MOKSLASplius.lt

Vargšas Jablonskis…

Sakykim, ko vertas prof. V. Ambrazo ne sykį kartotas gąsdinimas „grėsme“, kad lietuvintojai ir jų paklausę valdžios institutai būsią priversti sulietuvinti dešimtis ar net šimtus milijonų svetimvardžių. Juokais galėtume atsikirsti: kas liktų iš mūsų kalbelės, jei į ją suplūstų tie milijonai nepakitusių svetimvardžių? Baimintis nei vienu, nei antru atveju nėra ko. Iš tikrųjų lietuvinami pirmiausia tik tie svetimvardžiai, kurie yra peržengę mūsų kalbos slenkstį ar gali jį peržengti – beldžiasi į duris. Prof. V. Ambrazas, praradęs realybės jausmą, nepajunta patekęs į juokingą padėtį: juk 2006 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas žodynas Pasaulio vietovardžiai. Europa, apimantis apie 40 tūkst. sulietuvintų šio žemyno vietovardžių, pirštu prikišamai rodo, kiek jų per visus žemynus galėtų būti: net pridėjus gausingą vietovardžių Antarktidą, toli šauktų iki pusmilijonio.

Garbusis profesorius tariamu moksliškumu dangstosi kalbėdamas apie endogeninius ir egzogeninius svetimvardžius. Būdvardžiai endogeninis ir egzogeninis paimti iš geologų terminologijos. Endogeniniai svetimvardžiai jau esą įsigyvenę kalboje, t. y. organiškai įsilieję į jos fonetinę, rašybinę ir gramatinę sistemas. Endogeniniai žodžiai esą Paryžius, Varšuva, Krokuva, Berlynas, Gardinas ir pan.; dabar nemenu, ar kur jo paminėta endogeninių pavardžių. Egzogeniniai svetimvardžiai lieka neprisitaikę ar nepriderinti prie juos priglaudusios kalbos sistemos. Jie, profesoriaus išradimu, vartojami kaip citatos! Jei gretinsime prof. V. Ambrazo redaguoto Lietuvių kalbos žodyno pavardes, tai šios teorijos kūrėjui ir aiškintojui egzogeninės pavardės yra šimtą ir daugiau metų mūsų visuomenei gerai pažįstamų ir jos labai branginamų kalbininkų vardai ir pavardės: Jan Baudouin de Courtenay, Adalbert Bezzenberger, Franz Bopp, Karl Brugmann, Berthold Delbrück, Jānis Endzelīns, Filipp Fortunatov, Jan Karłowicz, Boris Larin, Antoine Meillet, Guido Michelini, Anatolij Nepokupnyj, Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, Jan Szczepan Otrębski, Juris Plākis, Ferdinand de Saussure, August Schleicher ir daug kitų. Vis dėlto endogeninių svetimvardžių statusas suteiktas vokiečių kilmės latvių kalbininkui Augustui Bylenšteinui, Mažojoje Lietuvoje dirbusiems vokiečiams Teodorui Lepneriui, Mykolui Merlinui, latviui Karliui Miūlenbachui, iš Latvijos kilusiam Eduardui Volteriui ir dar keliems kitiems lituanistams.

Čia kyla klausimas: kokiu pagrindu šių ar kitų su Lietuva ir lietuvių filologija (galėtume parinkti pavyzdžių ir iš Lietuvių literatūros enciklopedijos) asmenų pavardės skirstomos į endogenines ir egzogenines? Jeigu neturime kriterijų, pagal kuriuos jos grupuojamos, tai tada turbūt reikės vadovautis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarytais sąrašais. Jie užfiksuos tam tikro momento būklę, o ji ilgainiui keisis: atsiras naujų svetimvardžių, dalis senųjų gyvenime gali įsigalėti, bet kas ir kada jiems suteiks statusą, suderintą su jų tikrąja būkle kalboje? Kriterijų tai nėra! Įpročio jėga didelė! Vis gausesnis originaliųjų svetimvardžių srautas iš tikrųjų skandins savuosius žodžius. Tad ar ne svarbiau savos kalbos interesais iš karto juos sulietuvinti. Sakytume net taip: kuo daugiau liejasi į kalbą svetimų vardažodžių, tuo griežčiau reikėtų juos derinti prie lietuvių kalbos fonetinės, rašybinės ir gramatinės sistemos. Čia galioja taip pat savotiškas ekologijos dėsnis: kol Nemuno ar kitos upės tarša palyginti nedidelė, vyksta savaiminis apsivalymas. Dabar, kai toji tarša nepaprastai padidėjo, kai jau į Nemuną negalima įbristi, kad nesusipurvintum, – statome valomuosius įrenginius.

Susitikime kalbėjusi ponia Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė dr. Irena Smetonienė taip pat nevengė kazuistinių gudravimų, manevrų, kurie leidžia jai išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Antai į laidos vedėjo klausimą, kaip ji vertinanti dabartinę lietuvių kalbos būklę, atsakė ilga paskaita, jog dėl svetimvardžių rašymo ginčytasi tarybiniais metais veikusioje Kalbos komisijoje. Ne dabartinė jos vadovaujama komisija sugalvojusi reikalą svetimvardžius vartoti originalius, nesulietuvintus. Dabartinė komisija čia nieko dėta! Tačiau juk niekas tuo Valstybinės kalbos komisijos nekaltina! Ji lietuvinimo šalininkų kaltinama kitkuo: aiškiai matant, kad originaliųjų svetimvardžių kaip skėrių antplūdis sudaro daug sunkumų daugumai lietuvių, kad jis iš tikrųjų kelia grėsmę mūsų kalbos savitumui ir kad todėl reikia užkirsti kelią tai invazijai, Valstybinė komisija visomis priemonėmis nori įteisinti šią padėtį.

Pirmininkė kelis kartus pabrėžė, kad nedera svetimvardžių vartosenos politizuoti, nors iš oponentų niekas nei anksčiau, nei tą dieną, rodos, apie politikos ir svetimvardžių ryšį nėra užsiminę. Tuo tarpu iš jos būrio vis pasigirsdavo balsas, kad lietuvinimo šalininkai tęsią bolševikų primestą reikalą. O ji pati tądien kaip argumentą, turintį sumenkinti lietuvinimo svarbą, pabrėžė, kad vienas žmogus iš šios grupės artimai bendravęs su Partijos istorijos instituto direktoriumi Romu Šarmaičiu, nors šis, sprendžiant iš anų laikų Kalbos komisijos posėdžių protokolų atpasakojimo (jis atėmė daugiausia laiko pirmininkei), nebuvo tada toks užkietėjęs originaliųjų svetimvardžių priešas.

Abu mūsų oponentai su dideliu entuziazmu kalbėjo apie suteiktą visuomenei teisę rinktis svetimvardžių vartojimo būdą: kas norįs, tegul rašąs originalius, o kam tinką, – galį rašyt sulietuvintus. Ir čia slypi melas: ta teisė pasirinkti būdą suteikta ne individams, paprastiems žmonėms, o leidėjams, redaktoriams!

Ir profesorių, ir pirmininkę visiškai tenkina dabartinė svetimvardžių vartosenos ir apskritai kalbos būklė, išskyrus svetimųjų žodžių gausą Vilniaus viešbučių, restoranų, kavinių, klubų ir kitų įstaigų pavadinimuose. Tuo jie abu piktinosi. Tačiau dėl to nesą galima kalbėti apie kalbos išdavystę. Vis dėlto ir čia turime išdavystę. Jei šis žodis kam per šiurpus, sakykim, kad tai kalbos paniekinimas. Tačiau iškabų svetimžodžių (tiek tikrinių, tiek bendrinių) nė iš tolo negalima lyginti su svetimvardžių gausa spaudoje. Iškabose jų gal susidarys kelios dešimtys (tarkime, šimtas), jie lokaliniai. Tuo tarpu informacijos priemonėse svetimieji žodžiai – tikriniai ir bendriniai – padauginti tūkstančiais, skleidžiami po visą šalį. Jeigu „vakarietininkai“ nesupranta šio didžiulio skirtumo, belieka tik apgailestauti.

Taigi sunku ginčytis su vingrių išvedžiojimų mokovais, išmanančiais, kurioje vietoje nutraukti citatą, kad susidarytų efektyvus įrodymas: net ir Jonas Jablonskis stojo už originaliuosius svetimvardžius. Jie išmano, ką nutylėti ir kaip pasinaudoti dar romėnams prieš porą tūkstančių metų žinomu principu argumentum ad hominem: apeliuoti į praeities autoritetus, tariamai patvirtinančius mūsų laikų „vakarietininkų“ teikimus, ir menkinti savo oponentų įrodymus prikaišiojant jiems visokias „nuodėmes“, apšaukiant juos retrogradais ir bolševizmo tęsėjais.

Kai apmąstai tokias „diskusijas“ (ir prieš aptariamąją jų būta ne vienos), visada kyla klausimas: nejaugi visuomenė nesugeba įžvelgti originaliųjų svetimvardžių vartosenos gynėjų minčių ir įrodymų skurdo bei vylingumo?



Nuotraukoje:

Rūpestis dėl lietuvių kalbos Rašytojų klube subūrė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininką Joną Liniauską, prof. Krescencijų Stoškų, šio straipsnio autorių kalbininką prof. Arnoldą Piročkiną ir rašytoją Juozą Aputį