Pokalbis su ateiviu iš kito pasaulio

Kol kas neparsiduodu, nors, tiesą sakant, iki šiol niekas ir nesiūlė pirkti.

Nori pasakyti, kad laisva spauda Lietuvoje įmanoma tik tuo atveju, jei yra laisva asmenybė, kuri leidžia tą leidinį? Jeigu turi iš ko leisti.

Toks žurnalas kaip Lietuva ir Čekija mažai kam reikalingas. Kadangi orientuotas į kultūros, dvasios reikalus, jis niekada nebus tarp populiarių leidinių. Kam dabar rūpi dvasia, kai aplink keroja agresyvus pragmatizmas? Dėl pinigo sumanūs vyrukai pasiryžę Klaipėdoje gyvenamaisiais namais užstatyti net specialaus dviračių treko teritoriją. Sovietų okupacijos metais sugebėta pastatyti, Lietuva iškovodavo šioje sporto šakoje olimpinių ir pasaulio čempionų vardus, bet dabar dviračių trekas pavojuje. Ne geriau ir Vilniuje, kur naikinami skverai, menkiausia viešoji miesto erdvė, nes į ją nusitaikęs stambusis kapitalas.

Jeigu būtų tikrai laisva spauda, apskritai laisva žiniasklaida, tai nepūstų į vieną dūdą su kapitalistais.

Tai kiek šiandien laisvas žurnalas „Lietuva ir Čekija“? Suprantu, laisvas nuo pinigų, bet gal turi ir daugiau laisvių?

Laisvas bent ta prasme, kad nevaržome žmonių teisių turėti savo nuomonę.

Šiuo požiūriu tarsi iškrentate iš dabartinės Lietuvos spaudos konteksto?

Iškrintame, nes niekas, išskyrus žurnalą Tarp knygų, kuris kasmet spausdina recenzijas, niekur žurnalo nemini, tarsi jo nė nebūtų. Mažu tiražu leidžiamas, tad ir skirtas siauram mėgėjų būreliui.

Ar reikia bijoti mažo tiražo

Juokingai atrodo. Modernios technologijos leidžia ir mažatiražių leidinių informaciją paskleisti beveik taip pat plačiai, kaip ir didelio tiražo leidinių. Mažatiražiuose leidiniuose paskelbta informacija paprastai skirta tikslinei skaitytojų auditorijai, ją pirmiausia ir pasiekia. Visi leidiniai patenka į bibliografijas, tad net ir mažo tiražo laikraštėlyje paskelbta vertinga publikacija – jei tikrai vertinga – nepražus. Per internetą visų net ir mažų laikraščių informacija gali būti pasiekiama bet kuriame pasaulio taške. Didžiosios Lietuvos bibliotekos juk gauna net ir mažais tiražais išeinančius leidinius, tad skaitytojai gali juos susirasti. Todėl mažų tiražų nereikėtų baidytis, nes ne visus skaitytojus vienodai domina visos temos. Informacijos mariose geri dalykai nenuskęs.

Problema kartais tampa neapgalvotai dideli tiražai. Užtenka apsilankyti kad ir Vilniaus knygų mugėse, kur galima įsigyti prieš kelerius metus išleistų puikiausių knygų nukainuotų iki kelių litų. Vadinasi, nėra paklausos, išleista per dideliu tiražu.

Viso to klausinėju truputį savanaudiškais tikslais, nes ir „Mokslo Lietuvos“ panaši padėtis. Kartais keistai atrodo, kai net mokslo žmonės įsivaizduoja, kad išspausdinę tikslinę informaciją ar skelbimą didelį tiražą turinčiame spaudinyje, ta žinia greičiau pasieks rūpimus skaitytojus. O juk toli gražu ne visada. Dideliuose dienraščiuose ta informacija pasimeta tarp daugybės kitų žinių. Noriu pasakyti, kad spaudinys ir jo publikacijos turi būti orientuoti savam skaitytojui.

Vaikytis didelių tiražų yra visai kvaila. Jeigu į spaudinį žvelgiama tik verslininko akimis ir norima, kad prekė pasklistų kuo plačiau ir būtų perkama, tada kitas reikalas. Bet tik bulvarinė spauda ir keli pagrindiniai šalies laikraščiai ar žurnalai gali įgyvendinti tokį siekį. Nei mokslinė, nei kultūrinė spauda niekada nenurungs tiražais bulvaro. Juk prisimename sovietų laikų leidinukus su užrašu Tarnybiniam naudojimui. Ne vien todėl, kad bijota platesnio tų leidinukų paplitimo, nes dažniausiai ne visiems skaitytojams jie būdavo aktualūs.

Be to, net negalima lyginti dienraščių ar bulvarinių leidinių, kuriuose aptariami vien kasdieniai dalykai, ir tokių leidinių kaip „Lietuva ir Čekija“, „Naujoji Romuva“ ar pagaliau „Mokslo Lietuva“. Minėtuose leidiniuose skelbiama išliekamąją vertę turinti medžiaga, o ne skaitalas, kuris jau darbo dienos pabaigoje atsiduria šiukšliadėžėje.

Komunistai mus stengėsi komunizuoti, o dabar globalistai nori globalizuoti. Abu labu tokie. Kam ta lietuvių kalba, jeigu ji tik trukdo? Atsisakykime. Argi ne šitaip prie sovietų buvo siūloma, o dabar įgyvendinama. Net ir tarp kai kurių valdininkų esama pataikavimo kitataučiams: lenkams reikalaujant jau siūloma lenkiškų pavardžių rašymui į lietuvišką abėcėlę įvesti naują raidę – w. Grįšime prie laikų, kai lietuviai rašydavo cz, sz, nes neturėjo č, š, ž ir kitų raidžių. Liūdna ir visiškai nesuprantama, kai net kai kurie kalbininkai nesugeba atsispirti tokiems reikalavimams.

Ar ne dėl to paties pataikavimo Lietuvos Respublikos Seimas labai trumpai svarstęs priėmė Europos Konstituciją, kurios nei Lietuvos žmonės, nei patys Seimo nariai nebuvo perskaitę? Štai ką reiškia bėgti pirma traukinio. Buvo pamiršta, kad savo likimo šeimininkė yra tauta, patys žmonės, o ne jos išrinktieji, tegul ir Seimo nariai.

Gal kiek pats sau prieštarauji, mielas Algi? Leisdamas žurnalą „Lietuva ir Čekija“ juk akivaizdžiai nori plėsti skaitytojų akiratį, jį europinti, o dabar paties mintis juk galima suprasti ir kaip globalizacijos išsigandusio žmogaus būgštavimą.

Noriu atkreipti dėmesį į savotišką paradoksą. Nors Lietuvą ir Čekiją (buvusią Čekoslovakiją) sieja glaudžios istorinės ir kultūrinės sąsajos, kažkodėl labai sunkiai mezgėsi bendradarbiavimas, lietuviai nenoriai žengdavo konkrečius žingsnius. Gal panašiai elgėsi ir čekai, bet man patogiau kalbėti apie savuosius.

Bet pats, matyt, turi paaiškinimą šiai pastebėtai mūsų santykių ypatybei?

Galimas dalykas, čekai jaučiasi pranašesni, paveldėję Habsburgų imperijos istorijos dalį.

O mes paveldėjome Gediminaičių, jei kam labiau patinka – Jogailaičių paveldą, garsų visoje Europoje. Esame Abiejų Tautų Respublikos tegul ir nuoskila, bet labai garbinga. Juk tos Abiejų Tautų Respublikos pavadinime buvo išskirtos dvi tautos – lenkai ir lietuviai, nors Respublika buvo daugiatautė. Beje, lietuviai nesudarė daugumos.

Vis dėlto turime pripažinti, kad čekai ir dabartinėje Europoje yra išsikovoję daug tvirtesnes pozicijas negu lietuviai. Ir kone visose srityse.

Išskyrus krepšinį.

Nebent. Vertinant tiek istoriniu, tiek dabarties žvilgsniu, Lietuvai toli iki Čekijos, juk jai neatsitiktinai buvo tekęs Vidurio Europos centro vaidmuo. Visai galimas dalykas, kad čekai į mus žvelgia truputį iš aukšto, jeigu ir kaip į brolius, tai į jaunesnius. Nieko nepadarysi, istorija daug ką pakoregavo, o ypač – sovietų okupacijos dešimtmečiai.

Išbraukti iš Europos žemėlapio sugrįžome, bet reikės didelių pastangų atgauti visa, kas buvo prarasta.

Net ir dabar Čekijoje gali išgirsti: „A, lietuvių kalba panaši į rusų...“

Nors pati čekų kalba yra viena iš slavų kalbų. O mūsų raidynas, beje, pasiskolintas būtent iš čekų.

Aišku, seniesiems Čekoslovakijos ir Čekijos inteligentams Lietuva nėra balta Europos dėmė, bet dėl jaunimo – problema. Daugeliui buvome tik Rusijos imperijos dalis.

Europos atmintis trumpa, ji labai greitai pamiršta buvusių valstybių vardus, jų sienų kontūrus žemėlapyje.

Jeigu Europos Konstitucijos, kurią taip skubotai „priėmė“ Lietuvos Seimo nariai, preambulėje nėra žodžio Dievas, tai ką tai reiškia? Tai reiškia atminties amneziją. Vadinasi, dabarties Europai nereikia Dievo – mankurtizmas. Suprantu, kad taip vengiama neva užgauti kitų religinių konfesijų atstovų jausmus, bet šitaip tarsi užtušuojama, kad Europos civilizacija formavosi krikščionybės pagrindu. Dabartinei Europai pakanka turistus vesti į apytuštes bažnyčias, kad būtų galima pasididžiuoti, ką sukūrė protėviai.

Tai vėlgi dėl tos pačios Mamonos: turizmas yra didžiulės industrijos dalis, pelno šaltinis.

Būtent. Net ir Čekijoje tikinčiųjų nėra didelis procentas, dar mažiau yra praktikuojančių tikinčiųjų. Užtat jų gilesnės tikėjimo ir kultūrinės tradicijos. Beje, ne vienas Vilniuje rezidavęs Čekijos ambasadorius, neišskiriant ir dabartinio Aloiso Buchtos (Alois Buchta), pastebi senojo Vilniaus panašumą į Prahą. Savo gotika, baroku, senais kiemais, jeigu jie neprivatizuoti, neparduoti ir neužrakinti nuo pašalinių akių, Vilnius nenusileidžia daugeliui gražiausių Vidurio Europos miestų.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Petras Algis Mikša Vilniaus senamiestyje

Vilniaus senamiestis čekams primena Prahą

Lietuvos ir Čekijos draugijos susitikime tarptautinių švietėjiškų muzikos projektų koordinatorė mokytoja ekspertė Nijolė Karaškaitė, žurnalo „Lietuva ir Čekija“ leidėjas Petras Algis Mikša, Lietuvos ir Čekijos draugijos pirmininkė dr. Janina Balsienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros vedėjas doc. Gediminas Kviklys ir Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėjas Vytautas Gocentas