MOKSLASplius.lt

Mokslininkų sociumas: balansuojant tarp tragedijos ir komedijos (2)

Pradžia Nr. 14


Dr. Ina Dagytė neslepia, kad šmaikštauti, žvelgiant į dvilypiai vandenburniškame mūsų mokslininkų sociume įsikerojusius įpročius, nėra paprasta. Mokslininkų, išsakančių viešoje erdvėje savo nuomonę svarbiais mokslo bendruomenei klausimais, rato siaurumas, hierarchizacija, nuomonių įvairovės stygius, pernelyg gajus ‘užnugarinio’ kalbėjimo ir veikimo stilius, tapęs savotiška norma, provokuoja pavojingai atvirą pokalbį. ‘Rinkčiausi Ezopo kalbą, tačiau ji greičiausiai per tyli istoriškai ir dvasiškai tolstantiems nuo Ezopo’, - šypsosi pašnekovė ir tęsia pokalbį, pradėtą praeitame laikraščio numeryje.

Komunikuokime ir lietuviškaiPirmoje pašnekesio dalyje teigėte, kad jaučiatės pasaulio piliete, bet dėl to ne mažiau lietuve. Taigi jaučiamės pasaulio dalimi, bet ar pasaulis mus laiko savo dalimi? Ar suvokia, priima mus kaip savo organišką dalį?


Tai galėtų būti visai atskiro ir tikriausiai labai įdomaus pokalbio tema.

Kaip jaučiasi Lietuvos mokslininkas, išvažiavęs į Vakarus, kad ir už Varšuvos? Manau, kad įvairiai. Nelygu žmogus, galimybių ir ambicijų tarpusavio santykis, vertybės, įpročiai, aplinka. Dalis iš jų jaučiasi geriau negu Lietuvoje, nes Vakaruose iš savo darbų yra gal net geriau žinomi negu Lietuvoje. Smagu būtų paanalizuoti kas, ką ir kodėl iš savo kolegų darbų skaito. O kuri dalis, perfrazuojant seną anekdotą, yra tik rašytojai, o ne skaitytojai. Patekus į bendraminčių kolektyvus, galima greičiau įgyvendinti mokslines idėjas. Lietuvoje kai kurie tų kolektyvų yra labai maži, ten nesusidaro kritinės intelektualų masės mokslinei diskusijai.

Jeigu jau klausėte apie mokslinės veiklos privalumus, vienas tokių svarbių privalumų būtų galimybė komunikuoti lietuvių kalba. Tada plėtojama atskirų sričių ir krypčių mokslinė terminija, gilėja mokslinė kultūra.. Pagaliau tai ne tik nauda, bet ir didelis malonumas - diskutuoti gimtąja kalba.

Tam tikra grupė Lietuvoje aktyviai teigia, kad didesnis privalumas - komunikacija tik anglų kalba. Tai neatitinka ne tik mūsų nacionalinių, bet ir Europos Sąjungos nuostatų. Neužmirškime ‘ir - ir’.


Ypač humanitariniuose, dvasios raiškos moksluose gimtoji kalba yra ne tik minčių reiškimo, bet ir mąstymo priemonė, mentalinė erdvė. Manau, kad itin subtiliais dalykais komunikuojant kita kalba, ir turinys, ir forma įgytų kiek kitokį pobūdį. Noriu pasakyti, kad kalba yra neatsiejama kai kurių humanitarinių mokslų dalis.


Labai svarbus aspektas. Pagaliau ir Lietuvoje nuolat vykstanti diskusija dėl mokslo kalbos vartojimo nėra nukreipta prieš anglų kalbą. Niekas nesako, kad nereikia ginčytis angliškai. Diskusija vyksta tam, kad mūsų mokslininkai nepamirštų kalbinės pusiausvyros svarbos.

Mokslininkų sociumo atstovai užsienio kalbų požiūriu nėra tokie jau bėdžiai. Švedai moka ne mažiau kaip 5 kalbas, bet ir dalis lietuvių jiems nenusileidžia: gimtoji, anglų, rusų, vokiečių ar prancūzų, dar lenkų.


Jums ne kartą teko bendrauti su švedais. Ar savo gimtosios švedų kalbos jie nepamiršta, ar dar diskutuoja mokslinėje aplinkoje?


Galiu kalbėti tik apie tuos žmones, kuriuos pažįstu - tai mano nuostata. Pastebėjau, kad tarpusavyje jie kalbasi švediškai. Man regis, švedams nekyla net klausimas kaip nors neigti savo pačių šaknis, demonstruoti kosmopolitizmo siekius. Lietuvoje tai ryškiau. Kai žmogus valgo duoną iš lituanistikos ir nori būti toks modernus, kad lengva širdimi kalba apie tautos ir jos kalbos išnykimą kaip objektyvią neišvengiamybę, darosi nejauku. Yra ir priešingų dalykų, kai įsitvėrus į savo etnines šaknis nebenorima ir nebesugebama matyti nieko aplink save.

Tačiau, kita vertus, tai yra ta įvairovė, kuri ir turi būti. Ypač mokslo terpėje. Viena didžiųjų mūsų mokslininkų sociumo problemų yra ta, kad potencialią ar net esamą nuomonių įvairovę mėginama dirbtinai mažinti. ‘Nuomonių lyderiai’ iš anksto ‘žino’ visų galimybes. Prisimenamos ir administracinės priemonės, užslėpta jėgos pozicija, atsiribojama nuo tų žmonių, kurių kitoks gyvenimo stilius, kitokios pažiūros.

Mūsų moksliniame sociume daug fariziejiško elemento. Kadangi žmonių negausu, tai prasideda: kas su kuo, kada, pas ką ir nuo ko... O juk šio sociumo atstovus pirmiausia turėtų dominti pats mokslinis rezultatas. Jei žmogus parašė knygą, tai apie ją ir kalbėkime, o ne apie visa kita, išskyrus knygą.

Pripažįstu asmenybės brandos svarbą. Mokslininkų sociume pageidautinos itin brandžios asmenybės, bet šiandien to brandumo nėra per daug. Jau kalbėjom, kad mokslininkai tarpusavyje dažnokai aimanuoja dėl pripažinimo, dėmesio stokos. Taip ir norisi paklausti, ar jie patys sau įdomūs? Dž. Franzenas savo esė apie šiandienos žmones šmaikštauja taip: ‘Turiu įrodymų, kad su jumis neįmanoma gyventi ir neįdomu kalbėtis’. Ir vėl galima įžvelgti tragedijos ir komedijos samplaiką. Kas nori būti su tais, kurie neranda bendros kalbos tarpusavyje?


Ironizuojate ar konstatuojate?


Matau kaitos kontūrus, galimybę mokslininkų sociumui išsigryninti. Tiesa, kaip ir per visus socialinius pokyčius vyksta ir vyks poliarizacija, išsiskirs į skirtingus tikslus orientuotos asmenybės. Tikiuosi, daugės tų, kurie vertins laisvę, savarankiškumą, kūrybą, profesinį meistriškumą. Kadangi dabar skaitau interviu su J. Brodskiu, tai nevalingai peršasi jo pavyzdys. Stebėtinai atsakingas požiūris į pasirinktą veiklos sritį. Tuo labiau stebina, kad tai - poezija, kuri, atrodytų, turėtų būti nulemta daugiau prigimties. Tačiau kokios įvairiapusės žinios, pagarba faktams, detalėms, asmenybėms. O juk niekada nepritrūks ir tokių, kurie naudosis visomis mokslo sistemos teikiamomis privilegijomis, užims tam tikrus postus, kabinetus.

Kai stinga idealųO nublokštieji - jau ne mokslinio sociumo dalis, apie juos nėra ko kalbėti?


Tie, kurie užleidžia savo pozicijas, yra labai nelygiaverčiai kaip mokslininkai ir asmenybės. Yra silpnųjų dalis. Tačiau kita dalis - reformatoriai, labai energingi ir ambicingi. Jeigu jie nesulaukia pritarimo ir palaikymo, tai metasi į kitą vietą ir stengiasi ten įgyvendinti savo galimybes. Dažnai išties padaro geriau ir ten įsitvirtina.

Man patinka tos asmenybės, kurios orientuotuos daugiau į rezultatą, o ne į save. Sutinku, kad mūsų neurotiškame pasaulyje svarbiausia žmogui - jis pats. Nelabai tikiu tais, kurie ‘skleidžia tik gėrį ir grožį, ištirpsta veikloje ir kituose’. Manau, kad ten yra gera dozė vaidybos.

Neneigiu svarbumo pačiam sau. Esmė kita: ar esame patologiškai svarbūs sau, ar normaliai svarbūs? Man patinka normaliai svarbūs sau, kuriems dar ir reikalas labai svarbus. Man patinka ir tie, kurie sugebėjo savo darbu sukaupti lėšų, gali gyventi ne nuo atlyginimo iki atlyginimo. Ypač patinka mokslininkų sociumo atstovai, kurie gali sau leisti pusmetį ar metus daryti tai, ką nori ir mato esant reikalinga. Juos iš tiesų reikia vertinti. Pavojingi yra paskutinius centus skaičiuojantys žmonės ir bijantys, kad už nepaklusnumą bet kada gali būti atleisti. Jais ypač lengva manipuliuoti.

Taigi labai skirtingi žmonės. Tam tikra dalis ‘berniukų ir mergaičių’, pasijutusių pirmose pozicijose, šventai įsitikinę, kad jeigu jau esi niekam tikęs, tai ir likai savo institucijoje už niekinį atlyginimą. Tačiau yra tokių, kuriems pasirinkta veiklos sritis turi išskirtinės dvasinės vertės. Ne visi apdovanojami administracinėmis gėrybėmis, o dalis sociumo neturi net būtinų darbo sąlygų. Juk universitetuose apstu profesorių ir docentų be neauditorinės darbo vietos, be kompiuterio. Dažnas neturi net kur pakabinti savo skrybėlės - eina tiesiai į auditoriją ir skaito paskaitą. Išėjęs iš auditorijos atsigeria kavos ar mineralinio ir spūdina namo. Ir šis reiškinys universitetuose gilėja. Tuo pačiu gilėja ir įtampa dėl žmoniškumo stokos. Dalis laisvų asmenybių, kurios gali pasiūlyti gerą ir paklausų produktą, randa išeitį, išties gali neblogai užsidirbti. Tada atsiranda įdomus psichologinis dalykas. Nors savo pagrindinėje darbovietėje jis gauna tik ‘pliką’ ir trumpą atlyginimą, bet, žiūrėk, studentams organizuoja renginį, padovanoja savo knygą. Ateidamas į kolegų susitikimą, atneša kokį gardėsį, gėlių. Laisvam žmogui artimi dvasinio aristokratiškumo ženklai.


Kur Jūs čia įžvelgiate pavojų? Jaučiu iš Jūsų tono.


Pozityvu tai, kad žmogus savarankiškas, toks jis ir turi būti. Jis pats yra savo aplinkos kūrėjas. O negatyvu tai, kad jis institucijoje savo pavyzdžiu tokią poziciją įtvirtina kaip normalią. Netgi darbo reikalais jis skambina savo mobiliuoju telefonu, negauna iš savo institucijos net popieriaus lapo, ir tai tampa lyg norma. Pinigų ir universitetuose, ir mokslo institutuose pakanka bent tiek, kad racionaliai tvarkantis, galima užtikrinti saikingą, ar kaip dažniau sakome, pusiau normalų studijų ir darbo procesą.


Ar nėra noro tą procesą padaryti normalų?


Manau, kad nėra ryškesnio entuziazmo. Juk tam pirmiausia būtina žinoti, kokį tolesnį mokslo raidos scenarijų norima įtvirtinti. Ne finansavimas yra didžiausia ir vienintelė Lietuvos mokslo problema. Mano galva, ne mažesnis rūpestis - profesinių interesų ir idealų problemos. Aišku, plika nuostata - pirma pinigai, paskui darbas - taip pat neatitinka šiuolaikinių iššūkių.

Kodėl orieji tyliIr vis dėlto Jūs už mokslininką ‘pramušėją’: lėšų, savo parašytos knygos išleidimo, savo produkto realizavimo ir t. t.?


Sąlygos, į kurias dabar patekę Lietuvos mokslininkai, grūdina. Tačiau padėtis, kai vieni naudojasi visais mokslo veiklos privalumais, o kiti visą laiką murkdosi nepritekliuose, nėra normali. Blogiausia, kad tie, kurie turi tokių privilegijų, sau nekelia tokių pat maksimų, kaip kitiems. Susikaupė daug nuoskaudų, orieji pasirinko tylėjimo kelią.


Būtent šį klausimą Jums ir norėjau užduoti: kodėl tyli?


Žino, kad pradėta diskusija bus bevaisė, bus įjungti manipuliavimo mechanizmai, įsitrauks ‘purvasklaida’. Tuo visas problemos sprendimas ir baigsis. Kiekvieną galima suniekinti, parodyti, kad jis neteisus, ne taip darė, ir štai koks liūdnas rezultatas. Rausiamasi žmogaus biografijoje, o kiekvienoje biografijoje galima rasti visko. Kai kas įsivaizduoja, kad visą gyvenimą galima nugyventi, nepadarius menkiausios klaidelės. Jeigu žmogus už padarytą klaidą atsiskaitė, tai reikia užmiršti ir eiti toliau, bet ne visą gyvenimą badyti pirštu. Niekingi tie, kurie be atvangos rankioja kitų tariamas ar tikras nuodėmes. Nedaug yra tokių nuodėmių, dėl kurių žmogus visą gyvenimą turėtų jaustis kaltas ir atgailauti.

Pažįstu ne vieną asmenį, kuris į mūsų institucijas vaikšto su skundais, kompromituojama medžiaga. Ir dažniausiai randa klausančių ir veikiančių tuo pasiremiant.


Tai juk irgi mokslininkų sociumo nariai. Pagaliau būkime nuoseklūs: sociume dėl pilnatvės turi būti ištisas spalvų spektras - nuo geradarių iki piktavalių ir net piktadarių. Toliau plėtoju Jūsų pačios išsakytą mintį.


Niekas nepateiks receptų, kaip iškart pakeisti esamą padėtį. Galiu pasiūlyti tik vieną kitą galimybę, kaip būtų galima keisti mokslininkų sociumą. Viena iš jų - viešumas. Kaip pasikeisti? Pirmiausia reikia keisti komunikacinę elgseną. Tada keisis pasaulėvaizdžio suvokimas, atsiras kaitos atspirties taškas - žmogaus ar net viso sociumo.


Gal pateiktumėte konkretų tokios komunikacinės elgsenos keitimo pavyzdį?


Štai mokslininkas rengiasi habilitacinei procedūrai, viskas lyg ir gerai. Bet staiga jam, kaip tai Eglei žalčių karalienei, pasakoma: ‘Jūsų darbai geri, reikšmingi, bet prieš gindamasis dar suavėkite tokias ir anokias klumpeles, atneškite vandens rėčiu...’

Žodžiu, siūloma palaukti, neskubėti. O tarp eilučių duodama suprasti, kad čia kai kurie asmenys nelabai palankiai atsiliepė... Gal reikėtų į tokį sprendimą lemiantį pokalbį pakviesti ir tą, apie kurį kalbama?


Tai nepasitikėjimas savo mokslinės institucijos ar savo pačių kompetencijomis? Akivaizdus provincialumo kompleksas? Man sunku įsivaizduoti, kad taip būtų Vilniaus universitete, bet galiu daryti prielaidą, kad gal tai įmanoma toliau nuo sostinės esančioje aukštojoje mokykloje.


Atsakysiu taip: esu Vilniaus universiteto docentė, turiu ilgą darbo šiame universitete patirtį, ji pratęsta veikla ir kituose universitetuose. Tai leidžia teigti, kad svarbiausias - ne geografinis faktorius.


O skandalai ką sako?


Skandalus norėčiau palikti nuošalyje. Pažvelgti į skirtingus universitetus konstruktyvesniu rakursu išties ne tik įdomu, bet ir naudinga.


Tą ir padarysime, bet jau kitame laikraščio numeryje.


Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas