Biochemijos mokslo iššūkių akivaizdoje (2)
Citavimo kaina
Juozas Kulys. Mokslo vertinimo sistema egzistuoja. Tarkime, atidarote duomenų bazę Scopus (www.scopus.com) ir matote, kiek esate cituojamas. Jeigu esate gerai cituojamas, vadinasi, įnešate tam tikrą indėlį į mokslo plėtrą. Kiekvienas čia sėdintis kaip žmogus gali būti nuostabus, bet juk kalbame apie mokslą. 2007 m. Nobelio premijos laureatai fizikos, chemijos ir medicinos srityse, pasirodo, kažkuo panašūs pagal citavimo dažnumą. Beveik visi laureatai cituoti apie 9–11 tūkst. kartų. Įdomiausia man buvo kitkas. Lietuvos mokslininkų mokslo premijos laureatų cituojamumas yra maždaug dviem eilėmis, t. y šimtą kartų mažesnis, bet ir jų gautoji Lietuvos mokslo premija irgi yra dviem eilėmis mažesnė. Vadinasi, vienas citavimas yra vertas maždaug 300 litų – tiek Nobelio premijos, tiek Lietuvos mokslo premijos laureatų.
Nustebau dėl šio rezultato. Cituojamumas, matyt, yra pamatinis mokslo vertinimo ir svarbos kriterijus.
ML. J. Kulio pastebėjimas vertas apmąstymo. Kartu provokuoja paklausti: kaip gerbiamiesiems atrodo, ar tas cituojamumas nepriklauso ir nuo šalies, kurioje mokslininkas dirba? Pagaliau ar neturi įtakos, kokiame universitete, kokioje laboratorijoje atliekami tyrimai, kas yra darbo vadovas ir daugybė kitų dalykų?
R. Meškys. Mokslas yra tarptautinė veikla, o Lietuvoje ligi šiol tai ne visai suprantama. Kai gamini baldus ar maisto produktus, tai su viso pasaulio gamintojais konkuruoti netenka, nes čia gamintojas turi ir savo rinką. O kai skelbi savo mokslo darbą, konkuruoji su viso pasaulio tos srities tyrinėtojais. Nesvarbu, kur tyrėjas dirba – Japonijoje, Lietuvoje ar JAV. Tai baisi konkurencija, nes norint išspausdinti savo darbą išties gerame žurnale, tenka atlaikyti didžiulę konkurenciją pasauliniu mastu. Todėl mokslinė veikla yra absoliučiai tarptautinė. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai Bayer bendrovei kūrėme fermentus, tai kas dieną atidarydavome tinklalapį, kuriame registruojami patentai, ir žiūrėdavome, ar mūsų kas neaplenkė. Lemdavo savaitės, net viena kita diena. Nuo to priklausydavo paskelbto straipsnio prioritetas ar patento likimas.
Kai nėra kompetentingos mokslo vadybos
S. Butėnas. Todėl man ir įdomu būtų išgirsti, ar nekenkiama sau, kai kuriami žurnalai, kuriuos skaitys labai ribotas skaitytojų kiekis ir tai tik savo šalyje. Juk tie žurnalai beveik neprieinami pasaulio skaitytojams. Tokiame žurnale paskelbti straipsniai retai bus cituojami tarptautinėje spaudoje. Tačiau „prasimušti“ į plačiai žinomus žurnalus išties labai sunku.ML. Kaip išspręsti šį prieštaravimą?
S. Butėnas. Nesakau, kad iš karto reikia taikyti į aukščiausio lygio žurnalus. Tačiau kurti žurnalus, kuriuos skaitys nedaug skaitytojų – tai aklikelis.ML. Išeitis – virtuali erdvė, kurioje galima talpinti mokslinius straipsnius.
S. Butėnas. Galima talpinti. Tokie virtualūs žurnalai kuriami, bet problema štai kokia. Prirašoma labai daug straipsnių, man pačiam ir kolegoms tenka daug jų recenzuoti. Svarbiausia taisyklė: į spaudą patenka tik tie straipsniai, kuriuos gerai įvertino 2–3 tos srities specialistai. Jeigu bus leidžiama spausdinti viską, kas parašoma, tai gali būti daug bėdos. Specialistai atsirinks, kas jiems reikalinga, bet pradedantys tyrinėtojai gali būti suklaidinti. Tuo ir pavojinga virtuali erdvė, į kurią gali patekti bet kokie rašiniai.V. Laurinavičius. Kai kurios čia aptariamos problemos gali būti ne visai suprantamos užsienyje dirbantiems kolegoms. Tos problemos kyla iš to, kad Lietuvoje nėra kompetentingos mokslo vadybos. Todėl ir mėginama ieškoti kriterijų, kurie padėtų įvertinti, koks yra geras ir koks blogas straipsnis. Kadangi nėra gilaus supratimo, tai mėginama kurti tuos kriterijus. Tie, kurie moksle silpni, visokiais būdais bando įtikinti sprendimus priimančias institucijas, deja, dažnai nekompetentingas, kad reikia steigti lietuviškus žurnaliukus, kuriuose publikuosis ir skaičiuos publikacijas. Tai būsiąs mokslingumo įrodymas. Vakaruose to jau seniai nebėra, nežinau ar kada buvo. Ten labai aiškūs kriterijai: jeigu esi ko nors vertas moksle, tai sugebėsi savo straipsnius atspausdinti geruose pasaulio žurnaluose. Jeigu tie straipsniai ko nors verti, tai pasaulis tikrai pastebės ir tai atsispindės citavimo indekse. Lyg ir labai paprasta, tačiau Lietuvoje daug kam toks požiūris atrodo visai nepriimtinas.ML. O kaip visa tai, apie ką diskutuojame, atrodo vertinant iš Mančesterio varpinių?
N. Malys. Manau, kad reikia siekti tam tikro balanso. Kiekviena šalis stengiasi turėti savo mokslo žurnalus, jeigu tik pajėgia juos išlaikyti. Lietuviškų žurnalų problema ta, kad jie platesniam pasauliui nepasiekiami ir nematomi (pavyzdžiui, žurnalas Biologija nepasiekiamas ir nematomas mokslininkų paprastai naršomose PubMed ar Scopus straipsnių duomenų bazėse). Gerai, jeigu tie žurnalai prieinami interneto naudotojui, taigi gali būti prieinamos bent jau santraukos.Todėl mano siūlymas būtų toks: nereikėtų skubėti patiems naikinti tai, kas sukurta. Visada naudingiau pažvelgti iš praktiškosios pusės: mokslo žurnalas turi būti pasiekiamas. Būtų gerai, jeigu į jį rašytų ir užsienio mokslininkai. Taip jis galėtų įgyti platesnį tarptautinį statusą. Kad ir kokią užsienio šalį minėtume, visos jos turi ir stengiasi išlaikyti savo mokslinius žurnalus. Kai kurie iš jų tampa labai gerais. Tad nieko nesiūlyčiau lengva ranka nubraukti. Lietuvoje leidžiamus mokslo žurnalus reikėtų arba plačiau reklamuoti, arba mažinti jų skaičių.
