumaketuoti ir išleisti būtinų lėšų? Jokio pelno, tik vieni nuostoliai.
Prieš atsakydamas priminsiu šio leidinio priešistorę. Buvo leidžiamas Lietuvos ir Čekijos draugijos žurnaliukas, kurio redaktorius buvo Romanas Miliauskas (šiuo metu atliekantis diplomatinį darbą užsienyje), vėliau aš perėmiau tą darbą. Ne visi buvo patenkinti leidiniu. Man atrodė, kad būtina skelbti ir archyvinių dokumentų, ir solidesnių publikacijų apie Čekiją, nesitenkinti vien draugijos veiklos ir renginių pristatymu, jubiliejinėmis datomis ar Nepriklausomoje Lietuvoje veikusios draugijos narių paminėjimu.
Dar vėliau prasidėjo trintis tarp kai kurių draugijos narių, buvau kaltinamas, kad nesikviečiu jų tartis, pernelyg savarankiškai leidžiu žurnalą. Tačiau kai juos kviesdavau, užsakydavau parašyti vieną ar kitą straipsnį, jie niekada neturėdavo laiko. Kai reikia dirbti juodą darbą – niekam neįdomu.
Tuo metu iš savo giminaičių gavau asmeninės finansinės paramos ir tas lėšas nutariau panaudoti „tikresnio žurnalo“ leidybai. Kad tai būtų ne vien draugijos nariams, bet platesniam skaitytojų būriui įdomus kultūrinis žurnalas. Taip 2002 m. pradėjau leisti žurnalą Lietuva ir Čekija.
Šiemet žurnalo penkmetis, leisk pasveikinti su pirmuoju jubiliejumi. Taip pat skaitytojams priminsiu, kad šiais metais Petrui Algiui Mikšai sukako 60 metų, taigi brandos amžius.
Į tuos jubiliejus nekreipiu daug dėmesio. Nebent būčiau labai daug nuveikęs, tada kas kita.
Kodėl nepasirodo kitų tokių leidinių Kokiomis intelektinėmis pajėgomis remiesi leisdamas žurnalą?
Vienas nepadaryčiau, o ir skaitytojams būtų neįdomu. Iš pradžių autorių buvo nedaug, dabar daugėja. Rašo mokslo ir kultūros žmonės iš altruistinių paskatų, nes honoraro negauna, o rašymas atima laiko. Nieko negaunu ir aš kaip leidėjas. Šio darbo prasmę matau, kai galiu įvertinti, ką jau spėjome išspausdinti. Susidaro gana daug vertingų straipsnių ir net studijėlių. Jėgų teikia mane pasiekiantys geri mokslininkų, tyrėjų, istorikų atsiliepimai. Tie, kurie domisi, paprastai giria. Keletas žinomų asmenų (prof. Arnoldas Piročkinas, poetas ir vertėjas Almis Grybauskas) apie leidinį išspausdino recenzijų ir atsiliepimų. Jų pasirodė ir Čekijoje (dr. Luboš Švec).
Žurnale vertingų straipsnių išspausdino istorikai: doc. Mindaugas Bložė, dr. Arūnas Bubnys, dr. Sandra Grigaravičiūtė, dr. Dalia Bukelevičiūtė, vokiečių literatūros specialistė doc. Jadvyga Bajarūnienė, prof. Vincas Auryla, bibliotekininkas Vytautas Rimša ir kiti. Taip pat pasirodė gana išsamios žymių vertėjų Stasio Sabonio, Vytauto Visocko, Alenos Vlčkovos darbų bibliografijos.
Skiriame dėmesio ir grožinei literatūrai – jau spausdinome žymių čekų rašytojų, prozos meistrų – Miloslavo Švandrliko, Otos Pavelo, Františeko Nepilo ir kitų autorių kūrinių, išverstų į lietuvių kalbą. Žurnale spausdinama mūsų poetų (Vytenio Grabausko, Gintauto Černeckio) kūryba.
Paties leidinį galima pavadinti kultūrų dialogo tarp Lietuvos ir Čekijos žurnalu. Įdomu, kodėl nepasirodo kitų tokių leidinių. Kad ir „Lietuva ir Lenkija“, „Lietuva ir Latvija“, „Lietuva ir Baltarusija“ – vardyti būtų galima ilgai. Reikia, kad būtų daugiau tokių mikšų, ateivių iš kitų pasaulių?
Atsakymų galėtų būti labai daug, kaip ir priežasčių, kodėl jų nepasirodo. Gal nelabai ir reikia? Daug draugijų ir organizacijų tyrinėja Lietuvos ir Lenkijos kultūrinius, kultūros paribių ir kitokius ryšius, Vilnijoje gyvena stipri lenkų diaspora. Taigi šių ryšių tyrinėjimo bare daug nuveikta, išleista šimtai knygų. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie kitas mūsų kaimynes.
O mūsų santykių su Čekija baras staiga tapo lyg apleistas, bet jis vertas daug išsamesnių tyrinėjimų ir visuomenės dėmesio. Apie tai esu daug rašęs, savo mintis prieš kelerius metus išsakiau ir Mokslo Lietuvoje, tad nesikartosiu. Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos ir tuometinės Čekoslovakijos santykiai plėtojosi gal net glaudžiau negu dabar. Abi valstybės buvo tik atsikūrusios, jas suartino bendras likimas. Man atrodo, kad labiau buvo pabrėžiami humanitariniai ir kultūriniai ryšiai, nors mus siejo ir glaudūs ekonominiai, prekybiniai saitai. Čekoslovakijos karo akademijose tobulinosi Lietuvos karininkai, Čekoslovakijoje Lietuva pirkdavo kai kurią karinę ginkluotę, karinius lėktuvus. Nemažai lietuvių studentų studijavo Prahoje.
Gera proga prisiminti ir mūsų bičiulį jau amžinąjį atilsį dr. Algirdą Končių. Jis miškininkystės mokslus studijavo būtent Prahoje.
Algirdas Končius ne tik pats labai mylėjo miškus, bet ir kitus mokė mylėti, Lietuvoje ugdė miškininkystės specialistus. Jis buvo aktyvus skautas, bet svarbiausia – mylėjo Tėvynę, buvo tikras Lietuvos patriotas. Šią savybę paveldėjo iš savo tėvo erudito prof. Igno Končiaus. Kitomis istorinėmis aplinkybėmis savo sūnų studijuoti miškininkystės mokslų gal būtų siuntęs į arčiau esančią Lenkiją, bet dėl Vilniaus okupacijos Lietuva nebuvo užmezgusi diplomatinių santykių su Lenkija. To meto istorinės aplinkybės artino Lietuvą prie Čekoslovakijos.
Vadinasi, Čekoslovakija buvo tam tikra atsvara Lenkijai, su kuria iki 1938 m. Lietuva neturėjo diplomatinių santykių.
2006 m. Dalia Bukelevičiūtė Vilniaus universitete apsigynė disertaciją, kurioje nagrinėjo 1918–1940 m. Lietuvos ir Čekoslovakijos diplomatinius, karinius, kultūrinius ir kitokius santykius. Tai pirma tokia disertacija Lietuvos istoriografijoje.
Kiek esame laisvi Mielas Algi, žurnalo leidyba tau padeda laikyti ranką ant Lietuvos ir Čekijos santykių ir dabarties įvykių pulso.
Aš taip gal ir nepasakyčiau, nes žurnalas negyvena vien tik įvykiais, nors vienas kitas „pulsiukas“ į akiratį patenka. Štai į Lietuvą buvo atvykęs Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas. Beveik nė vienas Lietuvos laikraštis tam įvykiui neskyrė bent kiek išsamesnių publikacijų, pateikė tik sausoką faktų aprašymą. Net savaitiniai žurnalai nesugebėjo įdėti aukštojo svečio nuotraukos. O mūsų leidinys tą padarė.
Kaip pats galėtum paaiškinti tokį spaudos atsainumą?
Prezidentas V. Klausas yra garsus ekonomistas, bet ne itin didelis eurooptimistas, yra pasisekęs prieš ES Konstituciją. Kiek žinau, jis nėra karštas euro įvedimo Čekijoje šalininkas. Jis iškelia atskiras Europos tautas, o ne valdžias. V. Klausas Lietuvoje guodė mūsų politikus, kurie nukabino nosis, kai sužinojo, kad artimiausiais metais Lietuvoje nepavyks įvesti euro. Nors V. Klausas yra pasaulinio garso ekonomistas, daugelio universitetų garbės daktaras, dėl minėtų priežasčių Lietuvos spaudoje jo vizitas buvo nušviestas labai šykščiai.
Nori pasakyti, kad laisvoji Lietuvos spauda nėra laisva, priklauso nuo politinių ir kitokių įtakų?
Esu tikras, nes nematau nė laisvos spaudos, nė kitų laisvų žiniasklaidos priemonių.
Bus nupirktas ir leidinys „Lietuva ir Čekija“?
