MOKSLASplius.lt

Vargšas Jablonskis…

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Lapkričio 28 d. studijoje Žinių radijas buvo įrašoma „diskusija“ dėl svetimvardžių vartojimo lietuvių kalboje. Įrašas lapkričio 30 d., šeštadienį, radijo bangomis tikriausiai pasiekė ne vieną klausytoją: Žinių radijo laidos gana populiarios tarp mūsų žmonių.

Diskusijose labai retai siekiama tiesos ir dar rečiau ji pasiekiama. Taip buvo ir šį kartą: susitikę du kiekvienos pažiūros atstovai bendros kalbos nerado, kadangi „vakarietiškos“ svetimvardžių vartosenos šalininkai, bokso terminu tariant, stengėsi savo priešininkams smogti žemiau juostos, tai norėtųsi dabar, atsipalaidavus nuo tada pančiojusių mintį jausmų, parodyti tikrąją jų teiginių vertę.Rūpestis dėl lietuvių kalbos Rašytojų klube subūrė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininką Joną Liniauską, prof. Krescencijų Stoškų, šio straipsnio autorių kalbininką prof. Arnoldą Piročkiną ir rašytoją Juozą Aputį

Vienu svarbiausių įrodymų, kad Lietuvių kalbos komisijos ir jos šalininkų ginama nuostata proteguoti originalius svetimvardžius esanti teisinga, laikytinas prof. Vytauto Ambrazo ne kartą anksčiau ir šį sykį vėl įsakmiai pakartotas teiginys: „tokius tikrinių svetimų vardų pateikimo principus išrado anaiptol ne Lietuvių kalbos komisija. Juos tarpukariu Lietuvos visuomenei teikė Jonas Jablonskis, Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti žymiausi kalbininkai, jais vadovavosi to meto spauda“ (cit. iš akad. Zigmo Zinkevičiaus ir prof. Vytauto Ambrazo straipsnio Kova su vėjo malūnais, išspausdinto Lietuvos žiniose, 2007 11 17, p. 4). Ši citata sutinka su tuo, ką profesorius pasakė taip pat aptariamoje „diskusijoje“.

Palikę nuošaliai klausimą, kam priklauso originalių svetimvardžių rašymo lietuvių kalboje autorystė (tikriausiai Martynui Mažvydui), o kam tenka nuožmaus jo diegimo primatas (tikriausiai prof. V. Ambrazui ir po 1992 m. Valstybinei lietuvių kalbos komisijai), pradėkime nuo to, kaip savo teiginiams pagrįsti jis pasitelkė Joną Jablonskį. Tuo tikslu garbusis profesorius pateikė ilgą citatą iš 1924 m. išleistos Sam. Smailso (Samuel Smiles) knygutės Pareiga ir tiesumas „Redakcijos žodelio“ (p. 33). Jo autorius pasirašė raidėmis R. J., t. y. Rygiškių Jonas, kitaip sakant, Jonas Jablonskis. Kad ir gresia pavojus nuvarginti skaitytoją, duodame visą profesoriaus pacituotą ištrauką: tegul niekas neįtaria, kad nutylime ar iškraipome svarbų argumentą:

„Tikrinių vardų rašymas čia kiek skiriasi nuo to, kas pasakyta apie juos Būdo įtakoje. Vertėjai vis labiau linksta rašyti tuos vardus, bent kai kuriuos, kaip jie Vakaruose (Lenkuose ir kitur) yra rašomi, juo labiau, kad šie rašiniai (Būdo įtaka, Šeimos įtaka…) skiriami ne prastuomenei, įpratusiai turėti reikalo raštuose tiktai su savais vardais ir jų tarimais: nenorima daug kuo skirtis nuo kitų tautų turinčių tą pačią lotynų rašybą. Anglų vardų w, tariamą prieš balsį kaip u, čia rašome jau w, skirdami tą garsą nuo v; rašome – Wašingtonas, Welingtonas, Wilsonas…Tiems tikriniams vardams vartojama kur reikiant ir raidė ü (Blücheris…). Čia rašoma tarp kitko: Abbé de St. Pierre, d’ Alembert, Dr. Maršal Hall, Dubois, Sturge, Waterloo… Šitie žodžiai mūsų rašte išlieka šiuo tarpu beveik nelinksniuojami: jų nė šnekamojoje kalboje paprastai nelinksniuojame.“

Šiuo kartu nesiimame komentuoti, kiek išlieka originali šitų svetimvardžių rašyba (anglai juk neturi š!). Tačiau prof. V. Ambrazas tuo apsidžiaugė kaip geležėlę radęs ir toliau neskaitė J. Jablonskio samprotavimų. O gal nenorėjo jų pacituoti? Tad pacituokime mes. Kad matytume, kokį svetimvardžių vartosenos „principą“ pateikė tada visuomenei J. Jablonskis ir kuriuo dabar prof. V. Ambrazas paskubėjo pagrįsti savo nuomonę. Štai dvi praleistos pastraipos:

„Toks mūsų nenuoseklumas daug kam, gali būt, nepatiks, ir tūlas mus kaltins. Mes čia esame visuomenės įtakoje: tos rūšies žodžiai ir mūsų visuomenės laikraščiuose dažniausiai rašomi taip, kaip jie savo gimtinėje ir apskritai Vakaruose yra išreiškiami raštu.

Svetimųjų žodžių rašybai šitų rašinių vertėjai nusistos galutinai tiktai vėliau, kada reikės leisti skyrium visas rašinėlių rinkinys, kada mūsų kritika ir raštų praktika bus jau ir savo žodį tarusi vertėjams dėl šito raštų „mažmožio“. Dalykas čia yra, šiaip ar taip, mums painus ir naujas: prieš spręsdami čia ką galutinai, norėtumėm išgirsti, kaip žiūri į šitą dalyką mūsų raštų žmonės ir laikraščiai.“

Turėdamas prieš akis šias pastraipas, ar galėtų sąžiningas mokslininkas ar tiesiog įžvalgesnis skaitytojas sakyti J. Jablonskį deklaravus kokius įsakmius svetimvardžių vartojimo nuostatus? Mano supratimu, jo tik ieškota tų nuostatų spaudos praktikoje. Ir štai po aštuoniasdešimt su viršum metų mūsų kalbos tėvas daromas prof. V. Ambrazo „teorijos“ tėvu!

Pasižiūrėkime, ko vertas kitas teiginys, kad „tarpukario“ lietuvių spauda, vartodama svetimvardžius, vadovavosi A. Salio ir Pr. Skardžiaus nurodymais. Paprašytas įvardyti, kur tada šie kalbininkai buvo davę tokių nurodymų, mūsų polemikos dalyvis rimtai pasakė – tai 1943 m. išleisti Lietuvių kalbos rašybos pagrindai. Negalėjau patikrinti, ar profesoriaus teiginį iš tikrųjų remia šie Pagrindai: Mokslų akademijos bibliotekoje leidinio negavau, o ieškoti kitose taip pat neturėjau didelio noro. Šiuo atveju ne tas svarbu: svarbiau, kad 1918–1940 m. dėl svetimvardžių vartosenos vadovautasi pagal 1943 m. leidinį! Beveik kaip toj mįslėj: tėvas negimęs, sūnus padangėmis laksto…

O kaip iš tikrųjų buvo tais „tarpukario“, t. y. pirmosios Lietuvos Respublikos, laikais? Jei ponas profesorius būtų teikęsis atidžiau pavartyti Pr. Skardžiaus raštus, būtų turėjęs ką pamąstyti dėl tokių jo žodžių, kuriais jis apibūdino padėtį 1918–1940 m.: „[…] bendras jų visų (t. y. svetimvardžių – A. P.) rašymo palinkimas yra gana aiškus – ko daugiausia juos visus šiokiu ar tokiu būdu priderinti prie mūsų kalbos kaitomosios sistemos. Ši praktika mūsų nepriklausomybės laikų spaudoje buvo beveik įsigalėjusi ir daugelį lietuvių skaitytojų kuo geriausiai patenkino. Prieš šią sistemą mėgino šiauštis gal tik vienas kitas, kuriam lietuvių kalbos reikalas iš viso ne per daugiausia rūpėjo“ (žr. Skardžius Pr. Rinktiniai raštai. 5, Vilnius, 1996, p. 803). Taip pasakyta 1951 m. JAV leistame savaitraštyje Dirva. Kiek nepriklausomybės metais įsigalėjęs principas derinti svetimvardžius prie mūsų kalbos kaitomosios sistemos paremia prof. V. Ambrazo iniciatyva plintančią praktiką iš kitų kalbų ateinančias pavardes, vartojamas „be konteksto“ (antraštėse, po nuotraukomis), rašyti be galūnės? O kai kas ir kontekste jas sako be jos.

Pr. Skardžius toleravo tiek fonetiškai ir rašybiškai sulietuvintą svetimvardžių vartoseną, tiek jų rašymą originaliąja rašyba. Tai mus, nuoseklaus tikrinių skolinių lietuvinimo šalininkus, kiek stebina. Tačiau ginče su prof. V. Ambrazu svarbu tai, jog nei tada, nei emigracijoje šio svetimvardžių lietuvinimo nepeikė, jo įvairiomis išlygomis neribojo. Jam tasai būdas buvo visai normalus ir tada įprastas. Metais anksčiau toje pačioje Dirvoje dėl jo yra rašęs: „Visai kas kita yra, jeigu mes norime tikrines svetimybes ištisai transkribuoti: tuomet turime eiti lig šiol įprastiniu keliu, t. y. rašyti ir tarti taip, kaip daugelio nepriklausomoj Lietuvoj buvo įprasta daryti, daugiausia sekant kaimyninėmis slavų kalbomis, arba kiek galint daugiau priderinti jų transkripciją (perrašą) prie originalų“ (ten pat, p. 795–796; kursyvas mūsų –A. P.). Tad kuo dabar tikėti – ar profesoriumi V. Ambrazu, teigiančiu, kad „perraša“ buvusi primesta bolševikų valdžios, ar prof. Pr. Skardžiumi, kuriam ji nepriklausomoj Lietuvoj rodėsi įprasta daugeliui?

Papildydami Pr. Skardžiaus duotą būklės nepriklausomoj Lietuvoj apibūdinimą, norėtume pridėti, kad tada ne kartą pasigirsdavo protestų dėl nesulietuvintų svetimvardžių vartojimo. Kaip pavyzdį, išsamiai nenagrinėdami šio klausimo, išvardysime kelis būdingus straipsnius, kuriuose siūloma šiuos žodžius sulietuvinti. Antai dienraštyje Rytas (1925 m. liepos 14 d., Nr. 150(455), p. 2–3; jis pakartotas 2007 m. birželio 9 d. Lietuvos aide), Petras Jurgelevičius išspausdino straipsnį Dėl mūsų rašybos mažmožių. Šį rašinį net galėtume laikyti tam tikru atsiliepimu į J. Jablonskio minėtus samprotavimus: straipsnio antraštės žodis „mažmožių“ sietinas su Redakcijos žodelio pasakymu „mažmožio“. Šiaip ar taip, palyginti tada jaunas P. Jurgelevičius ryžtingai stojo už svetimvardžių lietuvinimą.

Praleidę visą pluoštą šios rūšies straipsnių, atkreipkime dėmesį į Benedikto Babrausko (apie jį žr. Lietuvių literatūros enciklopedijoje, p. 38) rašinį Rašoma taip, o rašysim kaip?, spausdintą 1933 m. per du Ryto numerius (liepos 12 ir 13 d.). Tais pačiais metais, kad ir ne taip ryžtingai, Lietuvos žiniose (Nr. 223(2313), p. 5) Julius Būtėnas sakė: „Reikėtų rašyti bent svetimąsias pavardes pagal tarimą.“ Ypač karštai gynė svetimvardžių lietuvinimą Stasys Tijūnaitis (apie jį žr. Lietuvių literatūros enciklopedijoje, p. 507) straipsnyje Sau, ne svetimiems rašome (Lietuvos žinios, 1938 m. vasario 15 d., Nr. 37, p. 8). Šis rašinys perspausdintas visai praverstų mūsų „vakarietininkams“.

Per tuos du dešimtmečius mėginimų teoriškai motyvuoti originaliųjų svetimvardžių vartojimą lietuvių kalboje, galima sakyti, nebuvo, išskyrus nebent vieną Prano Brenderio straipsnį Vardų sutautinimas (žurnalas Židinys, 1937, t. XXV, p. 292–300). Autorius buvo šveicaras, nuo 1924 m. pradžios Lietuvos universitete Kaune dėstęs antikinės filologijos dalykus. 1926 m. kartu su kitais dviem šveicarais Maksu Nydermanu (Max Niedermann) ir Alfredu Senu (Senn) Heidelberge pradėjo leisti Lietuvių rašomosios kalbos žodyną. Iki savo mirties 1938 m. jis išspausdino nemaža straipsnių lietuvių kalbos klausimais.

Nors P. Brenderio straipsnis būtų parankus originaliųjų svetimvardžių vartosenos šalininkams, bet vargu ar jiems būtų priimtini visi teiginiai. Antai šveicaras mokslininkas pripažįsta, kad Lietuvoje praktikuojami abu būdai: vieni rašą Erio, Flandenas, Getė, Šekspyras, kiti – Herriotas, Flandinas, Goethė, Shakespeare’as. Gal todėl (taip pat ir dėl kitų teiginių) profesorius V. Ambrazas šiuo „pirmtaku“ visai nesiremia.

Vertėtų dar apžvelgti, kokia spauda vartojo vieną ar kitą svetimvardžių variantą. Čia, remdamasis gana paviršutiniškais stebėjimais, galiu spręsti, kad daugiau leidinių svetimvardžius rašė originalius pridėdami prie jų galūnes. Šios krypties laikėsi įtakingi dienraščiai Lietuvos aidas, Rytas, jį pakeitęs XX amžius, Vakarai, kuriuos leido ir redagavo vakarietiško auklėjimo žmonės. Nuosekliai lietuvino tik Lietuvos žinios. Kodėl taip elgtasi, šį kartą nenagrinėkime.

Čia palyginti plačiai gvildenome pavyzdžiais, kiek pagrįsta profesoriaus V. Ambrazo platinama „vienintelės“ nepriklausomoje Lietuvoje svetimvardžių tradicijos „teorija“, kuri jo suręstame išvedžiojimų rūme laiko tris kampus. Kartu skaitytojai turi progos akivaizdžiai įsitikinti, kaip sunku paneigti klastotę. Ši pasakoma vienu dviem sakiniais, o jai atmesti prireikia kelių puslapių ar net išsamios studijos. Deja, tokių melu sunarpliotų ar grindžiamų „tiesų“ originaliųjų svetimvardžių diegėjų išvedžiojimuose nors vežimu vežk.