Biochemijos mokslo iššūkių akivaizdoje (2)

Pradžia Nr. 21

Biochemijos institute, mininčiame savo veiklos 40-metį, surengta apskritojo stalo diskusija su Instituto kviestiniais svečiais: dr. Nagliu Maliu (Anglija), Ph. D. Andriumi Kazlausku (JAV), dr. Tautgirdu Ruzgu (Švedija) ir dr. Sauliumi Butėnu (JAV). Diskusijoje dalyvavo buvusieji Biochemijos instituto direktoriai, Lietuvos mokslų akademijos tikrieji nariai: Fermentų chemijos skyriaus vedėjas prof. Juozas Kulys bei Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas prof. Valdemaras Razumas, Instituto Tarybos pirmininkas Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos skyriaus vedėjas dr. Rolandas Meškys, direktorius prof. Valdas Laurinavičius, Bioorganinių junginių chemijos skyriaus vedėjas dr. Algirdas Palaima ir Vystymosi biologijos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Valius.

Šioje diskusijos dalyje kalbėsimės apie mokslo žurnalus, straipsnių cituojamumą ir kitus ne vien biochemikams rūpimus dalykus.

Nori mokslo – rask lėšų

Valdas Laurinavičius. Paskutinių 10 metų Biochemijos instituto didžiausias laimėjimas – mūsų žmonės išmoko gyventi pagal konkurencinės sistemos dėsnius. Iš valstybės biudžeto gaunamą finansavimą mes naudojame tik daliai infrastruktūros išlaikyti, sumokėti už elektrą, šildymą, vandenį ir mokėti minimalų darbo užmokestį darbuotojams, už kurį išgyventi būtų sunkoka. Iš esmės visas mokslas institute yra daromas už gautas privačias užsakovų, valstybines ar tarptautinių fondų lėšas. Institute buvo nuspręsta, kad jeigu norime ir toliau kurti mokslą, turime rasti jam lėšų. Tai didžiausia pamoka, kurią Biochemijos institutas įsisavino ir ne taip jau blogai verčiasi. Dabar keleri metai iš eilės užsidirbame 40–50 proc. lėšų „iš šalies“ – tai gerų Europos mokslo institucijų rodiklis.

Mokslo Lietuva. Bet konkuruojate nelygiavertėmis sąlygomis? Kad ir lyginant Biochemijos institutą Vilniuje su maždaug tokio paties dydžio Akies institutu Harvarde.

V. Laurinavičius. Sunku palyginti, bet kad esame sunkioje padėtyje – faktas. Potencialiems užsakovams tenka ilgai įrodinėti, kad jiems apsimokės mums skirti lėšų. Bet taip pat tenka suktis ir Akies institutui, kuriame dirba mūsų tautietis A. Kazlauskas.ML. Tai kodėl A. Kazlauskui su kolegomis pavyksta tų lėšų gauti lengviau negu V. Laurinavičiui su kolegomis?

V. Laurinavičius. Todėl, kad viso to meno mums reikėjo patiems išmokti. Prireikė 10 metų, kol įsigyvenome į šią sistemą. Vakaruose ta sistema egzistuoja labai seniai, ten žmonėms nereikėjo persiorientuoti.ML. Bet juk mūsų žmonės, tie patys buvę Biochemijos instituto darbuotojai, į Vakarus atvyko ypatingų rinkos sistemos subtilybių gal ir nelabai išmanydami. Išėjo iš mūsų sistemos, bet labai greitai ir sėkmingai įsigyveno į naują sistemą.

V. Laurinavičius. Buvo geri profesionalai, mokėjo gerai dirbti mokslinį darbą. Gal sunkiau buvo įprasti rašyti projektus, daryti gražius pristatymus ir panašius dalykus.A. Kazlauskas. Man sunku būtų komentuoti tokį teiginį, nes visą laiką gyvenau JAV, ten ir gimiau, tad prisitaikyti prie JAV gyvuojančios sistemos man neteko. Taigi ir mano požiūris gal vienašališkas.ML. Vis dėlto Jums tenka veikti ir įsitvirtinti aristokratiškoje Harvardo universiteto pašonėje. Į Akies institutą, ko gero, ten žiūrima kiek iš aukšto?

A. Kazlauskas. Tiksliai įžvelgėte, esame mažas institutas labai gerai visame pasaulyje žinomoje vietoje. Todėl ir mėginame susivokti, kas esame, kas mums turi suteikti savo vertės pajautimą? Pagaliau į kieno žodžius turime įsiklausyti? Yra du būdai gauti atsakymus. Pirmas – priklauso nuo tavo turimų pinigų kapšo. Antras – reikia įvertinti, ką esi nuveikęs mokslinėje veikloje. Fundamentiniame moksle dirbantieji tikriausiai neišgydys paciento, nes prie jo neprieina. Bet jie sugeba sužinoti dalykus, būtinus kitiems, kuriantiems ir taikantiems vaistus ar gydymo būdus.ML. Tačiau kelias nuo fundamentinių darbų iki praktinio taikymo gali būti labai ilgas. Bet gal Akies institute daromi fundamentiniai darbai nėra atskirti nuo praktikos?

A. Kazlauskas. Ir taip, ir ne. Jeigu fundamentinių darbų autorius teigia, kad jam rūpi tik fundamentika, o praktiniu taikymu tesirūpina kiti, tai jis neatlieka savo darbo iki galo. Nesvarbu, ką dirbame, turime bendrauti su kitais. Nebūtina brukti savo mintis, bet svarbu įtikinti, kad dirbi vertingą darbą. Kalbantis su žmonėmis, reikia mokėti užbaigti sakinį.Biochemijos instituto darbai pasaulyje žinomi

ML. Ar Akies institute, kaip kad sakote, Harvardo universiteto pašonėje pastebimi Biochemijos instituto mokslininkų darbai?

A. Kazlauskas. Pastebimos publikacijos, ypač jeigu tai artima mūsų tyrimų tematikai. Tuojau pat pasidomime, kur tai daroma.ML. Kas Jūsų grupės darbus Akies institute labiau vertina – biochemikai ar medikai?

A. Kazlauskas. Nežinau. Galiu ir kitaip pasakyti: man nesvarbu. Tai pačių vertintojų rūpestis. Juk kalbame apie tai, kas suteiks mums savo vertės pojūtį. Svarbu, iš kur pinigai ateina, kad tyrėjas su grupe galėtų tęsti savo darbus. Svarbu ir kitų žmonių vertinimas, svarbu vieniems kitus suprasti, bet negalima tik jiems atiduoti savo darbų vertinimo. ML. Kol kas prakalbinti mums dar nepavyko tik Naglio Malio. Ar Biochemijos instituto darbai pasiekia Mančesterio universitetą ir laboratoriją, kurioje dirba gerbiamasis Naglis?

Naglis Malys. Pasiekia. Su instituto darbais susiduriu skaitydamas mokslines publikacijas ir bendraudamas su instituto mokslininkais. Antai, Mančesterio universiteto Tarpdiscipliniame centre (Manchester Interdisciplinary Biocentre, University of Manchester) viena tyrėjų grupė tyrinėja baltymų struktūras, užsiima jų kinetinėmis ir kitokiomis analizėmis. Šiai grupei vadovauja prof. Naidželas S. Skratonas (Nigel S. Scrutton), ir ji dar visai neseniai bendradarbiavo su dr.Rolando Meškio tyrimų grupe Biochemijos institute. Publikuoti ir keli bendri straipsniai, jie cituojami ir kituose dabar pasirodančiuose straipsniuose. Tarp bendradarbiaujančių su Mančesterio universiteto biochemikais randu ir habil. dr. Narimanto Čėno pavardę.

Taip pat norėčiau išskirti Biochemijos institute genų inžinerijos darbus, kuriuos atlieka skyriaus vedėjo habil. dr. Rimanto Nivinsko grupė. Taigi Mančesterio universitete Lietuvos biochemikų darbai žinomi, o R. Nivinsko darbai plačiai cituojami tarptautinėje spaudoje.ML. Biochemijos instituto 40-mečiui skirtoje konferencijoje Jūs viešai padėkojote R. Nivinskui už tai, kad jis Jus nukreipė į perspektyvią genų inžinerijos tyrimų kryptį.

N. Malys. Už tai savo buvusiam moksliniam vadovui jaučiuosi labai dėkingas.

Lietuvoje sužinojo apie ISI žurnalus

ML. Ar labai svarbu, kokiuose – prestižiniuose ar, tarkime, Lietuvoje leidžiamuose mokslo žurnaluose publikacijos išspausdintos? Nors ir Lietuvoje jau leidžiami prestižiniai žurnalai.

A. Kazlauskas. Atvirai kalbant, nelabai žinau, kas yra tie ISI žurnalai.Saulius Butėnas. Ir aš tik vakar iš lietuvių kolegų apie tuos žurnalus išgirdau.ML. Ar teisingai supratau: Lietuvoje Amerikos kolegoms buvo išaiškinta apie ISI, t. y. Mokslų informacijos instituto (Institute of Scientific Information – ISI) žurnalus, kuriuose spausdintis ne vienus metus buvo pratinami Lietuvos mokslininkai?

Rolandas Meškys. Kiekviena maža šalis turi ambicijų leisti savo mokslinius žurnalus. Paprastai įsivaizduojama, kad tie jos leidžiami žurnalai turi būti labai gerai vertinami tarptautiniu mastu. Lietuva – ne išimtis, turime ne vieną dešimtį tų žurnalų. Ilgus metus Lietuvos mokslininkai įsivaizdavo, kad jiems pakanka spausdintis Lietuvoje leidžiamuose žurnaluose, ir apie jų darbus žinos visas pasaulis.

Paaiškėjo, kad yra ne visai taip. Todėl Lietuvoje moksliniai straipsniai buvo pradėti vertinti pagal tai, kur jie išspausdinti. Žurnalai pradėti skirstyti į priklausančius tarptautinėms duomenų bazėms ir likusius. Duomenų bazėje esantys žurnalai daugiau cituojami tarptautinėje mokslinėje spaudoje.

S. Butėnas. Prieš dvejus metus sužinojau, kad kai kas labai domisi žurnalų „svorio“ koeficientu, arba žurnalo citavimo indeksu (angl. impact factor). Tiesą sakant, man nelabai visa tai buvo reikalinga, nes biochemijoje mes ir taip žinome, kokie žurnalai labiausiai vertinami. Juose ir stengiamės spausdinti savo straipsnius. Kokie jų indeksai, mums nėra svarbiausia.Valdemaras Razumas. Užsieniečiai nelabai suka galvą dėl žurnalų, nes gerai žino, kur spausdins savo straipsnius. Jiems nekyla mintis spausdintis Lietuvoje leidžiamuose žurnaluose Biologija ar Chemija.ML. O gaila, nes sustiprėtų Lietuvos mokslo žurnalų tarptautinis autoritetas.

S. Butėnas. Dažnai nelabai žinomų žurnalų darbuotojai net visai nepažįstamiems mokslininkams pasiūlo spausdintis jų žurnale. Tai nėra efektyvu, nes paprastai mokslininkas spausdinasi jam įprastuose žurnaluose ir nelabai skuba juos keisti. Nebent užsimezga asmeniniai ryšiai.